56 metų operacinės slaugytojas Robertas Ellisas,
paskirtas prižiūrėti Saddamo Husseino, kol jis buvo laikomas JAV kariuomenės
kalėjime, buvusį diktatorių apibūdino kaip mandagų ir mąslų žmogų, visiškai
neatitikusį tos reputacijos, kurią pelnė vadovaudamas Irakui.
„Daugiausia jis kalbėdavo apie savo žmoną ir vaikus“, - pirmadienį
televizijai CNN sakė R.Ellisas.
„Jis godžiai skaitydavo knygas. Mėgo skaityti ir rašyti. Parašė daug
apsakymų. Kasdien parašydavo po pamfletą, ir skaitydavo man, kai ateidavau
jo aplankyti“, - pasakojo armijos rezervistas.
Seržantas teigė turėjęs griežtus nurodymus užtikrinti, kad amerikiečių
nelaisvėje laikomas Saddamas Husseinas liktų gyvas.
„Mano užduotis buvo saugoti jo gyvybę ir sveikatą, kad vėliau jie
galėtų įvykdyti jam mirties bausmę“, - iš savo namų Misūrio valstijos
Normandžio mieste sakė R.Ellisas.
Saddamas Husseinas buvo nuteistas dėl nusikaltimų žmogiškumui ir
šeštadienį pakartas.
Vienu metu, kai jis turėjo leidimą trumpam pasivaikščioti lauke,
Saddamas Husseinas lesindavo paukščius duona, kurią išsaugodavo nuo jam
duodamo maisto, ir laistydavo vieną žolės plotelį, teigė slaugas.
„Jis teigė, kad jaunystėje ūkininkavo, ir sakė niekada nepamiršiantis,
iš kur yra kilęs“, - sakė R.Ellisas.
Jis pažymėjo nemanantis, kad Saddamas Husseinas kalėjime jautėsi
vienišas, kartais jis būdavo linksmas.
„Saddamas Husseinas turėjo gerą jumoro jausmą. Na žinote, jis
juokaudavo. Tačiau daugiausia laiko jis praleisdavo skaitydamas ir
melsdamasis“, - pasakojo slaugas.
R.Ellisas teigė stebėjęs Saddamo Husseino sveikatą nuo 2004 metų
sausio iki tų pačių metų rugpjūčio. Buvusį Irako prezidentą jis lankydavo du
kartus per dieną, atnešdamas jam vaistų, matuodamas kraujo spaudimą ir
temperatūrą bei tikrindamas, ar jis gauna pakankamai maisto ir vandens.
Sargybiniai Saddamą Husseiną vadindavo kodiniu Victoro vardu, pažymėjo jis.
Vienu metu Saddamas Husseinas buvo paskelbęs bado streiką - jis
atsisakė valgyti maistą, kurį sargybiniai paduodavo per angą jo kameros durų
apačioje. Tačiau sargybiniams pradėjus atidarinėti duris, savo bado streiką
jis nutraukė.
„Jis nenorėjo, kad jį maitintų kaip liūtą“, - sakė R.Ellisas.
Jis pažymėjo, kad Saddamas Husseinas niekada nerodė jam priešiškumo,
bet klausė, kodėl Jungtinės Valstijos 2003 metais įsiveržė į Iraką.
„Jis teigė, kad viską darė dėl Irako“, - sakė R.Ellisas.
„Vieną dieną, kai nuėjau jo aplankyti, jis paklausė, kodėl mes
įsiveržėme (į Iraką). Jis parodė gestus, primenančius šaudymą kulkosvaidžiu,
ir klausė, kodėl kareiviai pradėjo puolimą. Jis teigė, kad Irako įstatymai
buvo sąžiningi ir kad inspektoriai nerado jokių ginklų“.
„Atsakiau, kad tai yra politika ir kad mes, kareiviai, šiuose
reikaluose nedalyvaujame“, - pažymėjo R.Ellisas.
Saddamas Husseinas niekada nekalbėjo apie mirtį ir, priešingai negu
per nepasitenkinimo kupinus pasirodymus teismo posėdžiuose, niekada
nesiskųsdavo.
„Būdamas su manimi, jis jausdavosi esąs kitoje aplinkoje, - sakė
R.Ellisas. - Aš nekėliau jokios grėsmės. Iš esmės buvau tam, kad jam
padėčiau, ir jis tai gerbė“.
R.Ellisas nevienareikšmiškai vertino savo vaidmenį, nes žinojo, kad
prižiūri pacientą, kuris greičiausiai bus nuteistas mirti.
„Visą laiką žinojau, ką jie ketina daryti. Tai prieštaravo mano, kaip
slaugo, tikslams, bet kaip kareiviui - na, tai buvo mano darbas“, - teigė
R.Ellisas.