„Su didžiausiu sielvartu norėčiau pranešti savo tėvynainiams, kad Jo
Didenybė, Tautos Tėvas Mohammadas Zahiras Shahas šiandien 5 val. 45 min. (4
val. 15 min. Lietuvos laiku) atsisveikino su šiuo mirtingųjų pasauliu", -
prezidentūros rūmuose žurnalistams sakė prezidentas Hamidas Karzai.
40 M.Z.Shaho valdymo metų iki 1973-iųjų perversmo sutapo su vienu
taikiausių periodų Afganistano istorijoje.
„Skelbiame trijų dienų nacionalinį gedulą dėl Tautos Tėvo mirties,
Afganistano vėliava tris dienas bus pusiau nuleista, - per spaudos
konferenciją sakė Afganistano prezidentas Hamidas Karzai.
- Visoje šalyje vyks maldos - sostinėje ir provincijose, (jas taip pat
rengs) afganų pabėgėliai užsienyje, (jos vyks) Afganistano ambasadose".
Valstybinė televizija nutraukė normalią transliaciją. Juodai
apsirengusi bei juodą skarelę užsirišusi moteris paskelbė, kad M.Z.Shahas
mirė. Po to buvo skaitomos maldos iš Korano.
M.Z.Shaho sveikata paskutiniais jo gyvenimo metais buvo prasta - jis
buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio.
M.Z.Shahas Afganistaną valdė nuo 1933-iųjų iki 1973-iųjų, kai buvo
nuverstas nuo sosto. Vėliau jis gyveno Italijoje, o 2002 metais grįžo į
tėvynę kaip paprastas pilietis.
Karalius buvo vadinamas susiskaldžiusios šalies vienybės simboliu, o
grįžęs iš tremties buvo pramintas „Tautos Tėvu". Kai kurie Afganistano
leidiniai netgi ragino jį dalyvauti visuotiniuose rinkimuose ir tapti šalies
vadovu.
40 metų Afganistaną valdžiusį Zahirą Shahą 1973 metais nuvertė
pusbrolis ir svainis Mohammedas Daoudas, paskelbęs
Afganistaną respublika ir nutraukęs du šimtmečius trukusį Durrani dinastijos valdymą.
Po valstybės perversmo, kuris buvo įvykdytas karaliui atostogaujant
Italijoje, Afganistane kilo tris dešimtmečius trukę karai. Baimindamasis
žudynių, karalius nutarė gyventi užsienyje ir išnykti iš dėmesio centro.
M.Daoudas vėliau buvo nužudytas per perversmą, o 1979 metais į šalį
įžengus sovietų pajėgoms, kurios turėjo paremti komunistų vyriausybę,
Afganistanas taikos beveik nebematė.
Nors pats M.Z.Shahas nerodė entuziazmo grįžti į sostą, keli jo šeimos
nariai pradėjo skleisti idėjas dėl konstitucinės monarchijos kaip
Britanijoje ar Nyderlanduose, kur karalius atlieka simbolinį vaidmenį ir
atvirai nesikiša į politiką.
Tris dešimtmečius Italijoje gyvenęs Afganistano karalius kantriai
laukė, svajodamas, jog kada nors išauš diena, kai jis galės sugrįžti.
Išvykdamas iš Italijos, jis pažadėjo sugrįžęs namo jau niekada
nebeišvykti. „Paskutinius savo gyvenimo metus norėčiau skirti Afganistano
žmonėms ir savo šaliai", - teigė M.Z.Shahas.
Interviu jis užsiminė, jog grįžta su prieštaringais jausmais,
žinodamas, jog jį pasitiks griuvėsiai ir skurdas.
„Mano širdyje - du jausmai. Pirmasis yra pakylėjimas, jog grįžtu į
šventąją Afganistano žemę. Tačiau mano širdis taip pat liūdi, nes daugelio
žmonių ir dalykų, kuriuos žinojau, ten jau nebėra", - sakė jis.
Buvusio karaliaus žmona Homaira, kurią jis vedė 1931 metais, mirė
rengiant jos sugrįžimą į Afganistaną 2002-aisiais. Pora turėjo penkis sūnus
ir dvi dukteris.
Gimęs Kabule 1914 metų spalio 15 dieną, kurį laiką mokęsis
Prancūzijoje, M.Z.Shahas netikėtai atėjo į valdžią 1933-iaisiais, kai jo
akivaizdoje vienas radikalių pažiūrų studentas nušovė jo tėvą.
Du dešimtmečius į mokslus linkęs karalius nesitraukė iš šešėlio ir
leido vyriausybę kontroliuoti trims savo dėdėms.
Tačiau pamažu jis įgavo pasitikėjimo ir 1953 metais perėmė visą
valdžią bei pradėjo atsargias savo karalystės reformas.
Jis bandė panaikinti tvarką, jog moterys turi nešioti visą kūną
dengiančias burkas, panaudojo užsienio kapitalą infrastruktūrai plėtoti ir
bandė išlaikyti pusiausvyrą tarp sovietų ir Vakarų interesų.
Daugelis afganų 40 metų trukusį jo valdymą prisimena su nostalgija,
kaip taikos ir sąlyginio klestėjimo laikotarpį.
„Aš tada buvau paauglys, ir dabar tai atrodo kaip sapnas", - yra sakęs
H.Karzai, kuris, kaip ir buvęs karalius, priklauso dominuojančiai puštūnų
genčiai ir yra tolimas M.Z.Shaho giminaitis.
Tačiau karalius įtiko toli gražu ne visoms Afganistano etninėms grupėms.
Mudžahidai islamistai kaltino jį sudarius sąlygas 1978 metų komunistų
perversmui, mat jis siuntė studentus, gydytojus bei karininkus mokytis į
Sovietų Sąjungą.
Tuo tarpu nuosaikieji afganai teigė, jog jis praleido progą imtis
pagrindinio vaidmens po sovietų pasitraukimo 1989 metais.