Ši ceremonija vainikavo ilgą kovą už gėjų teisių pripažinimą Meksikoje. Mat šalies sostinėje vos prieš mėnesį buvo legalizuotos civilinės gėjų sąjungos.
„Po visų žygių ir protestų, - sako G.Aranda. - Pagaliau ateina didelės permainos“.
Didelės permainos pasklido ir už Meksiko – kosmopolitinės sostinės, priglaudusios gausią menininkų ir intelektualų bendruomenę – sienų.
Jau brandos sulaukęs judėjimas už gėjų teises Vakaruose daro įtaką ir besivystančiam pasauliui. JAV Respublikonų partija įklimpo į bėdas iš dalies dėl to, kad ant pjedestalo užkėlė savo nepritarimą tos pačios lyties asmenų santuokoms. Kai kurie didmiesčių – tokių kaip Niujorkas – gėjai jau net ima abejoti būtinybe rengti vaivorykštinius paradus – jie jau nebėra uždara mažuma, o greičiau Manheteno „isteblišmento“ dalis. Nuo 2001 metų kai kurios Vakarų Europos šalys – Belgija, Olandija ir Ispanija – netgi pranoko JAV, gėjų ir lesbiečių porų teises sulyginusios su heteroseksualių porų.
Šiuo metu tuo pačiu keliu suka ir didžiosios besivystančio pasaulio šalys Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Kartais jos imituoja vakarietišką modelį, kartais ne, tačiau vis mažėja vietų, kur homofobiją įtvirtina įstatymai.
Smunkanti Romos Katalikų Bažnyčios įtaka Meksikoje padrąsino už gėjų teises kovojančius aktyvistus ir jų sąjungininkus teisėkūros įstaigose priimti įstatymus, legalizuojančius tos pačios lyties asmenų civilines sąjungas. Pirmasis pavyzdį parodė Meksikas. Stiprėjanti tolerantiškos Vakarų popkultūros įtaka paskatino gėjus ir lesbietes demonstruoti savo seksualumą įspūdinguose paraduose. Birželį vienas jų surengtas Brazilijos San Paulo mieste ir, pasak organizatorių, sutraukė 3 mln. dalyvių.
Vakarų pavyzdys legalizuoti civilines gėjų santuokas 2006 metų lapkritį įkvėpė ir Pietų Afriką, kuri tapo pirmąja tokia besivystančio pasaulio šalimi. Kinijoje panašios tendencijos siekia devintojo dešimtmečio ekonomines reformas, pabaigusias Mao Zedongo erą, kurioje homoseksualai buvo laikomi „pūvančio kapitalizmo“ produktais.
Besivystančio pasaulio kairieji judėjimai mėgsta atsakomybę už visas planetos blogybes užkrauti globalizacijai. Bet netgi tie, kurie priešinasi iš esmės konservatyviai Vakarų laisvosios rinkos ekonomikos teorijai, lengvai priima socialinį liberalizmą – kartu ir pagarbą moterų bei visokiausių mažumų teisėms – kuris yra pagrindinė kultūrinė ir teisinė eksporto prekė.
„Manau, labai pasitarnavo Ispanijoje ir kitose Europos vietose priimti panašūs įstatymai, - sako ilgametis kovotojas už Meksikos gėjų teises Alejandro Brito. – Tokie įstatymai labiau susiję su žmogaus teisėmis, o ne gėjų problemomis“.
Kai kuriose valstybėse tendencijas paspartino grupelė įtakingų žmonių. Aktyvistai išskiria kelias politikos žvaigždes, tokias kaip Nelsonas Mandela, kuris palaikė nuostatą pirmojoje po apartheido Pietų Afrikos Respublikos konstitucijoje uždrausti diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu, arba buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas, kurio vyriausybė pirmoji įteisino tos pačios lyties porų civilinę partnerystę. Prisimenami ir Brazilijos, Pietų Afrikos bei Europos žmogaus teisių teismo teisėjai, priėmę įsimintinus sprendimus, kurie vienareikšmiškai suteikė gėjų, lesbiečių ir transseksualų bendruomenėms naujas teises. Vienas tokių sprendimų leido gėjams tarnauti Europos Sąjungos valstybių karo pajėgose.
