Joje pažymima, kad Italijos vaidmuo blankesnis nei ši šalis galėtų
turėti, o kai kurioms mažosioms valstybėms jų talentas ir gebėjimai padeda
sustiprinti savo įtaką.
Paprastai keturis kartus per metus rengiamuose ES šalių lyderių -
Europos Vadovų Tarybos susitikimuose pagausėjus dalyvių, didžiosios bloko
politikos žaidėjos labiau stengiasi suvienyti savo jėgas burdamosi į
koalicijas ar sudarydamos dvišalius susitarimus, nes čia dydis išties turi
reikšmės, rašoma studijoje „Derybų galia Europos Vadovų Taryboje“
(Bargaining power in the European Council).
Studija, kurios autorius Jonas Tallbergas, Stokholmo
universiteto politikos mokslų profesorius, šią savaitę buvo pristatyta
Briuselyje. Ji paremta pokalbiais su buvusiais ir dabartiniais Europos
Vadovų Tarybos susitikimų dalyviais - valstybių narių premjerais ir
prezidentais, taip pat eurokomisarais, užsienio reikalų ministrais ir
ambasadoriais ES.
Jie buvo paprašyti pasiremiant patirtimi, įgyta dalyvaujant ES aukšto
lygio pareigūnų derybose, atsakyti į klausimą, kurios šalys turi daugiausiai
įtakos Europos Vadovų Taryboje ir kodėl.
Tyrimo autorius priėjo prie išvados, kad nepaisant dviejų pastarųjų
plėtros bangų, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Vokietija turi didesnę
įtaką sprendimų priėmimui, nors formaliai visos valstybės narės turi vienodą
balso teisę.
„Europos Vadovų Taryboje tvyro gana nesvetinga atmosfera mažoms ir
vidutinėms valstybėms narėms“, - sakė profesorius J.Tallbergas ir paaiškino,
kad dėl savo pobūdžio Europos Vadovų Taryboje, kurioje visos derybos vyksta
už uždarų durų, esama daugiau galimybių galios politikai nei bet kurioje
kitoje ES institucijoje.
„(Europos Vadovų Tarybos) pirmininkas susirenka su didžiosiomis
valstybėmis narėmis ir tarpusavyje išsprendžia klausimą, o tada klausia kitų
šalių, ar jos prisijungia ar ne“, - aiškino J.Tallbergas.
Studijoje cituojami Liuksemburgo premjero Jeano Claude'o Junckerio
žodžiai, kad „didesnės valstybės turi daugiau įtakos“.
„Mes, žinoma, niekada to nepripažįstame, tačiau reikia sutikti, kad
geografija ir demografija vis dėlto turi reikšmės“, - sakė jis.
Tuo tarpu buvęs Danijos ministras pirmininkas Poulis Nyrupas
Rasmussenas taip apibūdino besikeičiantį ES
valstybių vadovų vaidmenį sakė: „Anksčiau jie tik susitikdavo ir aptardavo
reikalus. Šiandien jie nemažai laiko skiria pokalbiams telefonu, kad
parengtų kolegas. Mes kalbame apie strateginius kontaktus“.
Vienos nedidelės ES valstybės narės atstovas sakė, kad tokių kontaktų
svarba auga, ir mažosios šalys dėl to nukenčia.
„Akivaizdu, kad tai labiau naudinga didesnėms valstybėms. Bet kokiose
dvišalėse diskusijose jų politinis svoris visuomet didesnis“, - sakė jis.
Studijoje nurodomos ir tam tikros išimtys iš bendros taisyklės,
pavyzdžiui Italija, ketvirtoji pagal dydį ES valstybė, kurios įtaka mažesnė
už kitų panašaus dydžio šalių dėl nestabilios vidaus politikos ir anksčiau
premjero pareigas ėjusio „nenuspėjamo Silvio Berlusconi“.
„Italija yra viena iš keturių didžiųjų valstybių narių. Jos vietą
mėgina užimti Ispanija, tačiau nesėkmingai. Ir Lenkijai teks pripažinti, kad
ji nepriklauso šioms didžiosioms valstybėms narėms“, - nurodė vienas
pareigūnas.
Vokietija dėl savo ribotų karinių pajėgumų turi gana nedidelę įtaką
sprendžiant gynybos klausimus, nors yra didžiausia ES valstybė.
Tam tikrais specifiniais atvejais mažos ES valstybės gali turėti
didesnę įtaką, kaip, pavyzdžiui, turi Šiaurės Europos šalys, kai sprendžiami
užimtumo politikos ir aplinkosaugos politikos reikalai, ar Kipras, kai
nagrinėjami tiesiogiai jį liečiantys klausimai, susiję su Turkija.
Visi politikai ir pareigūnai, iš kurių interviu ėmė J.Tallbergas,
sutiko, kad mažoms valstybėms naudinga dabartinė rotacinio pirmininkavimo
sistema, nes pusmečiui stojusios prie ES vairo, jos turi galimybę gali
nustatyti bloko politikos darbotvarkę ir pademonstruoti savo diplomatinius
įgūdžius.
„Netgi maža pirmininkaujanti šalis, jei jai sekasi ir ji atlieka namų
darbus, gali turėti labai daug įtakos. Pirmininkaujanti šalis visuomet yra
pirma“, - sakė Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomioja.
Prieštaringai vertinamoje ES konstitucijoje viena nuostatų, skirtų
sustiprinti Europos Vadovų Tarybą kaip instituciją, numato įsteigti Europos
Vadovų Tarybos pirmininko, kurio kadencija truktų pustrečių metų, postą.
Manoma, kad įsteigus šį postą mažos šalys netektų papildomos įtakos, kurią
įgyja esant dabartinei sistemai.
Galiausiai nemažos reikšmės turi ir asmeninės ES lyderių savybės bei
jų gebėjimai įgyti autoritetą tarp kolegų, pelnyti jų pagarbą ir
pasitikėjimą.
Daug K.Tallbergo pašnekovų Prancūzijos prezidentą Jacques'ą Chiracą
apibūdino kaip „sumanų ir atkaklų, netgi arogantišką politikos
vilką“.
Tuo tarpu buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroederį jie apibūdino kaip „stebėtinai tylų, nesidomintį politiniu žaidimu, dažnai atsiribojusį nuo debatų“.
Pasak K.Tallbergo pašnekovų, Didžiosios Britanijos ministro pirmininko
Tony Blairo įtaka „mažesnė nei atrodo jo viešųjų ryšių
specialistų darbo dėka“. Tuo tarpu buvęs Italijos premjeras S.Berlusconi
tarp kolegų yra pelnęs „lyderio individualisto“, prisėmusio klouno vaidmenį,
reputaciją.
Vienas valstybės vadovas, paklaustas apie Liuksemburgo premjero įtaką,
sakė: „Kiek kartų dėl jo asmeninių ir žmogiškųjų savybių reikėtų padauginti
Junckerio svorį, Junckerio svoris veikiausiai didesnis už šalių, turinčių
12-14 mln. gyventojų“.