Mirtini draugai per amžius

***

„Šaltoji taika“ tarp Vakarų ir Rusijos buvo diagnozuota jau prieš keletą metų, nors šis faktas daugelio Vakarų valstybių buvo ir tebėra politiškai korektiškai dangstomas. Po serijos garsiai nuskambėjusių žmogžudysčių bei vadinamosios „Miuncheno kalbos“, Rusijos partneriams Vakaruose tapo itin sunku slėpti įvykusį faktą. Kita vertus, neatsisakyta vilčių išsaugoti bendradarbiavimą.

Pastaruoju metu susiklosčiusios padėties negalima pavadinti nei „apmaudžiu nesusipratimu“, nei „atsitiktiniais nepasitenkinimo proveržiais“: Kremliaus atstovai pasirinko konfrontacijos kelią, daugelį kartų ne tik viešai deklaruoja, bet ir nuosekliai įgyvendina išsikeltus tikslus.

Rusijai sistemingai stiprinant įtampą santykiuose su Vakarų valstybėmis, tai neišvengiamai atsiliepia buvusio sovietinio lagerio šalims. Šiuolaikinės Rusijos vadovybė operatyviai reaguoja į vykstančias ar menamas permainas vadinamuosiuose „limitrofuose“: anksčiau valdytos teritorijos traktuojamos tik kaip laikinai prarastos; svarbiausias tikslas – išlaikyti jas ekonominės, politinės, pagaliau kultūrinės traukos orbitoje. Pagaliau, žvelgiant į netolimos ateities perspektyvą, grąžinti jas į atgaivinamos imperijos sudėtį.

Lietuvos Respublika šiuo atveju tėra suvokiama tik kaip itin smulkus ir nereikšmingas geopolitinis elementas didžiajam revanšui (ko gero, čia tiksliau būtų kalbėti apie „Baltijos šalis“ (rus. Pribaltika), nes Rusijos geopolitinėje ir geoistorinėje savimonėje Estija, Lat­vija ir Lietuva dažniausiai suvokiamos ir artikuliuojamos kaip vientisas darinys).

Pakaitomis skiriamas ypatingas dėmesys kuriai nors vienai Baltijos valstybei (pas mus įsišaknijęs mitas, jog Rusijos valdžios požiūris į Lietuvą geranoriškesnis nei į Estiją ar Latviją) teturi vieną tikslą – paspartinti viso regiono greitesnę „reintegraciją“. Šiam tikslui Rusijos strategai regione pasitelkia manipuliacijos, tarpusavio su(si)skaldymo ir supriešinimo politikos priemones.

Ambivalentiškas požiūris į Baltijos šalis nėra atsitiktinis. Viena vertus, jos laikomos mažomis ir nereikšmingomis – manoma, jog tėra laiko klausimas, kol jas pavyks „susigrąžinti“. Antra vertus, reguliariai kylantis nepasitenkinimas bei propagandinis puolimas atrodo neadekvati reakcija (turint omenyje Kremliaus politologų deklaruojamą Baltijos šalių „menkumą“ ir „nereikšmingumą“).

Tokia pozicija paprastai motyvuojama „didingiausios valstybės žlugimo“ sindromu: „pabaltijiečiai“ kaltinami sugriovę Sovietų Sąjungą. Taip pat dažnai nuskamba ir „neregėtos išdavystės“ motyvas – antai narystė į NATO ir ES paprastai vertinamas ne tik kaip „nedėkingumas“, bet ir kaip priešiškumo aktas.

Tokiomis aplinkybėmis yra itin svarbu įdėmiau pasidairyti po šiandienėje Rusijoje propaguojamas idėjas. Tai, kas didžiojoje Rytų kaimynėje vadinama „nacionalinio orumo susigrąžinimu“, aplinkinėms valstybėms palyginti netolimoje ateityje gali pavirsti nacionaline katastrofa.

Šiandien ne vien tik radikalieji publicistai ar marginalūs politikai, bet ir oficialūs Rusijos valdžios atstovai atvirai deklaruoja „natūralius geopolitinius interesus“ bei pateisina agresiją kaip dėsningą šių interesų išraišką. Nesuklystume teigdami, jog pastaruoju metu tokia pozicija yra populiari tarp save vadinančių akademinės bendruomenės nariais ar intelektualais.

