Nepriklausomybės diena, populiariai vadinama tiesiog Liepos 4-ąja, amerikiečiams asocijuojasi su paradais, fejerverkais, piknikais, lauke kepama mėsa, mojavimu JAV vėliavomis ir sunkiai nusakomu vienybės ir pasididžiavimo savo šalimi jausmu.
Vos dviem dienomis vėliau nei amerikiečių Nepriklausomybės šventė Lietuvoje minima Mindaugo karūnavimo — valstybės diena.
Tokių švenčių metu ypač gerai pasimato geografiškai toli esančių ir tokių skirtingų tautų mentalitetas. Neįmanoma savo šalies valstybinių švenčių minėjimo formų perimti iš svetimų tautų. Tradicijas tenka kurtis patiems. Tačiau stebint švenčiančius amerikiečius, noromis nenoromis sukirba pavydo jausmas — kokie jie linksmi ir atsipalaidavę, kaip moka džiaugtis savo šalimi.
Koncertų ir kitokių linksmybių mada valstybinių švenčių metu pamažu ateina ir į Lietuvą. Tačiau taip džiugiai ir triukšmingai, kaip amerikiečiai švenčia Nepriklausomybės dieną, lietuviai galbūt pasitinka tik Naujuosius metus.
Daugelio lietuvių sąmonėje Naujieji metai, nors vis labiau nublankstantys prieš po Nepriklausomybės atkūrimo atgaivintas Kalėdas, savo svarba gerokai pralenkia Mindaugo karūnavimo dieną, Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją.
Rizikuoja laisve, blakstienomis ir antakiais
Dėl tos priežasties pirmą kartą per JAV Nepriklausomybės dieną buvau nustebinta: fejerverkų — kaip Lietuvoje per Naujuosius metus. Bet Naujųjų išvakarėse teko nusivilti — pavieniai petardų poškėjimai nė iš tolo nepriminė kokio nors rituališkai triukšmingo žengimo per metų slenkstį.
Įvairiausios petardos, granatos, šnypščiantys, šviečiantys ir dūmijantys prietaisai yra neatskiriama Liepos 4-osios paminėjimo dalis.
Dėl to būriai amerikiečių pasiryžę rizikuoti ne tik savo laisve (už nelegalių sprogmenų naudojimą ar pardavinėjimą kai kuriose valstijose galima ne juokais sėsti už grotų), bet ir pirštais, blakstienomis ir antakiais. Visas tas procesas, kaip ir galima numanyti, kasmet pritraukia radijo, televizijos ir spaudos humoristus.
Jiems Nepriklausomybės dienos sprogdintojų nesėkmės — puikiausia medžiaga kūrybai. Viena radijo stotis dalijo solidžius prizus už kvailiausius Liepos 4-osios nutikimus sprogdinant ar besiruošiant sprogdinti šventines petardas.
Ilinojaus valstijoje leidžiami tik tam tikro galingumo fejerverkai. Nesunku atspėti, ką daro šios valstijos gyventojai, panorėję su triukšmu paminėti Nepriklausomybės dieną — ogi važiuoja į gretimą Indianą. Lygiai kaip niujorkiečiai keliauja į Pensilvaniją.
Tik jiems jau gerokai sunkiau: Niujorko valstija uždraudė beveik visų rūšių fejerverkus, išskyrus licencijuotų masinių renginių metu, tad per valstijos sieną nelegaliai šventinius sprogmenis gabenantys kontrabandininkai, priklausomai nuo savo laimikio dydžio, rizikuoja būti švelniau ar griežčiau nubausti.
Skundai dėl vienintelio karaliaus
Nesvarbu, kurioje valstijoje gyvena, amerikiečiai savo Nepriklausomybės dieną švenčia griausmingai. Daugelyje miestų organizuojami šventiniai paradai sutraukia ir jaunus, ir senus. Svarbiausia, kas žavi žiopsantį europietį, yra nuoširdumas, su kuriuo tie žmonės žygiuoja gatvėmis.
