Tačiau ministras nėra linkęs dramatizuoti situacijos Rusijos ir
Didžiosios Britanijos santykių srityje, kuri susidarė dėl šios pernai įvykdytos
žmogžudystės.
„Nieko tragiška čia nematau, nors gaila, kad nesant įtikinamų
(įtariamojo) kaltės įrodymų Londonas pasirinko triukšmingą propagandinį
spektaklį", - Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute sakė
S.Lavrovas.
Londonas dėl buvusio rusų slaptųjų tarnybų agento A.Litvinenkos, kuriam
Didžioji Britanija buvo suteikusi politinį prieglobstį, nunuodijimo
radioaktyvia medžiaga pareikalavo Rusijos išduoti Maskvoje gyvenantį KGB
veteraną Andrejų Lugovojų.
Rusija atsisako išduoti A.Lugovojų, kuris neigia nužudęs A.Litvinenką. S.Lavrovas nemano, kad Britanija prieš kelerius metus priimdama sprendimą suteikti politinį prieglobstį „tam tikriems odioziniams personažams rimtai
tikėjosi užsitikrinti galimybę spaudyti mygtukus Rusijos vidaus politikoje".
„Tačiau galiausiai Londonas savanoriškai ar nesavanoriškai tapo intrigų
ir provokacijų Rusijos atžvilgiu dalyviu", - sakė S.Lavrovas.
Išreiškęs apgailestavimą dėl tokios situacijos Rusijos užsienio reikalų
ministras pabrėžė, jog Rusija nori, kad jos santykiai su Britanija „būtų
tikra ir abiem pusėms naudinga partnerystė".
Iškėlė kolektyvinės didžiųjų pasaulio valstybių lyderystės idėją
Rusija ir Jungtinės Valstijos yra
atsakingos už strateginės taikos palaikymą pasaulyje, tačiau šiuolaikiniams
šių dviejų valstybių santykiams to nepakanka, pareiškė Rusijos užsienio
reikalų ministras.
„Jungtinės Valstijos ir Rusija iš praeities paveldėjo bendrą atsakomybę
už strateginio stabilumo pasaulyje palaikymą“, - pirmadienį kalbėdamas
Maskvos tarptautinių santykių institute teigė S.Lavrovas.
Tačiau akivaizdu, kad praeities bagažo „nepakanka šiuolaikiniams,
tvirtiems ir tikslingiems ateities santykiams kurti“, - sakė jis.
„Globalizacija reikalauja kurti teigiamos abipusės priklausomybės
santykius, visų pirma, ekonomikos srityje“, - pabrėžė Užsienio reikalų
ministerijos vadovas.
Kita vertus, pasak jo, laisvės sąlygos diktuoja „didžiųjų pasaulio
valstybių kolektyvinės lyderystės“ būtinybę.
„Tai galima pavadinti „XXI amžiaus valstybių koncertu“, - pridūrė
S.Lavrovas.