1918 metų vasario 24 dieną grupė Estijos politikos veikėjų per trumpą
laikotarpį, rusams pasitraukus, o vokiečių kariuomenei dar neatėjus,
paskelbė nepriklausomą Estijos Respubliką. Po to iš karto prasidėjo vokiečių
okupacija.
1918 metų lapkritį kapituliavę Pirmajame pasauliniame kare vokiečiai
pasitraukė, ir Taline (tuomet - Revelyje) buvo atkurta Estijos valdžia.
Tačiau Narvoje Estijos bolševikai suskubo paskelbti savo marionetinę
respubliką ir pasikvietė į kovą su nepriklausomybės šalininkais Raudonąją
armiją. Prasidėjo karas su Sovietų Rusija dėl nepriklausomybės, kuris
pasibaigė 1920 metų vasario 2 dieną Tartu taikos pasirašymu.
Pagal šią sutartį bolševikinė Rusija visiems laikams atsisakė
pretenzijų į savo buvusią koloniją, bet jau po 20 metų - 1940 metais -
pažeidė šią sutartį, aneksavusi Estiją drauge su kitomis Baltijos šalimis -
Latvija ir Lietuva.
Atkurti savo nepriklausomybę Estijai drauge su kaimynėmis prie
Baltijos pavyko tik 1991 metais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.
Sovietų valdžia išsilaikė beveik 50 metų - daugiau kaip du kartus
ilgiau ne pirmasis nepriklausomybės laikotarpis, bet savo valstybės amžių
estai skaičiuoja ne nuo 1991-ųjų, o nuo 1918 metų.
Nepriklausomybės šventės išvakarėse atsakydamas į laikraščio „Molodiož
Estoniji“ skaitytojų klausimus Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas
(Tomas Hendrikas Ilvesas) pareiškė, kad Rusija vis dar nenori kalbėti apie
praeitį taip, kokia ši praeitis buvo iš tikrųjų: kad Estijos valstybė
įsikūrė 1918 metais, kad SSRS atėmė Estijos nepriklausomybę 1940 metais ir
po to 1944 metais ir kad okupacijos metai atnešė Estijos žemei ir tautai
didžiules kančias.
„Rusijos nenorą sąžiningai žvelgti į istoriją mes matėme ir tada, kai
reikėjo pasirašyti sienos sutartį ir Rusija nesutiko su nuoroda į Tartu
taikos sutartį, - pridūrė T.H.Ilvesas. - Tai mes matome ir dabar, kai
Rusija, prisimindama 1944-uosius, kalba tik apie Estijos išvadavimą ir
nenori pripažinti, kad mums tada vieną okupaciją pakeitė kita“.