„Iš pat pradžių mums buvo labai aišku, kad prieštarauti jiems nėra
prasmės“, - sakė kapitonas Chrisas Airas, pasakodamas apie 15
jūreivių grupės sulaikymą kovo 23 dieną Persų įlankos šiaurinėje dalyje.
Ch.Airas tvirtino, jog jie tikrai tuo metu buvo Irako vandenyse.
„Mums buvo visą laiką užrištos akys, ir laikomi buvome atskirai vienas
nuo kito“, - sakė leitenantas Felixas Carmanas.
Jie taip pat pasakojo, kad iraniečiai laikė juos užrištomis akimis,
atskirai vienas nuo kito; taip pat jiems buvo grasinama septyniais metais
kalėjimo.
Buvę sulaikytieji britų kariškiai bendru pareiškimu tvirtino, jog jie
buvo raginami prisipažinti įplaukę į Irano vandenis, priešingu atveju - jums
grės septyneri metai kalėjimo.
„Mes buvome tardomi daugiausia naktimis, ir mums buvo siūloma
pasirinkti iš dviejų variantų. Jei prisipažinsime, kad pasiklydome, būsime
greitai išsiųsti lėktuvu į Britaniją. Jeigu ne prisipažinsime, mums gresia
septyneri metai kalėjimo, - sakoma pareiškime.
Sulaikyti Persų įlankoje britų karo jūreiviai ir jūrų pėstininkai
netrukus buvo nugabenti į Teherano kalėjimą. „Mūsų akys užrištos, rankos
surištos, sustatyti prie sienos“, - sakoma pareiškime. Nelaisvėje jiems buvo
taikomas „nuolatinis psichologinis spaudimas“.
Po 13 dienų nelaisvės 15 britų jūreivių ir jūrų pėstininkų buvo
paleisti į laisvę ketvirtadienį Teherane ir nuskraidinti į Angliją, kur
pagaliau emocingai susitiko su savo artimaisiais.