Apie tai rašo “Project syndicate” autorius H.Jamesas. Savotiška argumentacija tarsi prikelia iš XIX amžiaus paprastai su F.Nietzsche siejamą kritiką, jog krikščionybė (ir islamas) kuria nuolankią ir netgi vergišką galvoseną, kuri labai skiriasi nuo herojiškų vertybių, išpažįstamų Antikos bei karių visuomenių – tokių kaip japonų samurajai. Lygiai taip pat, pasak Fujiwaros, demokratija pernelyg pasikliauja protu, dar vienu vakarietišku konstruktu. „Bet mes, japonai,“ jis rašo, „neišpažįstame religijos kaip krikščionybė ar islamas, tad mums reikia kažko kito: gilaus jausmo“.
Daugeliui azijiečių, kilusių ne iš Japonijos, nepatiktų dauguma Fujiwaros teiginių, nes juose girdėti nemalonių istorinių aidų. Juk nėra pagrindo manyti, kad visa Azija ilgisi autoritarizmo arba kad, tarkim, Kinijos prodemokratiniai judėjimai tėra nenuoširdus vakariečių interesų valdomas lėlių teatras.
Bet Fujiwaros knyga kartu atgaivino ir seną diskusiją apie kapitalizmą ir jam palaikyti reikalingas vertybes. Šią diskusiją skatina faktas, jog kapitalistinė santvarka ir rinkos ekonomika negali tęstis amžinai, palaikomos kokios nors vidinės dinamikos. Kiekvienas iš pagrindinių polinkių, palaikančių kapitalizmą, paimtas atskirai yra pragaištingas ilgalaikei sėkmei.
Tarkim, nors kapitalizmas priklauso nuo investicijų ir vartojimo, pirmojo perteklius gali baigtis perprodukcija, o antrojo – ekonomikos perkaitimu.
Lygiai taip pat kapitalizmui būtinas konkuravimas, bet ir šis gali būti brutalus bei griaunantis. Tad reikalingos sudėtingos teisinės sistemos, kad konkurencija būtų atvira bei teisinga, kad monopolijos ir koncernai jos nesunaikintų. Bet net ir to gali nepakakti, nes randama virtuoziškų būdų apeiti kiekvienai teisinei reformai.
Kai kurie mąstytojai, iš kurių žinomiausias yra Maxas Weberis, brandino mintį, jog kapitalizmą turėtų palaikyti vertybių sistema, kurios iš pradžių neįmanoma sukurti iš vidaus. Vis dėlto dauguma šiuolaikinių analitikų priėjo prie išvados, kad M.Weberio bandymas istoriškai susieti kapitalizmo dvasią su krikščionybės šaka – protestantizmu – yra iš esmės ydingas.
Pirmiausia, kaip pats Weberis pripažino, protestantizmo pradininkai – Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas – buvo daug priešiškesni dinamiškajam kapitalistiniam Renesanso pasauliui nei Romos katalikų bažnyčia. Juk pamaldieji katalikiški Italijos miestai -valstybės ir buvo ankstyvojo modernaus kapitalizmo lopšys.
Tačiau dviejų svarbių diskusijos apie religines vertybes aspektų nevalia pamiršti. Pirmiausia M.Weberio argumento esmė ta, jog religinės vertybės, pabrėžiančios saiką ir pareigą, palaiko verslo santykiams būtiną tarpusavio pasitikėjimą – jis ypatingai svarbus visuomenėms, tik pradedančioms kurti rinkos santykius. Ten, kur istoriškai vyrauja smurtas ir įtarumas, žmonėms sunku jaustis užtikrintiems, kad galėtų sudaryti ilgalaikes sutartis. Jie linkę vaikytis trumpalaikės naudos kitų sąskaita ir šitaip tik dar labiau skatina bendrą nepasitikėjimą rinka.
Antra, socialinį solidarumą pabrėžiančios religinės vertybės sušvelnina rinkos polinkį poliarizuoti visuomenę. Globalizacijos laikotarpiais ekonomika gerokai pažengė į priekį, bet kartu ir išaugo nelygybė tarp šalių. Kadangi rinka palanki valdantiems išteklius, tam tikros galingos politinės reakcijos iškėlė pavojų prekybai ir finansinei integracijai.
Ši diskusija apie religinių vertybių indėlį yra analogiška kitai diskusijai – apie laisvės bei ekonominės plėtros santykį. Šis klausimas - esminis Nobelio premijos laureatų ekonomistų Friedricho Hayeko bei Amartya Seno darbuose. Autoritarizmo kritikus aiškiai gundo galimybė įrodinėti, kad laisvė gera tuo, jog skatina ekonomikos augimą. Bet pažvelgus giliau, laisvė vertinga savaime.
Tas pats pasakytina ir apie religines vertybes. Remdamiesi išsamiais empiriniais tyrimais, kai kurie teigia, jog tikėti gerai, nes tai naudinga ekonomikai. Galbūt tai tiesa ir išties norisi šį argumentą pateikti autoritariškoms visuomenėms, kurios nenori priimti jų pačių legitimumą griaunančių įsitikinimų. Bet ar įmanoma įsivaizduoti Popiežių, šitai šnabždantį Kinijos vadovams?
XVIII amžiuje Voltairas išdėstė analogišką argumentą, jog pagrindinis religijos privalumas yra jos socialinė nauda. Šitaip jis siekė pakirsti religiją paversdamas ją tik instrumentu kitam tikslui. Bet šitai juk griauna tikėjimo esmę. Atgaivindama diskusiją apie azijines vertybes Fujiwaros knyga gali skatinti daryti panašią klaidą.