Bet didžiausi ir turbūt labiausiai stebinantys pokyčiai ištiko Lotynų Ameriką – „mačizmo“ tėvynę. 2002 metais Buenos Airių taryba išleido pirmąjį Lotynų Amerikoje įsaką dėl gėjų civilinių sąjungų. Šiuo metu jos įteisintos keturiose iš 26 Brazilijos valstijų. Pernai savo seksualinės orientacijos neslepiantis drabužių dizaineris beveik puse milijono balsų išrinktas į Brazilijos nacionalinį kongresą. Rugpjūtį Pietų Rio Grandės valstijoje federalinio teismo teisėjas nusprendė, kad nacionalinė sveikatos apsaugos sistema privalo kompensuoti lyties keitimo operacijų valstybinėse ligoninėse išlaidas.
Iki metų pabaigos Kolumbija gali tapti pirmąja Lotynų Amerikos valstybe, kurioje gėjų ir lesbiečių poroms sveikatos apsaugos, paveldėjimo ir socialinio draudimo sistemos garantuos lygias teises su įprastomis šeimomis.
Šiuo metu tai įteisinantis įstatymo projektas svarstomas šalies nacionaliniame kongrese. Netgi komunistinė Kuba stengiasi neatsilikti. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje homoseksualai šioje šalyje buvo traukiami į juoduosius sąrašus ar net siunčiami į darbo stovyklas kartu su Jehovos liudytojais, katalikų kunigais ir kitomis vadinamosiomis visuomenės opomis. Jau 1993 ŽIV užsikrėtę pacientai buvo uždaryti izoliatoriuose.
Bet dabar net keliuose Kubos miestuose rengiami gėjų ir lesbiečių filmų festivaliai. Populiariausia metų valstybinės televizijos laida pernai tapo „Tamsioji mėnulio pusė“ – muilo opera apie vedusį vyrą, kuris įsimyli kitą vyrą, o vėliau užsikrečia ŽIV.
Spaudimas keisti požiūrį į mažumas, feministes ir homoseksualus prasidėjo XX a.septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, kai regioną sukrėtė politinės permainos, teigia knygos apie Meksikos gėjų teises „Vaivorykštės vardai“ autorius Braulio Peralta.
Tačiau situacijai iš esmės pasikeitė tik pastaraisiais metais – iš dalies dėl problemų Romos Katalikų Bažnyčioje, kuriai priklauso aštuoni Meksikos gyventojai iš dešimties ir kuri ilgai piestu stojo pireš bet kuriuos bandymus peržiūrėti santuokos įstatymus.
Pernai lapkritį Meksikos sostinės valdžia svarstė civilinių sąjungų įstatymą tuo metu, kai aukščiausias šalies kardinolas Norberto Rivera buvo kaltinamas bandymais pridengti meksikietį kunigą, Kalifornijoje kaltinamą vaikų tvirkinimu. Artėjant balsavimo dienai kardinolas nusprendė nesikišti. „Katalikų Bažnyčia išgyveno pasitikėjimo krizę, - sako kovotojas už gėjų teises meksikietis Brito. – Labai daug jos vadovų, tarp jų ir N.Rivera, suvokė, kad jei priešinsis gėjų sąjungų įstatymui, žiniasklaida juos sumals į miltus“.
Visuomenės požiūrio pokyčiai akivaizdžiausi mažai gyventojų turinčioje Koauilos valstijoje, kuri vargu ar primena judėjimo už gėjų teises epicentrą. Pasienio valstija nesulaukia daug dėmesio iš valdančiosios kairiosios partijos. Tačiau 2006 metais gubernatoriumi išrinktas palyginti jaunas Humbertas Moreira Valdésas parėmė Prancūzijos pavyzdžiu parengtą civilinių sąjungų įstatymo projektą, kuriam pritarė net valstijos sostinės vyskupas.
62 metų vyskupas Raulis Vera sako taip pasielgęs todėl, kad šis įstatymas nepropaguoja santuokų tarp tos pačios lyties atstovų: „Bažnyčios atstovai negali būti homofobai. Negalime gėjų ir lesbiečių išstumti į visuomenės paribius. Negalime jų palikti be globos“.
Panašiai mano ir valdančioji Pietų Afrikos Respublikos (PAR) partija. 1994 metais į valdžią atėjus Afrikos nacionaliniam kongresui (ANC), šalis priėmė pirmąją pasaulyje konstituciją, draudžiančią diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos.
