Prieš tai Kanados premjeras Stephenas Harperis nukeliavo į Resolute įlanką Kanados šiaurėje. Jis paskelbė ten statysiąs naują giliavandenį uostą ir karinę pratybų bazę, tvirtindamas, kad „pirmasis suvereniteto Arktyje principas – naudokis arba prarask“. Dar įspūdingesnė buvo Kremliaus remiama kelionė – nors dalis per Makvos televiziją rodytų kadrų iš tikrųjų buvo iš filmo „Titanikas“, per kurią batiskafas į jūros dugną įbedė titaninę Rusijos trispalvę.
Kaip ir bet kuri garsenybė, pagauta sekanti minią, visi Arkties keliautojai nemirksėdami tvirtino, kad viską suplanavo jau senų seniausiai, o tokios gausybės poliarinių ekspedicijų sutapimas yra atsitiktinis. Neverta tikėti nė vienu žodžiu.
Jei tai panašu į nemandagų gestą, siekiant užvaldyti Arkties plotus – jūrą, ledą ir kas po juo – tuomet ne kas kita tai ir yra. Bet kodėl viskas vyksta dabar? Akivaizdu, energijos ir vartojimo prekių kainų augimas pakoregavo naftos, dujų ir mineralų gavybos ekonomiją. Pastovus poliarinių ledynų tirpimas, sukeltas visuotinio atšilimo, leidžia daug lengviau prasibrauti į iki tol nepasiekiamus klodus bei atveria anksčiau užšalusius kelius laivybai.
Nepaisant istorinių Rusijos žygio rezonansų, dabartinis veržimasis į Arktį nėra – bent jau kol kas – paprastos lenktynės įsitvirtinti de facto pretenzijas, kurias vėliau galima bus sutvirtinti ir, jei reikia, apginti karine galia. Tai labiau susiję su teisiniais argumentais, kuriuos reikia paremti moksliniais duomenimis.
Visos Arkties atsiriekti norinčios šalys puikiai išmano 1982-ųjų Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvenciją, kuri apibrėžia bet kokią žmonių veiklą atvirose jūrose, nuo žvejybos iki kasybos. Pagal šią konvenciją, vyriausybės gali reikšti pretenzijas į ekonominę zoną, kuri tęsiasi iki 200 jūrmylių (370 km) nuo pakrantės – arba ir toliau, jei sugebama įrodyti, kad tas plotas yra žemyninio šelfo tęsinys.
Būtent tai ir bando įrodyti Rusija apie M.Lomonosovo kalnagūbrį, kuris tęsiasi nuo Rusijos pakrantės iki Grenlandijos. Skandinavų ekspedicija gali padėti pagrįsti Danijos teiginius, kad kalnagūbris jungiasi su Grenlandija, kurią valdo danai. Savo ruožtu kanadiečiai teigia, kad kalnagūbris gali būti jų Elesmero salos tęsinys.
Tokia argumentų kakofonija gali duoti darbo teisininkams ir geografams ištisiems dešimtmečiams. Taigi kam skubėti? Todėl, kad šalis, norinti pasinaudoti jūrų teise, turi tai padaryti per dešimt metų nuo konvencijos ratifikavimo dienos. Rusijai šis terminas yra 2009-ieji, Kanada turi suspėti iki 2013-ųjų, o Danija – iki 2014-ųjų.
JAV tik praktiškai laikosi konvencijos, tačiau jos dar neratifikavo, nes kai kurie senatoriai bijo jos padarinių Amerikos suverenitetui. Konvencijos įsteigtos institucijos – Tarptautinė jūros dugno valdyba ir Tarptautinis jūrų teisės tribunolas – kelia nerimą konservatyviomss amerikiečių grupėms, bijančioms pasaulinių biurokratijų.
Šie prieštaravimai gali būti greitai išspręsti: prezidento G.W.Busho administracija kartu su nuosaikiais respublikonų senatoriais nori pasirašyti konvenciją ir, ja remiantis, pareikšti Amerikos pretenzijas Arktyje.
Bet remiantis jūrų teise pareiškus pretenziją, dar laukia ilgas kelias, kol galima naudotis nuosavybės teisėmis. Agentūra, pavadinimu Žemyninio šelfo ribų komisija, gali išnagrinėti argumentus ir priimti sprendimą, tačiau ji neturi galios jam įgyvendinti.
