Knyga prasideda pirmuoju N.Sarkozy ir Y.Reza susitikimu prezidento rinkimų kampanijos pradžioje Bovo aikštėje, kur tuometis vidaus reikalų ministras N.Sarkozy sutiko rašytojai atskleisti rinkimų kampanijos užkulisius. Knyga kainuoja 18 eurų.
Paskutiniai knygos puslapiai aprašo paskutinį jų susitikimą jau Eliziejaus rūmuose, kai ką tik išrinktas prezidentas prisipažįsta: „Išnešiau krūvą daiktų, kuriuos paliko J.Chiracas“.
Y.Reza - dramaturgė, išgarsėjusi teatro pjesėmis, kurios statomos ne tik Prancūzijoje, bet ir Niujorko Brodvėjuje ir Londono Vestende bei yra apdovanotos prestižiniais prizais. Kandidatas į prezidentus N.Sarkozy pasikvietė rašytoją jį lydėti nuo praėjusių metų rugsėjo iki šių metų gegužės.
Šimtas tūkstančių knygos pirmojo tiražo egzempliorių buvo spausdinami slapta, tačiau jau dabar pranašaujama, kad „Aušra, vakaras ar naktis“ taps bestseleriu ir yra labai rimta kandidatė laimėti garbingiausią prancūzų literatūrinę Goncourt’ų premiją.
Teigiama, kad vieną knygos egzempliorių jos herojus N.Sarkozy jau gavo praėjusį pirmadienį, tačiau, pasak jo atstovų, „dar neperskaitė“.
Rašytojai buvo patikėta lydėti kandidatą į prezidentus jo susitikimų tiek su valstybės vadovais, tiek su artimaisiais metu. Tačiau knyga, kurios apimtis nesiekia nė 200 puslapių, nesiekia detaliai analizuoti prezidentinės kampanijos arba atskleisti prezidento asmeninio gyvenimo detalių. Y.Reza stengiasi sukurti N.Sarkozy portretą. Autorė kritiškai, bet kartu ir nuoširdžiai žavėdamasi bando įminti paslaptį „žmogaus, kuris nori nugalėti laiko tėkmę“.
N.Sarkozy atskleidžiamas kaip nekantrus, sentimentalus ir kartais į kitus su panieka žiūrintis žmogus. Jis tik apsimeta, kad mėgsta viešus pasirodymus, o jie jį mirtinai vargina. Per reguliariai dabartinį Prancūzijos prezidentą ištinkančius pykčio priepuolius jis išplūsta savo rinkimų štabo narius ir priešininkus – Socialistų partijos varžovę Ségolène Royal jis yra išvadinęs „vargše bukagalve“.
Y.Reza pastebi jo žemą ūgį, dėl kurio N.Sarkozy tampa sunkiai pastebimas minioje. Ji rašo: „Man atrodo, kad matau mažą berniuką. Dažnai nustembu, koks jis vaikiškas. Jis šypsosi kaip nemandagus vaikas, demonstruojantis savo dovaną“.
Vienoje scenoje jis puikuojasi savo „Rolex“ laikrodžiu. Kitoje džiūgauja dėl savo būsimo prezidentavimo ir giriasi būsimomis rezidencijomis: „Gausiu rūmus Paryžiuje, pilaitę Rambujė ir fortą Bregansone. Toks gyvenimas“. Jį stebina, jog pramogų verslo žvaigždės – tokios kaip roko veteranas Johnny Hallyday – tapo jo draugais. Y.Reza taip pat pastebėjo dalyką, kurio dar nėra užfiksavusi Prancūzijos žiniasklaida: N.Sarkozy nežymiai šlubuoja.
Tačiau kartu dramaturgė reiškia savo „begalinį susižavėjimą“ nepriklausoma pašaliečio dvasia. Autorė aprašo ilgą N.Sarkozy kelią į elitą, kuris jį visada laikė išsišokėliu imigranto sūnumi. Susitikdame su Niujorko žydų atstovais jis perspėjo netikėti viskuo, ką apie jį rašo spauda: „Dalis prancūzų elito manęs nekenčia daug labiau, nei Izraelio arba amerikiečių“. Kampanijos metu N.Sarkozy mėgavosi galimybe atsikirsti J.Chiracui, kai šis jam paskambino ir pasakė tikįs N.Sarkozy pergale.
„Aš jam atsakiau: "Jūs šešis mėnesius man skambinėjote, kad pasakytumėt, jog esate susirūpinęs. Netikėjau tada, netikiu jumis ir dabar“, - pasakoja N.Sarkozy.
Tačiau viena svarbiausių Y.Reza knygos minčių ta, jog žygis į pergalę Prancūzijos prezidentui neatnešė laimės. N.Sarkozy prisipažįsta, jog naujas kabinetas Eliziejaus rūmuose jam atrodo „truputį liūdnas“. Jis atsidūsta: „Negalėčiau sakyti, kad esu nelaimingas... Tiesiog pagaliau atsikračiau naštos“.