2006 metais PAR parlamentas didele balsų persvara priėmė civilinių sąjungų įstatymą, kai Konstitucinis teismas pareikalavo keisti 44 metus galiojusį kodeksą, draudusį gėjams ir lesbietėms tuoktis. Priimdama šį įstatymą valdančioji ANC partija numojo ranka ir į koservatyvią opoziciją, ir į Bažnyčios vadovus, kurie apkaltino vyriausybę, kad ši Pietų Afrikos piliečiams primeta „radikalios homoseksualų mažumos“ moralę.
Prezidentas Thabo Mbeki anksčiau yra sulaukęs daug kritikos iš kovotojų už gėjų teises už tai, kad bando menkinti šalyje siaučiančią ŽIV/AIDS epidemiją, tačiau šįkart jo vadovaujama vyriausybė tvirtai pasisakė už tos pačios lyties atstovų civilines sąjungas.
Veržlus civilinių sąjungų aktas Pietų Afrikai leido įstoti į šalių klubą, kuriam iki pernai priklausė tik Kanada, Belgija, Ispanija ir Olandija. Tačiau pokyčių vėjai ima pūsti ir kitose šalyse. Prieš dešimtmetį Kinija sodomiją išbraukė iš nusikaltimų sąrašo, o nuo 2001 metų homoseksualumo nebelaiko psichikos sutrikimu.
Dar 2005 metais policija išvaikė gėjų ir lesbiečių eiseną Pekine, tačiau praėjusių metų vasarį nesiėmė jokių veiksmų prieš žmones, susirinkusius į nesankcionuotą mitingą už gėjų santuokų legalizavimą. Kinijos komunistų partija visose provincijų sostinėse sukūrė darbo grupes, skleidžiančias informaciją apie ŽIV/AIDS ir jų prevenciją.
Balandį internete pradėta transliuoti savaitinė valandos trukmės laida „Homoseksualų ryšys“, kurią veda savo seksualinės orientacijos neslepiantis vedėjas. Kinijoje tai pirmoji laida, nagrinėjanti gėjams aktualius klausimus.
Bet homoseksualumas – vis dar tabu didžiojoje Artimųjų Rytų dalyje. Tolimuosiuose Rytuose gėjų ir lesbiečių civilines sąjungas leidžiančių įstatymų gali tekti palaukti kelis dešimtmečius. Lotynų Amerikoje homoseksualumas dar toli gražu nėra visuotinai toleruojamas. Jamaika – tikras homofobijos avilys. Jau minėtoje Meksikoje pirmoji Koauilos statutu pasinaudojusi lesbiečių pora buvo atleista iš darbo, kai bosai sužinojo apie jų seksualinę orientaciją. Meksikos sostinėje galiojantis įstatymas suteikia sąjungą sudariusiai porai nuosavybės ir paveldėjimo teises, bet neleidžia įsivaikinti vaikų.
Vis dėlto prieš kasdienę diskriminaciją kovojantys Meksikos gėjai ima matyti šviesą tunelio gale. 2003 metais José Luisas Ramírezas gavo darbą stambaus parduotuvių tinklo būstinėje Meksike. Tiesa, vViskas klostėsi puikiai tik tol, kol jis neatsivedė savo draugo į oficialius kompanijos pietus su klientais. „Mano boso veidas ištįso“, - prisimena J.L.Ramírezas. Po to vakaro jo nenorėjo paaukštinti, taigi pernai jis paliko kompaniją. Dabartiniam darbdaviui, kuris užsiima prekyba baldais, darbuotojo seksualinė orientacija nerūpi.
Tolerancija vyrauja bent jau tarp jaunimo. Užpernai rinkos tyrimų firmos „Mitofsky“ atliktos apklausos duomenimis, 50 proc. 18-29 metų meksikiečių pritaria pasiūlymams leisti gėjams tuoktis.
Karla Lopez ir Karina Almaguer susipažino prie vienos Matamoros gamyklos konvejerio. Jos tapo pirmąja pagal civilinių sąjungų įstatymą susituokusia pora. 30 metų K.Lopez yra trijų vaikų motina. Ji ragina daugiau gėjų ir lesbiečių išlįsti iš pogrindžio: „Iš pradžių jaučiausi nejaukiai, nes žmonės mus vertino ir apžiūrinėjo nuo galvos iki kojų, bet dabar jaučiuosi saugesnė ir labiau atsipalaidavusi“.