Tai nėra pirmoji tokia krikščionis ištikusi krizė arabų pasaulyje ir, žvelgiant į istoriją, anaiptol ne pati žiauriausia. Užtat kai kuriose šalyse ši krizė gali būti paskutinė.
Netgi popiežius Benediktas XVI savo kalėdiniame sveikinime paminėjo tikinčiųjų „mažus būrelius“ Artimuosiuose Rytuose, kurie, anot jo, priversti gyventi su „mažai šviesos ir daug šešėlių“. Popiežius prašė jiems suteikti daugiau teisių.
Krikščionių sparčiai mažėja
Nėra patikimų duomenų, kiek krikščionių gyvena Artimuosiuose Rytuose, nes tokia statistika, dažniausiai dėl politinių sumetimų, sudarinėjama retai. Libane paskutinis surašymas vyko prieš 74 metus. Ką tik pakartas buvęs Irako diktatorius Saddamas Husseinas, pats priklausydamas sunitų mažumai, buvo iš esmės nusiteikęs prieš religinio pasiskirstymo statistikos sudarymą. Egipte krikščionių skaičius svyruoja nuo 5 iki 12 milijonų, priklausomai nuo to, kas skaičiuoja.
Todėl demografai turi kliautis savo pačių apskaičiavimais. Pagal juos, Libane krikščionys sudaro 40 proc. gyventojų, Egipte ir Sirijoje - mažiau nei 10 proc., Jordanijoje ir Irake - 2-4 proc.
Bet didieji politiniai procesai, vykstantys Artimuosiuose Rytuose, mažina krikščionių skaičių dar sparčiau. Rytų Jeruzalėje iki 1948 metų pusė gyventojų buvo krikščionys, dabar tokių belikę mažiau kaip penki procentai.
Kaimyninėje Jordanijoje nuo 1967 m. Šešių dienų karo iki dešimtojo dešimtmečio krikščionių skaičius sumažėjo net dvigubai. Irake tebegyvena tik 500 tūkst. krikščionių, nors po Persų įlankos karo jų ten dar buvo 750 tūkstančių. Kai kuriais apskaičiavimais, ir pusė likusiųjų jau paliko Iraką po 2003 m. JAV invazijos, daugiausia - per pastaruosius šešis mėnesius.
Demografija ir karas
Demografiniai faktoriai šį procesą paspartino. Krikščionys, dažnai labiau išsilavinę ir turtingesni, turi mažiau vaikų nei musulmonai. Kadangi emigracija tęsiasi kelis dešimtmečius, daugelis Artimųjų Rytų krikščionių turi giminaičių Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje, kurie padeda emigruoti. Jų geras išsilavinimas padeda lengviau gauti vizas. Išvykstantieji dažniausiai priklauso elitui: gydytojai, teisininkai, inžinieriai.
Bet yra ir gilesnės šiandieninio egzodo priežastys: sekuliarių judėjimų nykimas ir politizuoto islamo įtakos augimas Artimuosiuose Rytuose.
Karas Irake čia vaidina svarbų vaidmenį: nuo rugpjūčio vidurio šioje šalyje pagrobti keturi kunigai, dar du buvo nužudyti. Tėvas Sami, vietos chaldėjų katalikų Babelio koledžo seminarijos direktorius, pagrobtas gruodžio pradžioje. Katalikų bendruomenei pavyko surinkti 75 tūkst. dolerių išpirkai, bet vėliau chaldėjų katalikų patriarchas Emmanuelis III nusprendė mokslo intituciją iškelti iš Bagdado.
Jis taip pat nurodė evakuoti keturias Irako sostinės katalikų bažnyčias ir Hurmis vienuolyną, bet pats nusprendė likti mieste.
Nykstantys krikščionys
Kadaise buvo kitaip. Būtent Sirijos krikščionis Michelis Aflaqas 1940 metais įkūrė nacionalistinį “Baath” judėjimą, tapusiu karjeros laiptais Irako krikščionims iki 2003 metų ir vis dar išliekančiu saugia priebėga Sirijos krikščionims.
Buvęs Egipto prezidentas Gamalis Abd al-Nasseras nesivaržė atiduoti pagarbą šv. Mergelei Marijai, kuri, kaip teigiama, buvo pasirodžiusi ant vienos bažnyčios stogo Kairo priemiestyje, kai Egiptas pralaimėjo 1967 m. karą Izraeliui. Buvęs Palestinos lyderis Yasseras Arafatas, miręs 2004 m., visada sėdėdavo pirmojoje eilėje Betliejaus Kristaus gimimo bažnyčioje per kasmetes Kalėdų mišias.
Bet šitos dienos dingo. Paskutiniai ryškūs krikščionys - chaldėjus Tariqas Azizas, S.Husseino užsienio reikalų ministras, ir Hananas Ashrawi, Y.Arafato švietimo ministras, išnyko iš Artimųjų Rytų politinės arenos.
Po to, kai rinkimus Egipte laimėjo Musulmonų brolybės partija, Palestinoje – “Hamas”, Libane dominuoja “Hezbollah”, o Irake tęsiasi kruvina kova tarp musulmonų šiitų ir sunitų, iliuzija, kad krikščionys politikai šiame regione dar galėtų vaidinti svarbų vaidmenį, dingo kartą ir visiems laikams.