Tokia nuomonė skelbiama aiškiai ir viešai, kadangi oficialiai ji laikoma pilietine ir patriotine. Antai Leonidas Poliakovas, Ekonomikos aukštosios mokyklos (rus. Vysšaja škola ekonomiki) politologijos katedros vedėjas, Rusijos nacionalinio Pirmojo kanalo eteryje Vremia laidoje birželio 24 d. metu pareiškė: „Žiūrėkite, kaip išeina, kai sakoma: „prasidėjo Afganistano karas, nes du ar trys žmonės politbiure arba asmeniškai Brežnevas taip nusprendė, – ir štai jis piktadarys, nes žuvo penkiolika tūkstančių mūsų kareivių ir nesuskaičiuojama gausybė afganų“.

Dabar mes sugrįžtame į realų 1979 m. kontekstą, kurį jūs puikiai atsimenate. Kai sprendimus priima SSRS valstybės vadovas, po ilgų profesionalių analitikų svarstymų, ir nusprendžiama taip, kaip reikia šiai valstybei... SSRS išsaugoti. Jos nereikia vertinti – ji buvo blogio imperija ar gėrio imperija. Taip tiesiog faktiškai buvo.

Jūs negalite perkurti istorijos, ir jūs negalite pasakyti, jog viena istorija morali, o kita – ne. Taip buvo. O vienuoliktos klasės mokiniui pakanka žinoti: tai buvo SSRS „Šaltojo karo“ su JAV įkarštyje. Todėl sprendimas įvesti kariuomenę į Afganistaną... – Laidos vedantysis: – Klaidingas ar neklaidingas? Leonidas Poliakovas: – Visiškai ne.“1 Tai tik viena citata iš daugelio kasdien nuskambančių pareiškimų, adresuotų „vidaus auditorijai“ – šiuo metu ypač stengiamasi formuoti visuomenėje „tinkamas nuotaikas“.

Rusijos politinė vadovybė ne tik daugelį kartų deklaravo esanti SSRS įpėdinė ir teisių paveldėtoja. Nuolat kartojama, esą Sovietų Sąjunga neva altruistiškai teikusi pagalbą ir kaimyninėms socialistinio lagerio, ir Trečiojo pasaulio šalims, o tokia praktika buvusi nuostolinga2. Perimta bei aktyviai naudojama sovietinių laikų propaganda, pritaikius ją ideologines konotacijas nūdienos poreikiams.

Sovietinis laikotarpis bei sovietinio režimo įvykdyti nusikaltimai ne tik nepasmerkti – jie vertinami kaip anuo metu neišvengiama būtinybė ir vertinga patirtis ateičiai. Visų pirma tai pasakytina apie Sovietų Sąjungos vykdytą užsienio politiką – ji vaizduojama valstybės galybės išraiška, nacionalinio pasididžiavimo reikalu, taip pat pavyzdžiu neoimperinei „Trečiosios Romos“ ateičiai.

Sovietų Sąjunga bei nūdienos Rusija vaizduojamos kaip savigynos tikslais priverstos imtis atsakomųjų priemonių. Sovietmečiu atvira karinė agresija arba „karinių specialistų“ siuntimas buvo pateikiami kaip pagalba „broliškai liaudžiai“ ir apgynimas nuo paaštrėjusių „Vakarų imperialistinių kėslų“.

Šiandien teiginiai šiek tiek pakitę (pabrėžiamas geopolitinės kovos tarp dviejų konkuruojančių socialinių sistemų momentas), tačiau svarbiausi akcentai išlieka tie patys (p(r)osovietinių režimų „pagalbos šauksmas“ ir „nesavanaudiška pagalba“).

Vienokia pozicija skelbiama oficialių vizitų į užsienį metu. Pavyzdžiui, 2006 m. viešėdamas Vengrijoje V.Putinas, pareiškė: „Prezidentas B.Jelcinas 1992 m. pateikė šių įvykių vertinimą ir pasmerkė sovietų vadovybės veiksmus. Žinoma, šiuolaikinė Rusija – tai ne Sovietų Sąjunga. Tačiau turiu atvirai pasakyti, kad mes visi, žinoma, jaučiame atsakomybę už šiuos veiksmus“. Pažymėtina, jog dabartinė Rusijos vadovybė, laikanti save SSRS teisių paveldėtoja, itin nenoriai ir retai prabyla apie sovietinio režimo padarytus nusikaltimus – cituoti žodžiai yra išimtis iš bendro konteksto.