Tokį entuziazmą ir nesigėdijimą parodyti savo patriotinių jausmų mačiau tik tragiškų Lietuvos valstybei akimirkų metais. Ar mūsų istorijos įskiepyta, ar tiesiog genuose užkoduota, kad mūsų šventės dažniausiai — liūdnos? Arba dar blogiau — statiškos ir nuobodžios. Ar jas tokiomis padaro jų organizatoriai, ar žiūrovai?
Pernai teko būti organizacijos, kurios atitikmuo Lietuvoje būtų kraštotyros centras ar regioninis muziejus, surengtame Liepos 4-osios minėjime. Didžiąją dalį renginio sudarė JAV Nepriklausomybės deklaracijos skaitymas. Rodos, toks nykus ir nuobodus aktas. Bet kaip gyvai į jį publika reagavo: klausėsi, plojo, žmonės kažką patylomis diskutavo.
Žinoma, negalima paneigti, kad Amerikos šventės — daugiausia nugalėtojų šventės, paremtos karinių pergalių paminėjimu. O Lietuvos valstybinės šventės — dažniausiai žymi išsivadavimą iš priespaudos.
Kita vertus, vienintelio Lietuvos karaliaus karūnavimą galėtume pažymėti su trenksmu — šioje šventėje tarsi ir nėra pralaimėjimo ar liūdesio. Bet, kaip pasakytų dažnas amerikietis, viskas priklauso nuo požiūrio. Faktą galima interpretuoti dvejopai: džiaugtis Mindaugo karūnavimu, arba apverkti, kad teturėjome tik viena karalių. Kuris variantas dažnesnis statistinio lietuvio sąmonėje?
Akcentas švęsti netrukdo
Sakoma, kad generolas ir pirmasis JAV prezidentas George’as Washingtonas vieną iš pirmųjų šalies Nepriklausomybės paskelbimo metinių paminėjo kareiviams duodamas dvigubą romo davinį. Ryškus kontrastas tarp Amerikos ir Lietuvos šiandien — neatsisakydami alaus prie šventinio kepsnio, amerikiečiai vis dėlto nepraleidžia apmokamų laisvadienių nusitašydami iki tol, kol ima gelti galvą ir kepenis. Atrodo, kad to neišvengiama Lietuvoje.
Visada buvo, yra ir bus nekenčiančių Amerikos. Nėra idealios valstybės, juolab didelės ir pasižyminčios įvairove. Tačiau vis dėlto tie, juostomis ir žvaigždutėmis nusėtomis vėliavomis mojuojantys jankiai turi kažko, ko gali pavydėti daugelis.
Iki šiol jokia politinė teorija paprastai ir suprantamai nepaaiškino, kas atsitinka imigrantams, į JAV atvykusiems iš tokių skirtingų šalių kaip Ukraina, Bangladešas, Kinija ar Bolivija. Jie, praleidę šalyje vos dešimtį metų, Liepos 4-ąją patys pirmieji stveria vėliavas, visu garsu užsileidžia ,,America the Beautiful“ ir, dažnai su ryškiu akcentu, iš širdies traukia šiaip ne taip išmoktos dainos žodžius.
Labiausiai neįtikėtiną vaizdą, kai imigrantai, prieš keletą dienų stebinę amerikiečius savo gimtųjų šalių garsais ir ritmais, visa gerkle plėšia JAV himną, galima stebėti Queens’e. Viename iš Niujorko miestą sudarančių rajonų gyvena apie 2,2 mln. gyventojų, iš kurių 44 proc. yra gimę už JAV ribų.
Jei vieną dieną čia švenčiama Ukrainos Nepriklausomybės diena, kitą dieną — Bangladešo nacionalinė šventė, tai Liepos 4-ąją visi šie imigrantai vieningai žygiuoja JAV šlovinančiame parade. Baltaodžiai, juodaodžiai, azijiečiai, imigrantai iš Lotynų Amerikos. Kad taip mes vieną dieną susivienytume — ne skųstis, bet švęsti.