Egipte - koptų diskriminacija
Penki milijonai Egipto krikščionių koptų yra didžiausia krikščionių bendruomenė Artimuosiuose Rytuose. Jų aktyvistai skundžiasi Egipto valdžios diskriminacija jau ne pirmus metus.
Koptų savaitraščio „Watani“ redaktorius Yussufas Sidhamas sako, kad priešingai nei aštuntąjį dešimtmetį, dabar retai pasitaiko atviras smurto protrūkis tarp musulmonų ir krikščionių: „Tačiau dabar mums tenka kovoti su nesveikomis islamo fundamentalistų idėjomis. Atotrūkis tarp liberalų ir fundamentalistų didėja“.
Kai egiptiečiai išsirinko naują parlamentą 2005 m., valdančioji Nacionalinė demokratų partija į sąrašą įtraukė tik du koptus tarp 444 kandidatų, o šiuo metu ministrų kabinete tik finansų ministras yra krikščionis koptas.
„Partija teigia, kad kandidatai renkami pagal jų religinius įsitikinimus. Koptai turi mažiau galimybių, todėl kam koptus, kaip kandidatus, kelti į pirmąsias vietas?“, - partijos politiką apibūdina Y.Sidhamas.
Tokia diskriminacija nėra naujiena Egipte. Kai Napoleono kariai pasiekė Nilo deltą 1798 m. ir okupavo šalį, jie pastebėjo keistus papročius. Koptų moterims liepta nešioti vieną batą raudoną, kitą - mėlyną. Vyrams leista joti ant žirgų, tačiau sėdint tik nugara į priekį. Prancūzai greitai suvokė, jog koptai čia laikomi „de troisième classe“ - trečios klasės piliečiais. Kai kurie tokiais jaučiasi iki šių dienų.
Kai krikščionys kreipiasi dėl identifikacijos kortelės Egipte, paprastai jie net neinformavus žmogaus įregistruojami kaip musulmonai. Kai įrašas tampa oficialus, tik tuomet koptas gali kreiptis į atitinkamas institucijas ir prašyti pataisyti jo religinę priklausomybę.
Dešimtmečius gauti leidimą statyti bažnyčią Egipte reiškė tikrą kantrybės išbandymą krikščionims. Pagal nuo Osmanų imperijos laikų išlikusį archajišką įstatymą, net norint taisyti bažnyčios stogą, reikėjo gauti prezidento leidimą. Šį įstatymą dabartinis prezidentas Hosni Mubarakas panaikino tik pernai.
Bet pats sunkiausias gyvenimas laukia egiptiečių, iš islamo atsivertusių į krikščionybę. Tokių kasmet atsiranda maždaug po 100.
2005 m. spalį Aleksandrijoje smurtas prasiveržė, kai buvo parodytas spektaklis apie koptą, kuris gailėjosi atsivertęs į islamą. Keli musulmonų protestuotojai buvo nužudyti, o viena bažnyčia nuniokota.
Daugelio musulmonų akimis, atmesti tikėjimą yra rimtas nusikaltimas. Bet krikščionims, norintiems pasirinkti islamą, Egipto vyriausybė net sukūrė supaprastintas procedūras. Maždaug 1000 koptų kasmet šia galimybe pasinaudoja.
Vilties spinduliai
Tiesa, daugelis krikščionių mato vilties spindulį Sirijoje. Po S.Husseino režimo žlugimo Damasko valdžia priėmė ne vieną tūkstantį pabėgėlių irakiečių. Taip ji pademonstravo Vakarams seniai pamirštas arabų nacionalistinės “Baath” partijos sekuliarizuotos doktrinos vertybes. „Niekam čia nerūpi, ar mes sunitai, ar šiitai, ar krikščionys“, - sako iš Irako pabėgęs suvenyrų prekiautojas Faridas Awwadas.
Sirijos “Baath” partijoje krikščionių skaičius neproporcingai didelis, nors dauguma jų yra nepraktikuojantys. Jų dalyvavimas vyriausybinėse organizacijose, įskaitant karines ir saugumo tarnybas, neturi precedento visame arabų pasaulyje.
Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, kuri neturi savo šalies krikščionių bendruomenės, tačiau į šalį atvyksta daug krikščionių samdinių iš Indijos ir Afrikos, krikščionių bažnyčios apeigos uždraustos ir už tai gresia griežtos bausmės. Čia nuolat konfiskuojamos biblijos ir kryžiai. Vahabitų religinė policija net persekioja privačias religines apeigas.
Kitos Persų įlankos šalys daug liberalesnės, nors religinė laisvė Vakarų prasme faktiškai neegzistuoja Katare, Kuveite ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Vienintelis kitas regionas Artimuosiuose Rytuose, kur krikščionys mėgaujasi panašia laisve kaip Sirijoje, beliko Kurdų autonominė zona Šiaurės Irake. Kelios krikščionių partijos čia vietiniam parlamentui pasiūlė priimti neįprastą įstatymo projektą, kuriuo būtų įkurta krikščionių autonominė zona. Įstatymas netgi gali būti priimtas.
Tačiau kol kas ir čia krikščionims tenka kovoti už savo religinius įsitikinimus. Kiekvienas, kuris nori atvykti į šv. Petro katedrą Arbilyje (Kurdų autonominės zonos sostinė), turi praeiti pro ginkluotą apsaugą. Iš Bagdado išsikraustantis Babelio koledžas taip pat įsikurs Arbilyje, tačiau bus apsuptas aukšta tvora.