Dažniausiai apsiribojama teiginiais, jog iš karto po SSRS žlugimo prezidentas B.Jelcinas pasmerkęs tokius sovietų valstybės veiksmus (pačioje Rusijoje toks smerkimas laikomas silpnumo prieš menkus kaimynus demonstravimu bei nedovanotina kvailyste), todėl nėra jokio reikalo grįžti prie šio klausimo.

Kitokie vertinimai skamba Rusijos vidaus erdvėje. Pavyzdžiui, kalbant apie ką tik minėtus „1956 m. Veng­rijos įvykius“, pabrėžiama anuomet neva buvusi grėsmė nacionaliniam SSRS saugumui, liaudies sukilimas vaizduojamas kaip sumanaus JAV ir jos sąjungininkų veikimo rezultatas bei laikino SSRS silpnumo po Josifo Stalino mirties pasekmė. Vengiama užsiminti apie tai, kad šis sukilimas išaugo iš pasipiktinimo ir nepasitenkinimo sovietų kariuomenės atneštu režimu.

Užtat pabrėžiamas sukilėlių žiaurumas ir „antisovietinis veik­los pobūdis“, taip pat kaltinamos Vakarų šalys, esą kursčiusios vengrus ir jiems talkinusios4. Analogiškai vertinamos ir kitos karinės invazijos: Berlyno darbininkų sukilimo 1953 m. ar „Prahos pavasario“ 1968 m. ginkluoti malšinimai vertinami kaip būtinybė ir valstybinės galios išraiška, taip pat ir kaip sovietinės kariuomenės šlovės akimirkos.

Įsiveržimai į satelitines socialistinio lagerio šalis ir ginkluoti susidorojimai šiandien vaizduojami kaip būtinybė „nurodyti tikrąją vietą“ nepaklusniems kaimynams. Atsakomybė dėl karinių invazijų perkeliama Vakarų bloko valstybėms – esą jos eksportavusios ir kursčiusios antisovietinius sukilimus, todėl Sovietų Sąjungos įsiveržimai būdavę neišvengiami.

Tokie faktai, kai karinė agresija prieš kaimyninę šalį buvo įvykdyta kartu su „Vakarų buržuaziniais imperialistais“, sovietmečiu arba būdavo nutylimi, arba pateikiami tik kaip priverstinis bendradarbiavimas taikos labui. Šiuolaikinėje Rusijoje tokiais atvejais vėlgi apsiribojama neišvengiamos būtinybės argumentu.

Dabar istorinėje literatūroje jau pakankamai daug dėmesio skiriama SSRS ir Trečiojo Reicho įvykdytam Vidurio ir Rytų Europos padalijimui. Tačiau dažniausiai vis dar politiškai korektiškai nutylimas SSRS ir Didžiosios Britanijos susitarimas pasidalyti Iraną bei karinė agresija prieš šią Antrojo pasaulinio karo metais neutralitetą paskelbusią šalį.

Štai kokią šių įvykių versiją pateikia šiuolaikiniai karo istorikai: „Prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, J. V. Stalinas 1941 m. liepos 8 d. pokalbio metu su Didžiosios Britanijos pasiuntiniu SSRS R.Kripsu iškėlė klausimą dėl padėties Vidurio Rytuose. Jam kėlė nerimą pernelyg didelė vokiečių agentūros, taip pat ir diversantų, koncentracija Irano teritorijoje, bei gana didelė tikimybė, jog ši šalis prisidės prie vokiškosios ašies, o tai sukeltų grėsmę pietinėms Sovietų Sąjungos sienoms.

Anglų pusė, nekreipdama dėmesio į Irano paskelbtą neutralitetą, supratingai atsižvelgė į Maskvos nuogąstavimus. [...] 1941 m. rugpjūčio 17 d. Irano vyriausybei buvo įteikta bendra anglų ir sovietų nota. [...] Neatsižvelgdama į ultimatyvų notos pobūdį, Irano vyriausybė sutiko įgyvendinti anglų-sovietų reikalavimą tik su daugybe išlygų ir sąlygų, tad jos atsakymas iš esmės buvo pripažintas nepriimtinu. Tuomet sąjungininkai nusprendė pereiti prie karinių akcijų. [...] Sovietų daliniai su mūšiais įžengė į Iraną, susidurdami su reguliarios iraniečių kariuomenės daliniais. Sovietų nuostoliai dėl šių mūšių nėra žinomi iki šiol. Britų kariuomenė įžengė į Irano teritoriją taip pat rugpjūčio 25 d. [...]“.

