Sprendimas suteikti politinį prieglobstį Rusijos žurnalistams
pavasario pabaigoje buvo priimtas, „dėl to, kad jie nebegalėjo be kliūčių
tęsti savo profesinės veiklos Rusijoje“, pabrėžia Žurnalistų gynimo
komitetas. J.Bagrovas ir F.Tlisova jau persikėlė nuolat gyventi į JAV.
„Tai siaubinga, kad mūsų kolegos buvo priversti palikti savo šalį“, -
sakė Komiteto programų Europoje ir Vidurio Azijoje koordinatorė Nina
Ognianova.
Pasak jos, jeigu žurnalistai būtų likę tėvynėje, „Tlisovą galėjo
ištikti (nužudytos) Anos Politkovskajos likimas, o Bagrovas nebūtų galėjęs
toliau dirbti žurnalistu“.
Anksčiau F.Tlisova ir J.Bagrovas su valdžios persekiojimu susidūrė
Šiaurės Kaukazo regionuose, konkrečiai - Kabardos Balkarijoje ir Šiaurės
Osetijoje.
F.Tlisovos vardas buvo minimas, kai buvo pranešta, kad kažkokia
žurnalistė iš Rusijos gavo Amerikos pilietybę. Tačiau tada ji teigė, kad šie
gandai su ja nesusiję ir kad ji emigruoti neketina.
F.Tlisova sako, kad jos nemalonumai prasidėję 2002 metais, po kelių
dienų, kai laikraštis „Obščiaja gazeta“ išspausdino jos straipsnį apie rusų
karių piktnaudžiavimus Čečėnijoje.
Po vakarėlio, skirto jos 36-osioms gimimo metinėms, F.Tlisova palydėjo
draugus iki daugiabučio namo durų. Kai išėjo paskutiniai svečiai, ją
sugriebė du stiprūs vyrai ir ištempę iš priedurio pradėjo mušti.
Intensyviosios terapijos skyriuje ji išbuvo kelias dienas dėl sulaužytų
šonkaulių, smegenų sukrėtimo ir kitų sužeidimu.
2005 metais vienoje Nalčiko gatvių prie jos sustojo automobilis su
tamsintais stiklais. F.Tlisovai buvo liepta sėstis į vidų, jeigu ji norinti
vėl pamatyti savo vaikus.
Pasak žurnalistės, ji buvusi nuvežta į mišką ir ten išlaikyta tris
valandas. Keli vyrai tampę ją už plaukų ir gesinę cigaretes į pirštų galus,
„kad geriau rašytų“.
F.Tlisova sako, jog nematė prasmės pranešti apie pagrobimą į policiją,
nes atpažino, kad pagrobėjai buvo Federalinės saugumo tarnybos vietos
skyriaus karininkai.
Praėjus kelioms dienoms po jos sūnaus sulaikymo 2006 metų spalį,
F,Tlisova, pasak jos, sugrįžusi namo pamatė, kad į jos butą buvo įsilaužta.
Kitą rytą atsibudusi ji pasijuto blogai ir prarado sąmonę. Tyrimai
ligoninėje parodė didelį inkstų nepakankamumą, nors iki tol jos inkstai buvo
sveiki. Ji mano, kad tie, kas įsilaužė į jos butą, įdėjo nuodų į jos maistą.
F.Tlisova dar aktyviau ėmė stengtis išvažiuoti iš šalies, bet vėl
susirgo. Kol ji gulėjo ligoninėje, prisiekė atsisakyti žurnalistikos, bet šį
apsprendimą įvykdyti jai buvo nelengva.
Po to F.Tlisovai paskambino kažkokia moteris ir paprašė atvažiuoti į
jos kaimą, kur ji papasakos apie paslaptingą vietos mokyklos moksleivių
ligą.
„Man kilo neįveikiamas noras nuvažiuoti ir išsiaiškinti, kas ten
vyksta“, - sako F.Tlisova.
Po dviejų mėnesių ji vis dėlto atvyko į Jungtines Valstijas, jausdama
palengvėjimą, kad yra saugi, ir nusivylimą, kad nebegali daugiau pasakoti
žmonėms apie smurtą jos gimtojoje šalyje.
„Nesilaikoma teisingumo kasdien, negalima dėl to tylėti“, - sakė ji,
vildamasi, kad kada nors galės grįžti į Rusiją.
Žurnalistų gynimo komiteto duomenimis, kurie buvo paskelbti sausio
mėnesį, nuo 2000 metų Rusijoje per užsakytus nužudymus žuvo 13 žurnalistų.
Pagal žurnalistų mirtingumą per 15 metų, Rusija užėmė trečiąją vietą po
Irako ir Alžyro.