Radikalūs demografiniai pokyčiai kelia galingą nacionalizmo bangą

Žinant, kad ir dabar Europos gyventojų prieaugis daugiausia didėja iš pietų ir arabų pietryčių, ateityje galima tikėtis dar didesnio šių tautų, jų kultūros bei su ja susijusios islamo religijos antplūdžio į Europą.

Tiesa, Vakarų Europos gyventojų skaičius iš dalies pasipildo taip pat emigrantais iš Vidurio bei Rytų Europos.

Žinoma, labai norint, tą antplūdį būtų galima pristabdyti. Bet Vakarų Europos valstybėms iškyla visai ne retorinis klausimas, kas dirbs „juodžiausius“ darbus, kas uždirbs pensijas senstančios Europos dabartinėms ir ateinančioms kartoms? Juk europiečių gimstamumas yra vienas mažiausių pasaulyje o socialinės išmokos – didžiausios.

Šis posakis priklauso žinomam rašytojui ir kovotojui dėl žmogaus teisių Maksui Frischui (1911-1991). Rašytojas norėjo pasakyti, kad emigrantai lygiai tokie patys žmonės kaip ir vietiniai ir jie atvažiuoja ne tik dirbti, bet ir gyventi visavertį gyvenimą. Anksčiau ar vėliau jie turės įgyti tas pačias teises kaip ir kiti tos šalies piliečiai.

Tačiau verta pastebėti, kad didėjant emigrantų skaičiui ir ne europinės kultūros svoriui senajame žemyne, pastebimas nacionalizmo atbudimas. O iš kitos pusės - bandymas užsidaryti savo religinėse ar tautinėse bendruomenėse.

Austrijoje, Olandijoje, Belgijoje, šiaurės Vokietijos žemėse kasmet didėja rinkėjų skaičius, balsuojantis už nacionalistines politines partijas. Didžiojoje Britanijoje stiprėja Nacionalinė škotų partija, siekianti Škotijos valstybės savarankiškumo. Apie tai viešai prabilo būsimas premjero T.Blairo įpėdinis leiboristų partijoje ir būsimas premjeras G. Brownas. Beje, škotas.

Nerimsta baskų judėjimas Ispanijoje. Nemaža katalonų taip pat norėtų atsiskirti, bet kol kas tenkinasi platesne autonomija Ispanijos sudėtyje. Šiaurės Airijos katalikai nepraranda vilties susijungti su Airija. Ką jau kalbėti apie Balkanus, kur nacionalizmas privedė prie karo ir masinių žudynių. Tik NATO ir ES ginkluotas įsikišimas atnešė taiką į šį regioną, nuo seno vadinamą Europos parako statine.

Žinoma, dabar kylanti nacionalistinė banga neprilygsta praeito šimtmečio trečiajame dešimtmetyje kilusiam nacionalistiniam judėjimui nei savo mastais, nei pavojais. Demokratinės jėgos pakankamai stiprios, kad kontroliuotų situaciją minėtose šalyse, o ekonomika nerodo krizės požymių. Tačiau nerimauti yra dėl ko.

Kaip pastebi žinomas vokiečių istorikas Hansas Ulrichas Wehleris, trečioji turkų karta, nors ir besimokanti vokiškose mokyklose ir kalbanti vokiškai, kur kas mažiau linkusi integruotis į vokišką kultūrą, nei jų tėvai ir seneliai. Ji taip pat kur kas daugiau prisirišusi prie islamos ir jo vertybių.

Buvęs Vokietijos demografų susivienijimo pirmininkas Herwigas Birgas dėl radikalių demografinių pokyčių Europoje žvelgia labai pesimistiškai net į didžiųjų Europos tautų ateitį. Jis pranašauja, kad po 50 metų dėl didelio emigrantų antplūdžio Vokietijos socialinės gerovės valstybė tiesiog subyrės.

Kaip rašo Šveicarijos „Neue Zuricher Zeitung“, net Izraelis dėl sparčiai didėjančio arabų skaičiaus savo valstybėje priėmė nepopuliarų politinį sprendimą pasitraukti iš Gazos ruožo, kurį jis kontroliavo nuo 1967 metų ir leisti čia kurtis palestiniečių valstybei. Tai padaryta baiminantis, kad demokratiškoje žydų valstybėje visai legaliai ir netrukus gali įsigalėti arabai.

JAV, skirtingai nei Europos šalių, gyventojų skaičius didėja ir jau pasiekė 300 milijonų. Jungtinės Valstijos yra iš esmės išsprendusios rasinio, nacionalinio bei religinio pobūdžio problemas. Visos tautos bei rasės JAV taikiai sugyvena, tapdamos JAV tauta- amerikiečiais. Tačiau ir galingiausia pasaulio valstybė savo pietines sienas atitveria galinga tvora nuo Meksikos, kurios gyventojai nesustabdomai traukia į JAV. Integracijos galimybės nėra begalinės ir Jungtinėms Valstijoms.

Neseniai manyta, kad globalizacija galinti panaikinti nacionalizmo grėsmes pasaulyje. Dabar šios tezės neklaidingumu daugelis abejoja. Patirtis rodo, kad globalizacija savaime negali pašalinti nei nacionalizmo grėsmių, nei valstybių ar net ištisų civilizacijų izoliacijos. Nors pati globalizacija kaip šiuolaikinis reiškinys yra tiesiog neišvengiama realybė.

Rytų slavams gresia demografinė krizė

Rytų Europoje gyventojų tankis visada buvo mažesnis nei Vakarų Europoje. Pirmiausia dėl mažiau palankesnių gyvenimui geografinių sąlygų ir menkesnio pragyvenimo lygio. Pavyzdžiui, kur kas mažesnėje pagal plotą Olandijoje gyvena net penkis kartus daugiau gyventojų nei Lietuvoje.