Šiandien, kaip ir sovietmečiu, Vakarų sąjungininkai vaizduojami ne tik kaip laikini, nors ir šiek tiek vertingi sąjungininkai (paprastai į juos žiūrima kaip į balastą, veikiau trukdžiusį „šventoje kovoje prieš fašizmą“). Jie taip pat vaizduojami ir kaip bendrininkai, dėl imperinių ambicijų ir interesų įsivėlę į geopolitinį suokalbį.

Nuo pat komunistų valdžios įsitvirtinimo Rusijoje jų veiklą galima pavadinti planetos masto agresija. Šios tendencijos itin akivaizdžiai išryškėjo XX a. septintame devintame dešimtmetyje, kai sovietų „riboti kariniai kontingentai“ bei „kariniai specialistai“ dalyvavo koviniuose veiksmuose Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje bei Lotynų Amerikoje.

Šie faktai neigti tuometinės SSRS vadovybės; šiandien jie vaizduojami kaip tuometinės imperijos šlovės akimirkos. Antai pasakojant apie karo Angoloje patirtį, naudojamas įprastinis sovietinių propagandinių užkalbėjimų rinkinys: „sovietų vadovybė iškėlė užduotį už tūkstančių kilometrų nuo Tėvynės, tolimojoje Pietų Afrikoje, ne tik padėti kitai šaliai kurti nacionalinę armiją bei atremti PAR agresiją. [...] Angoloje į valdžią atėjus Liaudies judėjimui už Angolos išlaisvinimą, SSRS įgijo kaip niekada galingą ir patikimą sąjungininką Afrikos pietuose.

Todėl tikslas buvo akivaizdus: visomis įmanomomis jėgomis ir priemonėmis padėti naujajai šalies vadovybei paversti Angolą afrikietiškos socialistinės valstybės etalonu, visiškai orientuotu į Sovietų Sąjungą“7. Tepriminsime, kad „socializmo statyba“ Angoloje baigėsi ekonominiu ir socialiniu bankrotu, o sovietinių „karo specialistų“ veiksmai veikiau priminė nacistinių zonderkomandų nusikaltimus.

Analogiška kovos patirtis driekiasi nuo Salvadoro ir Nikaragvos iki Bangladešo ir Šiaurės Korėjos. Cituotieji karo istorikai tokią kovą traktuoja kaip natūralią ir normalią: „kiekviena sistema rėmėsi tuo, jog priešinga pusė nori nei daugiau, nei mažiau, o tik visiškai sunaikinti savo oponentą-priešininką.

Kartu Vakarai vertino sovietų užsienio politiką kaip savitą senojo rusiško imperializmo ir aktualiojo siekio išplėsti komunizmo įtaką Europoje mišinį. Maskvai teko nuolat įrodinėti, kad yra priešingai ir nedėkingomis sąlygomis beviltiškai kovoti už išlikimą, o ten, kur įmanoma, plėsti savo „keistąją“, analogų pasaulio metraščiuose neturinčią „imperiją“.

Toliau eksploatuojamas senas mitas, neva Rusija/SSRS – taikinga šalis, tik, deja, apgulta klastingų priešų. Prieš savo valią jos vadovybei ir gyventojams reguliariai tenka kilti į „šventus išvaduojamuosius žygius“ arba „teikti brolišką pagalbą kaimynystėje engiamoms broliškoms tautoms“. Įvairių formų ekspansijos (kultūrinės, ekonominės, karinės), aplinkinių valstybių okupacijos bei aneksijos tikslai tesantys pacifistiniai ir civilizaciniai, nieku gyvu ne imperialistiniai. Paprasčiau tariant, Sovietų Sąjungos agresyvios poli­tikos „paveldas“ yra ne tik reabilituotas – jos patirtis yra teikiama kaip sektinas pavyzdys šiuolaikinei Rusi­jai.