Sprendimą gali užginčyti kitos šalys. Galų gale gali prireikti dvišalių derybų, kurios gali trukti dešimtmečius. Jau būta pasiūlymų, kaip protingai pasidalyti Arktį, bet kadangi prizas toks viliojantis, dėl taisyklių susitarti sunku. Kol kas vienintelė tarpvyriausybinė institucija, turinti teisę pareikšti nuomonę, yra Arkties taryba, bet jos įgaliojimai yra tik aplinkosauginiai.
Žmonės, mėgstatntys Arktį dėl jos grožio, o ne turtų, pavydžiai žiūri į Antarktidą, rūpestingai padalytą sutartimi, kuria siekta sustabdyti Šaltojo karo plitimą į pietus. Yra manančių, kad valstybėms neturėtų būti leista kovoti dėl sienų ašigaliuose.
Dėl to, kad vyriausybės iki šiol dar neišsidalijo Arkties, iš dalies kaltos atšiaurios sąlygos, užkertančios kelią ekonominei veiklai.
Žinoma, dalis dabartinių šnekų apie arktinį Eldoradą gali būti perdėtos. Dažnai minimo skaičiaus – kad regione esama 25 proc. neatrastų pasaulio naftos ir dujų išteklių – autoriumi paprastai laikoma Amerikos geologinė inspekcija. Šioje agentūroje dirbantis Donas Gautier sako, kad sisteminis Arkties tyrimas niekada nebuvo atliktas, o jos energijos išteklių kiekis - nenustatytas. Tačiau JAV ir kitos valstybės prie Arkties jau dabar ėmėsi tyrimų ir jau greitai bus galima išvysti aiškesnį vaizdą.
Bent kol kas, pasak D.Gautier, valstybių veikla Arktyje labiau susijusi su transporto maršrutais, o ne povandeniniais turtais. Tačiau net ir jūrininkų lengvos naudos viltys gali būti perdėtos – kaip ir naftininkų ar šachtininkų.
Pavyzdžiui, naujasis Kanados Nanisiviko uostas žymi rytinį įėjimą į Šiaurės vakarų perėją. Šiuo metu šia perėja pro Kanados salynus geriausiu atveju galima praplaukti trumpu vasaros laikotarpiu. (Perėjos valdymas yra vienas iš neišspręstų Arkties klausimų: Kanada teigia, kad ji priklauso jai, o JAV tvirtina, kad tai – tarptautiniai vandenys).
Teoriškai Šiaurės vakarų perėjos atvėrimas keliautojams iš Europos į Aziją gali sutaupyti 4000 kilometrų. Tačiau mokslininkai teigia, kad ekonomiškai kol kas vargu ar apsimoka ja naudotis.
Nepaisant išorinio peštynių įspūdžio, vyriausybės ir mokslininkai Arktyje vis dar bendradarbiauja - dažnai nėra kitos išeities. Danų ekspedicijos ledlaužiui kelią rodo didesnis rusų laivas „50 pergalės metų“. Ir nepaisant kivirčo tarp danų ir kanadiečių dėl mažos Hanso salos, kanadiečiai padės danams ir suteiks duomenų apie kalnagūbrį.
Atsisakius (dar 1990-aisiais) planų pastatyti didžiausią pasaulio ledlaužį, kanadiečiams gali tekti prašyti rusų pagalbos, kai jie kitąkart brausis į Šiaurės ašigalį.
Nepaisant slaviško pasididžiavimo antplūdžio, Maksvos žygis į Arktį visai nebuvo grynai rusiškas reikalas. Vienas komandos narių buvo švedas Fredrikas Pauslenas, sumokėjęs tris milijonus dolerių už savo bilietą. Kitas buvo verslininkas iš Australijos Michaelas McDowellas.
„Rusijos užduotis ekspedicijoje tebuvo parūpinti transportą turtingiems užsienio turistams“, - apgailestavo Arkties ir Antarkties tyrimų instituto darbuotojas Levas Savatiuginas. Jis taip pat abejoja ir ekspedicijos moksline verte, kadangi žvyro nuo paviršiaus rinkimas, pasak jo, mažai ką gali pasakyti apie ilgalaikius geologinius judėjimus. Tam reikia kasti giliau – kai kurie kiti rusai jau tuo užsiima.
Kol kas faktas, kad nė viena tauta negali nugalėti Arkties viena, matyt, leidžia ramiau atsidusti. Nacionalistinėms pretenzijoms aidint virš tuščių ledynų, regiono atšiaurumas vis dar verčia būsimus užkariautojus glaustis vienam prie kito.