G.W.Bushas priminė, kad V.Putinas pirmasis iš užsienio vadovų paskambino praėjus tik kelioms valandoms po Rugsėjo vienuoliktosios įvykių ir pasiūlė paramą kovoje su terorizmu. JAV prezidentas dar pridūrė: „Man mokantis mokykloje Rusija buvo priešas, o dabar Rusija – draugas“.
V.Putinas, atsiliepdamas savo garsiąja drovia šypsena, pagyrė G.W.Bushą už pergalę prieš Talibano režimą Afganistane ir perdavė „sveikinimus visiems, kuriuos išlaisvino JAV ginkluotosios pajėgos, bei jų artimiesiems“.
Sunku ir įsivaizduoti tokią idilę šiandien – ypač V.Putiną, sveikinantį irakiečius jų „išlaisvinimo“ proga. Tiesa, V.Putinas vis dar gali mėgautis Bushų šeimos svetingumu – praėjusį mėnesį jis pietavo G.W.Busho tėvų namuose Kenebunkporte, Meino valstijoje. Ir nors jo drovi šypsena nesikeičia, po ja slepiasi jau kitas žmogus.
Naujasis V.Putinas, pasak jo patarėjo, anksčiau vadovavusio Rusijos karinėms pajėgoms Čečėnijoje, generolo Genadijaus Troševo, yra tarsi kitas žmogus: “Tvirtas, griežtas ir grubus visiems, drįstantiems abejoti jo įsakymais“.
Jis kalba be užuolankų. Vasarį Miunchene V.Putinas pavadino Ameriką „hyperjėga“, nepaisančia tarptautinės teisės. Vėliau jis palygino Vašingtono hegemoniją su Trečiuoju reichu bei pagrasino nukreipti Rusijos branduolinius ginklus į Europą.
Kroufordo gimnazijoje G.W.Bushas apibūdino V.Putiną kaip žmogų, „kuris, bendradarbiaudamas su Jungtinėmis Valstijomis, padarys pasaulį taikingesnį“. Bet V.Putinas virsta alternatyvaus jėgos polio kūrėju. Užsienyje jis kuria sąjungas su priešiškomis JAV šalimis. Šalies viduje jis virsta autokratu, kuria marionetines opozicijos partijas, triuškina disidentus ir smaugia žiniasklaidos laisvę.
Kas pasikeitė? Kaip V.Putinas iš G.W.Busho draugo bei sąjungininko virto agresyviu nacionalistu, ginkluojančiu Amerikos priešus?
Pasak rusų versijos, dėl visko kaltos Jungtinės Valstijos. “Vašingtonas išdavė V.Putino pasitikėjimą”, sako Georgijus Arbatovas, buvęs Dūmos gynybos komiteto pirmininkas. Pirmiausia Juntinės Valstijos ignoravo Rusijos protestus veržiantis į Iraką. Tada jos pasikėsino į Rusijos tradicinę įtakos sferą Baltijos šalyse, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze bei Ukrainoje.
„Užuot gerbę Rusijos požiūrį, Vakarai rėmė V.Putino priešininkus“, teigia G.Arbatovas. „Putinas labai nusivylęs ir papiktintas“. Tikras lūžis įvyko tada, kai Vašingtono remiamos „spalvotosios“ revoliucijos nuvertė Maksvai draugiškus režimus Gruzijoje bei Ukrainoje 2003-04 metais.
Netikėtai priešas atėjo prie vartų ir ėmė statyti provakarietiškas vyriausybes Rusijos kieme. „Pasviro V.Putino pasaulio ašis“, sako su Kremliumi susijęs analitikas Stanislavas Belkovskis, vadovaujantis Nacionalinės strategijos institutui. „Tai buvo rimtas sukrėtimas; V.Putino rato žmonės išsigando, jog taps kitu žlugsiančiu režimu“.