Visų pirma perimtini ir taikytini Vakarams bei jų sąjungininkams maksimalios žalos sukeliantys metodai. Tuo tarpu sovietmečiu, o ypač posovietiniu laikotarpiu, nepasiteisinę ir nevykę būdai yra griežtai atmestini – pirmiausia kompromisų bei taikios modus vivendi politika.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2005 m. pavasarį urbi et orbi ištarti žodžiai, jog Sovietų Sąjungos žlugimas buvusi „didžiausia geopolitinė katastrofa“, tebuvo vieni iš daugelio viešų antausių Vakarų šalių lyderiams (viešų pasisakymų tonas kaskart radikalesnis – šiemet JAV prilyginta „Trečiajam Reichui“, britų politinė vadovybė apkaltinta kolonializmu bei imperializmu, jai pasisiūlyta „pasikeisti smegenis“ ir t. t.).

Didžiosios Vakarų šalys sureagavo diskretiškai – buvusio KGB karininko nostalgija, ko gero, didžiausiai pasaulyje koncentracijos stovyklai (lygiuotis gali nebent komunistinė Kinija) ir „sunaikintoms senosioms vertybėms“ (reikėtų patikslinti – „GULAG’o vertybėms“) galėjo atrodyti savaime suprantama. Nors viešas pasisakymas nuskambėjo gana netaktiškai, bet tai buvo skubiai užglaistyta ir užmiršta.

Kitokį poveikį toks oficialus įvertinimas turėjo Rusijoje: didžiajai daliai Rusijos gyventojų tai reiškė maloningą nutylimos tiesos pripažinimą, politiniam „artimųjų ratui“ išaugusios neoimperinės galios pademonstravimą. Sulig šiais V.Putino žodžiais prasiveržė ilgai tvyrojęs nepasitenkinimas susiklosčiusia padėtimi. Pagaliau teisingo politinio įvertinimo susilaukė Sovietų Sąjungos žlugimas, kuris istoriškai jau kurį laiką buvo aiškinamas kaip bekompromisės Vakarų pozicijos, SSRS vadovų silpnumo bei nacionalinių respublikų išdavystės rezultatas.

Ypatinga išdavystė tokiuose aiškinimuose priskiriama Baltijos šalims – jos buvę tarsi „Trojos arklys“, tapęs vienu efektyviausių ginklų, griaunant Sovietų Sąjungą. Ilgą laiką priešiškiausios valtybės stereotipas buvo taikomas Lietuvai. Užtenka prisiminti „lietuvių moterų snaiperių“ per pirmąjį Čečėnijos karą mitą. Beje, šis „moterų snaiperių“ mitas turi realų pagrindą, tik čečėnams „dirbo“ rusės – buvusios sportininkės, pavyzdžiui, stendinio šaudymo meistrės. Pernelyg skausminga buvo pripažinti, jog savieji žudo saviškius; taip peroksidinės blondinės iš Rusijos tapo „Pribaltikos blondinėmis“.

Šiuolaikinėje Rusijos publicistikoje bei istoriografijoje įsivyravo propagandinis Baltijos šalių ­– kaip fašizmui simpatizuojančių ar net bandančių reabilituoti nacistinį režimą bei jo nusikaltimus – vaizdavimas. Pavieniai mėginimai oponuoti tokiai pozicijai ar tiesiog pateikti alternatyvią informaciją susilaukia ne tik griežtos kritikos, bet ir sistemingo spaudimo.

Kita vertus, kaltinimai fašizmu metami selektyviai, neapsiribojant vien Estija ar Lietuva – taip „Oranžinės revoliucijos“ metu pasipylė kaltinimai Ukrainai11, nors iki tol ji vadinta Rusijos sąjungininke ir svarbia kovotoja prieš nacistinį režimą „broliškoje sovietinių tautų šeimoje“. Tokie kaltinimai turi ilgametes tradicijas. Sovietų Sąjungos kaimyninės valstybės, ypač įsikūrusios buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, a priori buvo traktuojamos kaip kontroliuojamos fašistinių režimų.

Šis požiūris įsivyravo XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje, o jį propaguojant aktyviai talkino iš šių šalių po nepavykusių 1918–1922 m. karinių kampanijų pasitraukę sovietų statytiniai. Šie veikėjai, pavyzdžiui, Zigmas Angarietis, buvo įpareigoti reguliariai teikti propagandinę medžiagą apie „vietinio fašistinio režimo siaubus“.

