Besikepindami saulėje rinkėjai ir politikai galės įvertinti Nicolas Sarkozy prezidentavimo startą. Prieš metus laikraščių fotografai užfiksavo jo priešininkę prezidento rinkimuose Segolene Royal tinginiaujančią su bikiniu; N.Sarkozy nuotraukose bėgiojo krosą. Savo energingą stilių jis atsinešė ir į Eliziejaus rūmus.
Neseniai prancūzų kairuoliškas dienraštis „Liberation“ išspausdino karikatūrą, kurioje šalies užsienio reikalų ministras Bernardas Kouchneris gailiai klausia: „Gal galiu pagaliau sužinoti, ką man daryti?“. Ką atsako N.Sarkozy? „Gražiai atrodyk ir tylėk“. Tuo tarpu akį traukianti pirmoji ponia Cecilia Sarkozy mojavo libiečių miniai, sveikindama penkių medicinos seserų iš Bulgarijos ir palestiniečio gydytojo paleidimą po aštuonerių su puse metų Libijos kalėjime.
Kad ir kiek pasiekta užsitęsusiomis derybomis, ypač su Europos Sąjunga, galų gale audringiausiai sveikintas N.Sarkozy įsikišimas.
Vis dėlto neverta gailėti rampų šviesos N.Sarkozy. Pirma, jo energija yra malonus pokytis po pirmtako Jacqueso Chiraco vangumo. Antra, užsienio reikalai – konstitucinė prezidento prerogatyva. Šitai B.Kouchneris, kurį iš socialistų partijos gretų išplėšė centro-dešinysis N.Sarkozy, tikrai turėtų žinoti.
Ko išties bus vertas laikraščių antraštes užvaldęs N.Sarkozy prezidentavimas? Be abejonės, iš dalies į šį klausimą atsakys jo užsienio politika. Jis išdidžiai kalba apie naują strategiją Afrikoje, apie ryžtą išspręsti Darfuro krizę. Jis aršiai prieštarauja Turkijos stojimui į ES, bet siūlo sukurti kitokią bendriją, sujungsiančią visas tautas aplink Viduržemio jūrą. Ir jis nuoširdžiai viliasi pagerinti įtemptus santykius su Amerika.
Visgi didžiąja dalimi į šį klausimą atsakys vidaus politikos sėkmės ir nesėkmės. Per rinkimų kampaniją N.Sarkozy žadėjo Prancūzijos rinkėjams „rupture“ – lūžį – nuo praeities, kurioje šeimininkavo valstybė ir profesinės sąjungos (vėliau jis sušvelnino toną iki „rupture tranquille“ – ramaus lūžio).
Jis kritikavo 35 valandų darbo savaitę ir ragino panaikinti mokesčius viršvalandžiams (tam greitai bus priimtas įstatymas). Jis taip pat prižadėjo reformuoti archaišką ir lėšų stokojančią universitetų sistemą bei priversti profesines sąjungas teikti minimalias paslaugas per transportininkų streikus. Lygiai taip pat prieštaringai jis pažadėjo tęsti stringančias Prancūzijos pensijų ir sveikatos apsaugos reformas.
Kaip tik tokia programa ir sukelia streikus bei demonstracijas, kurių prancūzų vyriausybės išsigąsta ir galų gale nusileidžia. Gali būti, kad ir N.Sarkozy nusileis, jei grįžę iš vasaros atostogų studentai ir darbininkai išeis į gatves.
N.Sarkozy pernelyg gudrus, kad būtų laikomas „anglosaksišku“ ultraliberalu. ES viršūnių susitikime jam pavyko iš mini sutarties išbraukti pusės amžiaus senumo pasišventimą „laisvai ir neiškraipytai konkurencijai“. Praėjusį mėnesį jis pats save pasikvietė į ES finansų ministrų susitikimą, kuriame pabrėžė, jog jis nesirengia aukoti Prancūzijos ekonomikos augimo, kad sumažintų biudžeto deficitą.
Dabar jis stumia Prancūziją į ginčus su Europos Centriniu banku (o kartu ir su Vokietija bei kitomis ES valstybėmis) dėl palūkanų normos euro zonoje nustatymo. Vidaus fronte jis pažadėjo ginti prancūzų darbo jėgas „Airbus“ kompanijoje (ir į jos savininkės „EADS“ tarybos pirmininko kėdę pasodino prancūzą). Tuo tarpu savo ministrams jis liepė neskubėti su universitetų reformomis.
Bet turbūt gudriausias N.Sarkozy manevras buvo susilpninti socialistų opoziciją, daugelį jų persiviliojant į savo pusę – jis ne tik paskyrė B.Kouchnerį užsienio reikalų ministru, bet ir pasiūlė Dominique‘ą Strauss-Kahną europiečių kandidatu į Tarptautinio valiutos fondo boso vietą bei pakvietė Jacką Langą – dar vieną socialistų dramblį – į institucinių reformų komisiją.
Ar tokia komisija rekomenduotų skirti daugiau galių Prancūzijos prezidentui? N.Sarkozy galios troškimas ima siekti napoleoniškas proporcijas – o užsieniečiai mielai prisimena, kad Napoleono žygiai baigėsi pralaimėjimu. Bet jie pamiršta, kad prancūzai jį vis vien myli.