Tik atėjęs į valdžią V.Putinas ėmė šeimininkauti Rusijos nepriklausomoje žiniasklaidoje, bet iškart po spalvotųjų revoliucijų Kremlius liepė daug griežčiau dorotis su bet kuriomis grupėmis, grasinančiomis dabartiniam režimui. Kremlius paragino ištikimus verslininkus bei valstybines įmones, tokias kaip “Gazprom”, supirkti likusią opozicinę žiniasklaidą ir griežtai kontroliuoti transliuotojų redakcijas.
Nevyriausybinėms organizacijoms uždraudus priimti finansavimą iš užsienio, daugelis jų užsidarė. Grėsmingiausi iš visų buvo įstatymai, kriminalizuojantys „ekstremizmą“, apibrėžiamą kaip „valstybės šmeižimas“ bei leidžiantys Rusijos šnipams slapta žudyti „priešus“ užsienyje.
Maskva taip pat ėmė iš pagrindų persvarstyti Rusijos santykius su Jungtinėmis Valstijomis. „V.Putino turėtas Amerikos įvaizdis sudužo į šipulius“, prisimindamas politikos apžvalgas po spalvotųjų revoliucijų sakė politikos mokslų specialistas bei Kremliaus patarėjas Viačeslavas Nikonovas: „Kad ir kiek Rusija rėmė JAV, Vašingtonas išlaikė tą patį priešišką požiūrį“. Nuo tada Rusijos baimė būti apsuptai Vakarų tik išaugo; NATO kreipia žvilgsnį į Gruziją ir Ukrainą bei planuoja pastatyti priešraketines divizijas Lenkijoje ir Čekijoje.
V.Putino atsakas į šias grėsmes radikalus – jis nori mažų mažiausiai „pakeisti pasaulio taisykles“, sako Sergėjus Karaganovas, Kremliaus užsienio reikalų patarėjas: „Pasaulis turėtų rengtiss susidurti su stipria Rusija“.
Praktiškai V.Putinas planuoja ne tik susigrąžinti Rusijos prarastąją galią, bet ir paversti ją pagrindine atsvara Jungtinėms Valstijoms pasaulio arenoje. Kalboje, sakytoje 2005-aisiais, V.Putinas pavadino Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia dvidešimtojo amžiaus geopolitine katastrofa“ ir su nostalgija prisiminė senąjį dvipolį pasaulį, kuriame dvi supervalstybės tramdė viena kitą.
Pasaulio ekonomika V.Putinui palanki. Dėl milžiniškų energijos kainų Rusijos ūkis per penkerius metus išaugo 40 procentų.
Riebus šio prieugio kąsnis teko Rusijos kariuomenei. V.Putinas pažadėjo per penkerius metus karinėms pajėgoms skirti 189 mlrd. dolerių. Jis taip pat pavedė pagaminti naujos kartos tarpžemyninių balistinių raketų, galinčių apeiti JAV priešraketinės gynybos skydą, bei šešis naujus lėktuvnešius. Jei darbai bus vykdomi pagal planą, per dvidešimt metų Rusijos karinis laivynas taps galingesnis net už savo sovietinį pirmtaką.
Vašingtonui dar labiau kelia nerimą tai, kad V.Putinas naudojasi antiamerikietiškomis nuotaikomis, kilusiomis po Irako okupacijos. Kaip ir jo sovietiniai pirmtakai, V.Putinas susidraugavo su daugybe pasaulio nepatenkintųjų ir ėmė pardavinėti ginklus su raketų sistemomis Venesuelai, Sirijai ir Iranui bei siūlyti branduolinius reaktorius Birmai ir Saudo Arabijai.
Prieš vykdamas į Kenebunkportą praeitą mėnesį, V.Putinas Maskvoje priėmė G.W.Bushui priešišką Venesuelos prezidentą Hugo Chávezą ir su juo pasirašė trijų milijardų dolerių vertės ginklų sutartį. Vasarį V.Putinas keliavo po Artimuosius Rytus, kur niekino Amerikos pastangas demokratizuoti regioną ir stengėsi persivilioti JAV sąjungininkus, tokius kaip Saudo Arabija bei Jordanija.