Taip buvo neigiamas „fašistinių režimų“ teisėtumas ir klojami ideologiniai būsimo „išvaduojamojo žygio“ pamatai. Tarpukariu buvo nepaliaujamai kariaujamas (šiuolaikinėmis sąvokomis tariant) informacinis karas prieš kaimynines valstybes, antai reguliariai verčiama ir platinama propagandinė literatūra13. Nėra ko ir sakyti, kad artėjant „neišvengiamam išvaduojamajam žygiui“, tokia veikla tik aktyvėjo.

Kai „nacionalinių kadrų gretose“ įvykdavo eilinis „valymas“, tuomet senųjų vietą užimdavo nauji „kovotojai“, įpareigoti „tęsti kovą“. Mat sovietizavus Lietuvą nepakako „istoriškai teisingai“ indoktrinuoti jos gyventojus, reikėjo ir atitinkamai stengtis paveikti gausius emigrantus, ypač senuosius14. Tokios paskirties literatūroje būdavo deklaruojama ištikimybė okupaciniam režimui bei savanoriškas bendradarbiavimas15, o sovietinis gyvenimo būdas vaizduojamas kaip aukščiausia vertybė ir kartu neatsiejama kasdienybės dalis.

Kaip niūri alternatyva „šviesiai“ sovietinei dabarčiai būdavo pateikiamas Lietuvos buržuazinės „nepriklausomybės“ laikotarpis: „fašistinis tautininkų režimas“ neišvengiamai vedęs šalį degradacijos ir pražūties keliu17. Tik „savanoriškas įsiliejimas į tarybinę tautų šeimą“ išgelbėjęs Lietuvos žmones. Atsidūrę Sovietų Sąjungoje lietuviai buvę išgelbėti nuo nacistinės vergovės ir, galiausiai, fizinio išnaikinimo.

Šiandien fašizmo Lietuvoje/Baltijoje motyvas vėl sugrįžo ir įsitvirtino Rusijos viešojoje erdvėje: „Galima kiek tik norint spekuliuoti baimėmis dėl „imperinių Maskvos ambicijų“. Tačiau iš tiesų tai mums, rusams ir Rusijos gyventojams, turėtų darytis kraupu dėl mūsų dabartinių Vakarų kaimynų rusofobijos. Juk būtent mes išgelbėjome Baltijos valstybes nuo labiausiai per visą istoriją žmonijos nekenčiančio (rus. čelovekonenavistničeskogo) režimo.

Būtent mes virš parblokšto Reichs­tago iškėlėme raudoną vėliavą, kurios taip nekenčia dabartiniai baltų deputatai (ES Parlamente, – R. T.). Tai ką, Pergalė prieš nacizmą buvo nereikalinga jų tautiečiams?“

Sugrįžimas į esą natūralią fašistofilinę būseną prasidėjo kilus tautinio atgimimo sąjūdžiui: „Iš tikrųjų kova dėl nepriklausomybės buvo viso labo valdančiosios viršūnėlės kova dėl nuosavybės perdalijimo ir buvusių privilegijų susigrąžinimo sau, [kaip buvo] prie vokiečių „naujosios tvarkos“.

Beje, šis tvirtinimas taikytinas ir palyginti netolimam Baltijos šalių periodui – 1980–1990 m. Pabaltijo nacionalistų pokario kova už nepriklausomybę niekuo nesiskyrė nuo tos kovos, kurią vykdė jų pirmtakai Hitlerio pusėje. [...] Jų ideologija – paprasčiausias fašizmas... Ilgai laukta nepriklausomybė 1990-ųjų pradžioje buvo gauta. Ko gi trūksta šitiems ponams, buvusių policijų ir esesininkų vaikams, grįžusiems iš Amerikos, Anglijos, Kanados, Švedijos, Australijos?“19 Baltijos šalys ne tik grįžusios į savo organišką būklę – fašizmą (vyraujančiu Rusijoje požiūriu, istorija dėsningai cikliškai kartojasi), bet ir tapusios „naujojo Reicho“ pakalikėmis: „Tačiau ir „jėgos varianto“, ko gero, visiškai atmesti nevertėtų. [...]

