„Nenoriu pasirodyti arogantiška, bet galėjau prieš dvejus metus numatyti, kad jis laimės, - sakė Mariann Sarkozy.
„Jis turi tokį vidinį impulsą, tiek daug patirties ir yra toks talentingas ir protingas“, - sakė ji.
Apžvalgininkai taip pat pastebi, kad Nicolas Sarkozy pergalę prezidento rinkimuose padėjo iškovoti valios jėga, ambicingumas ir tvirtas įsitikinimas, kad tik jo dešiniosios pakraipos reformų programa gali padėti Prancūzijai atsitiesti po ne vieną dešimtmetį trukusio nuosmukio.
52 metų valdančiosios partijos lyderis metodiškai įveikė virtinę
kliūčių kelyje į valdžią, kaskart pasitelkdamas neišsenkančią energiją ir
ryžtą, kurie padėjo jam atkakliai siekti savo tikslo tapti Eliziejaus laukų
šeimininku.
Po triumfo sekmadienio rinkimuose N.Sarkozy gali būti tikras, kad
Prancūzija pasirengusi radikalioms permainoms, kurias jis siūlė ir kurios
būtų paremtos svarbiausiais jo rinkimų kampanijos akcentais - sunkiu darbu,
asmenine atsakomybe ir pagarba Prancūzijos „nacionalinėms vertybėms".
N.Sarkozy politinių ambicijų ištakų reikėtų ieškoti jo paauglystėje.
Vengrų imigranto ir prancūzės, kurios tėvas buvo Graikijos žydas, šeimoje
gimęs Nicola užaugo turtingame Paryžiaus priemiestyje Neji prie Senos, kurio
meru jis dirbo 1983-2002 metais.
Žurnalistams N.Sarkozy yra pasakojęs, kad kai jam tebuvo ketveri,
tėvas paliko šeimą, ir jis ilgą laiką dėl to jautė nepilnavertiškumo jausmą
bei nuolatinį poreikį įrodinėti kitiems, kad yra šio to vertas.
Jaunystėje N.Sarkozy nesižavėjo tuo metu tarp jaunimo itin madingoms
kairiosioms nuotaikoms, paplitusioms po 1968 metų gegužės studentų sukilimo,
kurį jis ne kartą griežtai kritikavo savo rinkimų kampanijos metu, ir
prisijungė prie sparčiai kylančios dešiniųjų golistų žvaigždės, būsimojo
prezidento Jacques'o Chiraco.
Jis studijavo teisę ir vėliau kurį laiką dirbo advokatu, tačiau
nesimokė Prancūzijos politikos ir verslo elito kalve vadinamoje Valstybės
administravimo mokykloje (ENA).
N.Sarkozy mėgsta pabrėžti, kad priešingai nei rinkimuose jo varžove
buvusi socialistė Segolene Royal, jis nepriklauso šiam
elitui, ir politines aukštumas pasiekė tik savo pastangų dėka.
Būdamas 28-erių metų N.Sarkozy tapo Neji prie Senos meru, o visos
šalies dėmesio sulaukė per įkaitų dramą Neji vaikų darželyje 1993-iaisiais,
kurios metu asmeniškai vedė derybas su sprogmenimis ginkluotu vaikų
pagrobėju.
1995 metais dirbdamas jaunesniuoju ministru N.Sarkozy padarė taktinę
klaidą, per 1995 metų prezidento rinkimus parėmęs J.Chiraco varžovą, ir
kelis metus buvo priverstas praleisti politinėje nuošalyje.
Tačiau kai J.Chiracas 2002 metais buvo išrinktas antrai kadencijai,
M.Sarkozy sugrįžo dirbti į vyriausybę ir ėmė rengtis įgyvendinti savo tikslą
per būsimus valstybės vadovo rinkimus tapti jo įpėdiniu.
Pastaruosius penkerius metus N.Sarkozy dominavo Prancūzijos vidaus
politikoje, ketverius metus vadovaudamas vidaus reikalų ministerijai, o
vienerius metus - finansų ministerijai, ir transformavo valdančiąją Sąjungą
už liaudies judėjimą į asmeninį rinkimų aparatą.
N.Sarkozy neišsenkanti energija ir itin griežta kalbėjimo maniera
analizuojant šalies socialines ir ekonomines problemas padėjo jam pelnyti
žmonių simpatijas, tačiau tuo pat metu pakurstė būgštavimus, kad jis yra
perdėm autoritarinė asmenybė ir užimdamas prezidento postą suskaldys, o ne
suvienys šalį.
Kairiųjų pažiūrų oponentams šiuos būgštavimus patvirtino 2005 metais
kilusios juodaodžių ir arabų jaunuolių riaušės, kurių kurstymu buvo
kaltintas N.Sarkozy.
Rinkimų kampanijos metu jis buvo pliekiamas kaip „brutalus" ir
„pavojingas" lyderis, neatsakingai flirtuojantis su kraštutinių dešiniųjų
lyderio Jeano-Marie le Peno idėjomis.
N.Sarkozy griežtai atmetė kaltinimus rasizmu, pareiškęs, kad jo
konstruktyvių veiksmų politika ir darbo rinkos reforma geriausiai pagelbės
labiausiai skurstantiems Prancūzijos gyventojams.
N.Sarkozy politiko talentą patvirtina tai, kad kampanijos metu jam
sėkmingai pavyko save pavaizduoti kaip kandidatą, pasisakantį už „la
rupture" - bet kokių ryšių su praeities politika nutraukimą, nors jis pats
likus vos keliems mėnesiams iki rinkimų dar dirbo J.Chiraco vyriausybėje.
N.Sarkozy pavyko likviduoti J.-M.le Peno grėsmę, neatstūmus
kraštutinių dešiniųjų rinkėjų. Tuo pat metu, nors buvo puolamas kaip
visuomenės skaldytojas, jam pavyko sutelkti J.Chiraco lojalistus, radikalius
laisvosios rinkos liberalus ir centristus, pasisakančius už gerovės
valstybę.
Sekmadienį būtent šios jėgos padėjo N.Sarkozy įgyvendinti jo ilgai
puoselėtą politinį tikslą.