Deryboms tarpininkauja ES atstovas vokietis Wolfgangas Ischingeris
(Volfgangas Išimgeris), amerikietis Frankas Wisneris (Frenkas Visneris) ir
rusas Aleksandras Bocanas-Charčenka.
Vadinamoji kontaktinė grupė, kurią sudaro JAV, Rusijos, Didžiosios
Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos užsienio reikalų ministrai,
spaudžia, kad iki gruodžio 10 dienos būtų pasiektas galutinis susitarimas
pagal buvusio Suomijos prezidento Martti Ahtisaari (Marčio Ahtisario) planą,
suteikiantį Kosovui plačią autonomiją.
Vakarai remia provincijos nepriklausomybę, tačiau tvirtina, kad tai
nesukurs precedento kitiems nepriklausomybės norintiems kraštams. Kituose
pasaulio regionuose, ypač buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje, manoma
priešingai.
Derybas dėl Kosovo atidžiai stebi atsiskirti nuo didesnių valstybių
siekiantys šie regionai.
Vienas jų - Padniestrė. Tai nedidelis žemės lopas šalia Dniestro upės.
Atsiskyrė nuo Moldovos 1990 metų rugsėjį. Per kilusį trumpą karą ten žuvo
šimtai žmonių, kol įsikišo Rusijos kariuomenė. Čia gyvena 550 tūkst. žmonių,
daugiausia rusakalbių, kurie reikalavo nepriklausomybės bijodami, jog
Moldova gali vieną dieną prisijungti prie Rumunijos. Ten iki šiol tebėra
apie 1200 Rusijos karių. Padniestrė sudaro vieną aštuntadalį Moldovos
teritorijos, bet joje įsikūrusi didžioji dalis šalies pramonės.
Nuo Gruzijos atsiskirti norinčios Abchazija ir Pietų Osetija, kuriose
gyvena apie 200 tūkst. žmonių. Abchazija, įsikūrusi tarp Juodosios jūros ir
Kaukazo kalnų, kadaise buvo populiari turistų poilsio vieta. 1992-1993
metais ji sukilo prieš Gruzijos valdžią ir dabar laiko save savarankišku
kraštu. Gana ilgai po karo ji buvo izoliuota, tačiau dabar yra užmezgusi
glaudžius ryšius su Rusija, kuri Abchazijos gyventojams išduoda savo pasus
ir moka pensijas. Pietų Osetija irgi kovojo prieš Gruziją dešimtojo
dešimtmečio pradžioje. Buvo pasirašytos paliaubos, tačiau smurtas nuolat
rusena ir gali bet kada vėl įsiplieksti. Abiejuose regionuose Rusija turi
savo taikdarių pajėgas.
Kalnų Karabache, esančiame tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, periodiškai
vyksta susirėmimai tarp azerbaidžaniečių ir etninių armėnų. Prasidėję 1988
metais, neramumai iki 1992 metų virto tikru karu tarp Azerbaidžano ir
Armėnijos kariuomenių. Per neramumus žuvo apie 35 tūkst. žmonių, šimtai
tūkstančių pabėgo dar iki 1994 metais pasirašant paliaubas. Šiuo metu
teritorija priklauso Azerbaidžanui, tačiau ją kontroliuoja Armėnijos
pajėgos. Už kelių kilometrų nuo konflikto zonos eina didelis „British
Petroleum“ valdomas naftotiekis, jungiantis Kaspijos jūroje esančius
Azerbaidžano naftos telkinius su pasaulio rinkomis.
Indonezija irgi susiduria su panašiomis problemomis. Atokioje rytinėje
Papua provincijoje aktyvistai daugiau kaip 30 metų vykdo atsiskyrimo nuo
Indonezijos kampaniją, kartu dešimtmečius tęsiasi neintensyvus ginkluotas
sukilimas. Kritikai teigia, kad kariškių teroras ir nepasitenkinimas tuo,
kaip Džakarta perskirsto gamtos turtus, išgaunamus mineralų bei naftos
turtingoje provincijoje, ir sukelia nepasitenkinimą.
30 metų trukęs ir 15 tūkst. žmonių gyvybes nusinešęs sukilimas
Indonezijos Ačeho provincijoje baigėsi 2005 metais Europos Sąjungos
kontroliuojama taikos sutartimi.
Baskų kraštas Ispanijoje keturis dešimtmečius garsėja savo separatistų
judėjimu ETA. Per kovas už nepriklausomą baskų valstybę šiaurės Ispanijoje
ir pietvakarių Prancūzijoje žuvo daugiau kaip 800 žmonių. Pusiau
autonominiame Baskų regione šiaurės Ispanijoje gyvena 2,1 mln. žmonių. Nuo
2000 metų buvo suimta daugiau kaip 750 įtariamų grupuotės narių. ETA
praėjusiais metais paskelbė paliaubas, bet Ispanijos vyriausybė 2006 metų
gruodį, po įvykdyto Madrido oro uosto sprogdinimo, per kurį žuvo du žmonės,
nutraukė taikos derybas.
Kurdai - Turkijos, Irako, Sirijos ir Irano problema. Apie 20 mln. kurdų,
gyvenančių visose keturiose šalyse, vadina save pačia didžiausia pasaulyje
tautine mažuma, neturinčia valstybės. Daugiausia jų gyvena pietryčių
Turkijoje, kur Kurdistano darbininkų partijos (PKK) partizanų iniciatyva nuo
1984 metų tęsiasi sukilimas, nusinešęs daugiau kaip 30 tūkst. žmonių
gyvybes. 1999 metais buvo sudarytos paliaubos, bet 2004 metais kovos
atsinaujino. Turkija baiminasi, kad kurdai, gyvenantys šiaurės Irake,
sugalvos įsteigti savo valstybę, nes tai sukeltų įtampą tarp Turkijos kurdų.
Vakarų Sacharos regionas Maroke - seniausias Afrikos žemyno teritorinis
ginčas dėl žemės ploto, didesnio nei Didžioji Britanija, ir turinčio 260
tūkst. gyventojų. Vakarų Sacharos judėjimas „Polisario“ vedė neintensyvų
karą dėl nepriklausomybės nuo to laiko, kai Marokas okupavo šią dykumų
teritoriją, 1975 metais Ispanijai atsisakius kolonijinės valdžios. 1991
metais JT kariuomenei nelengvai sekėsi atkurti čia taiką. Tų metų JT
paliaubų sutartimi buvo numatyta surengti referendumą dėl teritorijos
likimo, tačiau jis niekada taip ir neįvyko, o ją kontroliuojantis Marokas
teigia, kad autonomija yra daugiausia, ką galėtų jai pasiūlyti.