Jis nesumenkina išvirkščiosios pusės – pavyzdžiui, laiškų skaitymo, kritikų sekimo, vaistų bandymų su rusų kaliniais, sąmokslų nužudyti užsienio vadovus ir taip toliau.
Vis dėlto neteisėtumas ir amoralumas lieka antrame plane. Jo pagrindinis priekaištas – nekompetencija, kurią autorius nagrinėja su prokuroro uolumu. Galingiausia pasaulyje valstybė, priekaištauja jis, dar nesukūrė „aukščiausios klasės šnipų tarnybos“.
Autorius knygą pradeda nuo 1945 metų, kai prezidentas Harry Trumanas nusprendė įsteigti tiesioginį CŽV pirmtaką, Centrinę Žvalgybos Grupę, o baigia tragišku organizacijos vaidmeniu „kare su terorizmu“ ir Irako invazijoje, kurios vienas iš padarinių tas, jog CŽV ir jos direktoriai buvo pažeminti dažnai nesuderintoje Amerikos žvalgybos sistemoje.
1974-ųjų aktas, įsteigęs valdybą, skyrė jai dvi užduotis: suteikti JAV prezidentui žvalgybinę informaciją ir vykdyti slaptas operacijas užsienyje. T.Weinerio nuomone, CŽV apgailėtinai sekėsi abiejose, o dėl to dalį kaltės turi prisiimti dauguma prezidentų.
CŽV nesugebėjo perspėti Baltųjų rūmų apie pirmąją sovietų atominę bombą (1949), Kinijos invaziją į Pietų Korėją (1950), sukilimą prieš sovietus Rytų Vokietijoje (1953) ir Vengrijoje (1956), SSRS raketų atgabenimą į Kubą (1962), Arabų-Izraelio karą 1967-aisiais ir Saddamo Husseino invaziją Kuveite 1990-aisiais. CŽV taip pat pervertino sovietų karines galimybes šeštajame dešimtmetyje, vėliau jų neįvertino ir vėl pervertino aštuntajame dešimtmetyje.
Slaptųjų operacijų vaizdas šiek tiek geresnis. Japonijoje, Prancūzijoje ir Italijoje CŽV stengėsi išsaugoti demokratiją klastodama rinkimus. Ji rėmė perversmus Gvatemaloje, Irane, Sirijoje ir Irake, kur 1963 metais „Baath“ partijos lyderis gyrėsi: „Mes į valdžią atvažiavome amerikiečių traukiniu“.
Kai valdybos sumanyta Kubos invazija žlugo, ji nusprendė nužudyti Fidelį Castro. Ji dalyvavo kariniuose perversmuose – pagal kraujo praliejimą didėjančia tvarka – Pietų Vietname, Čilėje ir Indonezijoje.
Ar šios machinacijos buvo vertos pastangų? Ar didesnis JAV saugumas buvo vertas žmonių gyvybių, dažnai nenormalių geopolitinių padarinių ir moralinės žalos Amerikos idealams? Skeptikai nuolatos perspėdavo prezidentus, kad CŽV piratavimas užsienyje pridarė daugiau žalos nei naudos.
T.Weineris peržvelgė per 60 metų susikaupusius oficialius slaptų operacijų įvertinimus ir priėjo išvadą, kad dauguma jų nebuvo vertos pastangų. Skeptiškai nusiteikę buvo ne pacifistai ir minkštaširdžiai, o praktiški patarėjai aukštuose vyriausybės sluoksniuose.
CŽV šalininkai prikaišioja, kad į paviršių paprastai iškyla tik blogos naujienos. Tačiau jei T.Weineris ir neturi gerų naujienų, tai tikrai ne dėl to, kad neatidžiai ieškojo. Pažvelgus į 180 puslapių išnašas, matosi, kad jis perskaitė gausybę Kongreso ataskaitų, buvuių šnipų prisiminimų ir išslaptintų dokumentų apie turbūt pačią neslapčiausią pasaulio tarnybą – tai lyg ir komplimetas Amerikos demokratijai.
T.Weineris mini ir daugybę sėkmingų operacijų bei yra ne toks griežtas, kaip daugelis prezidentų. Knygos pavadinimui jis pasiskolino melancholišką Dwighto Eisenhowerio pastabą, jog CŽV iš jo autoriteto padarė „pelenų palikimą“. Richardas Nixonas, garsėjęs aštriu liežuviu, kartą išvadino CŽV agentus laikraščius skaitančiais juokdariais.
Dėl CŽV išskirtinumo į ją sunku žiūrėti iš reikiamo atstumo. Kai kurie žmonės mano, kad jos įtaka – gerai tai ar blogai – perdėta. Ji tėra viena iš daugelio Amerikos žvalgybos tarnybų. Jos biudžetas nesudaro nė ketvirčio sumos, skiriamos pokalbių pasiklausymams ir šnipinėjimui iš palydovų, kuriuos kontroliuoja Pentagonas. Taip pat ir ginkluotosios pajėgos turi savas žvalgybas.
Būta laikotarpių, kai CŽV atrodydavo išvis nereikalinga. Paskutinis T.Weinerio knygos skyrius „Laidojimo ceremonija“ aprašo panieką, kurią dabartinė administracija ėmė jai jausti. Sukūręs naują nacionalinės žvalgybos direktoriaus etatą, prezidentas George‘as W.Bushas iš esmės išvijo CŽV iš Ovalinio kabineto. 60 metų kova dėl įtakos baigėsi šiuo pokyčiu 2004-aisiais. T.Weinerio žodžiais, „Pentagonas sutriuškino CŽV“.
Nors T.Weineris tvirtai tiki, kad jo šaliai reikalinga efektyvi žvalgyba, vilčių jis daug neturi. Knygą baigia kandžiais žodžiais, ištartais vieno iš nedaugelio CŽV direktorių, kuriuos autorius vertina: „Vienintelei likusiai supervalstybei nepakankamai įdomu, kas vyksta pasaulyje, kad suburtų ir valdytų špionažo tarnybą“.