„Putinas yra sovietinis politikas su sovietine galvosena“, sako Olga Kryštanovskaja, garsi Rusijos mokslų akademijos sociologė: „Kaip ir dauguma sovietų, jis pasaulį suvokia tik kaip dvi priešiškas stovyklas. Jis planuoja apeiti pasaulį nešinas antiamerikietiška vėliava“.
Ar tai reiškia, kad V.Putinas siekia pradėti naują šaltąjį karą? Nebūtinai. Greičiau, anot buvusios vicepremjerės Irinos Chakamados, V.Putinas tik beviltiškai siekia būti laikomas lygus G.W.Bushui.
„Kai kalbėjausi su V.Putinu apie santykius su JAV, jo akys sužibo“, - prisimena I.Chakamada. - Jam tai labai asmeniškas reikalas. Jis nori įrodyti, kad Amerika veltui su mumis elgiasi kaip su neišmanėliais“.
Lygybė V.Putinui reiškia tai, kad daugiau nereikės klausytis globėjiškų Vakarų paskaitų apie Rusijos istoriją arba liūdną žmogaus teisių vaizdą. Jo manymu, Rusijai nėra ko gėdytis. Praėjusį mėnesį grupei mokytojų jis pasakė, kad užsieniečiai „neturi teisės versti mūsų atgailauti – šiaip ar taip, juk ne mes panaudojome branduolinius ginklus prieš civilius gyventojus (kaip Jungtinės Valstijos Nagasakyje)“.
Lygybė reiškia, kad Rusija gali dorotis su savo priešais taip pat kaip Amerika su saviškiais. Pavyzdžiui, neseniai rusų smogikų įvykdytas buvusio čečėnų prezidento Zelimchano Jandarbijevo nužudymas Katare. Tačiau svarbiausias lygybės aspektas – pagarba Kremliaus balsui. „Viskas vardan galimybės pasakyti, kad su tuo nebus taikstomasi, - sako aukšto rango Vakarų pasiuntinys Maskvoje, neįgaliotas kalbėti oficialiai. - Viskas dėl galimybės pasakyti ‚mes grįžom ir nesileisime stumdomi”.
Taigi iš esmės V.Putinui reikia pagarbos ir aptvertos Rusijos įtakos sferos, į kurią Vakarai nesikištų, net jeigu Maskva baugintų savo kaimynus, kaip Gruziją pernai lapkritį arba klastotų jų rinkimus, kaip Ukrainoje 2004-aisiais. Šiuo metu Jungtinės Valstijos mažai ką tegali padaryti, kad pažabotų naująsias Rusijos imperines nuotaikas, nes joms ir toliau reikalinga V.Putino parama Jungtinių Tautų Saugumo taryboje dėl sankcijų Iranui.
Gerai tai, kad V.Putino aršumas, kad ir koks iškalbingas, nebūtinai turi baigtis rimtu susirėmimu. Didžiojo aštuoneto susitikime praėjusį mėnesį Vokietijoje G.W.Bushui pateiktas V.Putino pasiūlymas padaryti Gabalos radarų pasiklausymo stotį Azerbaidžane alternatyvaus raketų skydo dalimi yra rimtas taikingumo gestas. Taip pat ir Putino Kenebunkporte pareikštas patikinimas, jog jis – kaip ir amerikiečiai – susirūpinęs Irano branduoline programa.
V.Putinas, matyt, puikiai suvokia, kad jo sėkmė nesitęs amžinai, o jo imperines svajones palaiko tik nenormali padėtis pasaulio energijos rinkoje. Europa jau dabar ieško alternatyvių energijos šaltinių, pirmiausia tam, kad sumažintų savo strateginę priklausomybę nuo Rusijos. Taip pat ir JAV galiausiai kada nors išbris iš liūno Irake. Ateis laikas ir V.Putinas ar tiksliau kalbant, jo paties parinktas įpėdinis supras, jog didybė reiškia šį tą daugiau, nei garsų „niet“ Vakarams.