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl gimstamumo kritimo bei emigracijos grėsmingai mažėja Vidurio ir Rytų Europos gyventojų, taip pat ir Lietuvoje.

Ties demografinės katastrofos riba atsidūrė Rusija ir iš dalies Ukraina. Rusijos prezidentas savo metiniame pranešime buvo priverstas pripažinti, kad Rusijoje šiuo metu gyvena vos 143 mln. gyventojų. Tai daugiau nei dvigubai mažiau nei Jungtinėse Valstijose.

Ištisi kaimai ir miesteliai Rusijos gilumoje liko be gyventojų. Iki šio amžiaus vidurio Rusijos gyventojų skaičius gali nukristi žemiau 100 milijonų. Todėl didžiausią savo plotu pasaulio valstybę pagal gyventojų skaičių gali pralenkti net Turkija ir Vokietija. Pirmoji - dėl didelio gimstamumo savo šalyje, antroji - dėl imigracijos. Rusijoje yra ne tik mažas vaikų gimstamumas, bet ir labai aukštas mirtingumas. Čia vyrai vidutiniškai gyvena tik 58 metus, 13 metų mažiau nei moterys.

Neatsitiktinai Rusijos valdžia vilioja savo tautiečius grįžti iš užsienio ir net žymiai padidino išmokas už gimusį vaiką. Bet informacijos apie grįžtančių skaičių iš Europos šalių neteko aptikti. Matyt, nelabai yra norinčių.

Tačiau, kita vertus, didėja kinų skaičius Rusijos pasienyje su Kinija. Apie jų skaičių oficialios statistikos taip pat nėra. Dėl šių, o taip ir dėl kitokio pobūdžio priežasčių Rusijoje taip pat pastebimai didėja nacionalistinės nuotaikos, kurios net daro įtaką jos vykdomai užsienio politikai.

Dideliais tempais mažėja ir Ukrainos gyventojų. Dar prieš dešimt metų jų buvo daugiau kaip 50 milijonų, o 2004 metais tebuvo 47 milijonai. Ateityje išliks ryški ukrainiečių mažėjimo tendencija, jei nebus imtasi radikalių priemonių gimstamumui didinti.

Komunistinės Kinijos vadai džiaugiasi, kad jiems pavyko sulėtinti gyventojų skaičiaus augimą. Tai pasiekta drastiškai ribojant vaikų gimstamumą ir leidžiant šeimai auginti tik vieną vaiką. Tačiau atsirado kinų visuomenės senėjimo problemos. Skirtingai nei Europoje, Kinijoje nėra sukurta socialinės rūpybos sistema, garantuojanti ilgą ir sočią senatvę. Apie 400 milijonų kinų priversti išgyventi be pensijų, pasikliaudami tik savo santaupomis ir artimųjų globa.

Beje, daugelis trečiojo pasaulio šalių nežino, kas yra senatvės pensijos. Tačiau šiose šalyse gimstamumas kur kas didesnis už mirtingumą ir joms greičiau gresia gyventojų perteklius nei jų trūkumas.

Niekas negali tiksliai numatyti ateities, pasakyti pagal kokį scenarijų vystysis pasaulis ir Europa Jungtinių tautų duomenimis dabar pasaulyje gyvena 6.6 milijardo gyventojų , o šio amžiaus viduryje pasaulyje jau gali gyventi apie devyni milijardai žmonių.

Vienų mokslininkų nuomone, tai gresia pasauline katastrofa, nes Žemė nebus pajėgi tokio gyventojų skaičiaus išmaitinti. Kiti mano, kad valstybių vadovai sugebės priimti tinkamus sprendimus ir žmonija išvengs nepageidaujamų padarinių bei kataklizmų.

Prieš 200 metų gyvenęs britų mokslininkas Robertas Maltusas siūlė priimti gyventojų ribojimo įstatymą, nes manė, kad neribojamas žmonių didėjimas prives prie bado ir socialinių kataklizmų.

Lozanos universiteto profesorius Hansas Ulrichas Jostas teigia, kad pasaulyje „triumfuoja nacionalizmas“, kad šūkiai apie civilizacijų karą jam primena XX amžiaus pradžią, kai daugelyje Europos šalių prasiveržė antisemitinės nuotaikos ir sparčiai augo didžiųjų Europos šalių nacionalizmas , galiausiai atvedęs prie Pirmojo pasaulinio karo.

Šiandien požiūris į islamą Europoje labai panašus į europiečių požiūrį į žydus XX amžiaus pradžioje, mano profesorius. Ir tai kelia pavojų būsimam Europos stabilumui.

Kita vertus, Europos musulmonų atsiribojimas nuo vietinių bendruomenių, jų nenoras integruotis į atvykusios šalies kultūrą arba jos ignoravimas, užsisklendimas savo getuose, radikalių judėjimų atsiradimas, verčia senuosius europiečius įtarinėti kitos kultūros bei religijos terpėje gyvenančius emigrantus. Galiausiai skatina nacionalistines nuotaikas.

Žiaurios istorijos pamokos nepasikartos, jei iš jų bus pasimokyta. Jei ne tik krikščioniškoji, nors ir gerokai sekuliarizuota Europos visuomenė, stengsis suprasti ir toleruoti emigrantų kultūras, bet ir atvykėliai atsakys tuo pačiu atvirumu ir pakantumu, priims šimtmečiais kurtas Europos tautų tradicijas.