Taigi Baltijos šalys ir rytoj dar gali tapti jeigu ne karinės agresijos, tai bent jau tos pačios Kaliningrado srities ekonominės blokados placdarmu“20. To paties autoriaus eilutėse sutelpa tiesiog schizofreniniai paradoksai: su pasigardžiavimu tyčiojamasi iš Lietuvos kariuomenės, vertinant ją kaip visiškai neįgalią Rusijos kariaunos akivaizdoje, ir čia pat ši kariuomenė apšaukiama keliančia potencialią grėsmę teritoriniam Rusijos vientisumui.

Buvęs paskutinysis SSRS vyriausybės vadovas tik piktinasi baltiškuoju fašizmu, o štai šiuolaikiniai politikos specialistai jau aktualizuoja kovą su tuo fašizmu. Siūlomas kompleksas veiksmų fašistinės grėsmės prevencijai; vienas jų – Baltijos šalių išlaikymas Rusijos kultūros orbitoje.

„Turime suprasti, jog rusų kalbą artimajame užsienyje galėsime padėti išsaugoti tik tokiu atveju, jei visa mūsų santykių su viena ar kita šalimi paletė bus formuojama pagal tai, kaip toje šalyje gerbiamos arba negerbiamos rusų kalbos ir pačių rusų teisės“, ­– pareiškė Vyriausybinės komisijos tėvynainių užsienyje reikalams narys, Valstybės Dūmos deputatas Kоnstаntinas Zаtulinas. Daugelis susirinkusiųjų kalbėjo apie tai, kad reikia rimtai kautis už buvusiuosius mūsų bendrapiliečius, kurie buvo atkirsti nuo Rusijos subyrėjus Sąjungai. [...] Iš NVS šalių į sostinę atvykę rusų kultūros gynėjai prašė Rusijos kolegų skirti jiems daugiau dėmesio ir, žinoma, medžiaginės paramos“.

Istorijos mokslo kaip ideologinio bei propagandinio mūšio lauko vertinimas šiuolaikinėje Rusijoje turi ilgametes tradicijas. Sovietinis režimas patobulino ir išplėtojo „motinos Rusijos priešų apsuptyje“ propa­gandinį modelį. Visų pirma buvo akcentuojamas viršnacionalinis ir klasinis (įsivaizduojamos) globalinės konfrontacijos aspektai, pabrėžiant neišvengiamą ir artimiausioje ateityje pergalingą tiesioginį konfliktą su Vakarų valstybėmis.

Priklausomai nuo kintančios valdančiosios komunistų partijos grupuotės linijos, grėsmingiausiais priešais vaizduotos „buržuazinės de­mokratijos“ arba „fašistiniai režimai“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pastarasis terminas įgi­jo itin negatyvias konotacijas. Šiuo metu minė­tas arsenalas – atsižvelgiant į dabarties aktualijas ir pabrėžiant nacionalinį ir patriotinį (rusišką) motyvą – vėl intensyviai naudojamas.

Nūdienos propagandiniame modelyje Lietuva vertinama ne tik kaip į priešišką stovyklą perbėgusi nepatikima sąjungininkė. Jeigu Rusijos Federacija suvokiama kaip SSRS teisių perėmėja (griežtai atsiribojant nuo sovietinės vadovybės padarytų nusikaltimų) ir net savita jos politikos tęsėja, tai Lietuva atitinkamai traktuojama kaip natūrali prieškario respublikos „fašistinių tradicijų“ tęsėja, taip pat nacizmo nusikaltimų bend­rininkė ir reabilituotoja.

Kadangi istorinis „vakar“ Kremliaus propagandininkų yra pateikiamas kaip nuolatos besikartojantis „šiandien“, tai kovos prieš fašizmą motyvas pateikiamas kaip tebesitęsiantis procesas. „Šventojo karo“ motyvas vėl sugrąžintas – kol kas jis vyksta tik kultūros erdvėje (siauriau žiūrint – ideologinio karo fronte).

Rusų kultūros diegimas yra vaizduojamas kaip nekarinis ir mažiausiai skausmingas aplinkinėms šalims „skiepas“ nuo fašizacijos. Tačiau tai tėra parengiamoji stadija prieš žymiai rimtesnes geopolitines bei socioekonomines permainas, kurių nešėja pirmiausia aplinkinėms šalims pretenduoja tapti Rusija.