Kai vienas pažįstamas praėjusį mėnesį įteikė jam purvinų drabužių maišą, Hamedas – taikaus būdo 33 metų dviejų vaikų tėvas – neturėjo kitos išeities, kaip tik juos išskalbti.
„Pasakiau, toks mano darbas, ir paėmiau juos“, - prisipažino. Su žurnalistais dėl savo ir šeimos saugumo besijaudinantis vyras sutiko kalbėti tik su sąlyga, kad jo pavardė nebus atskleista.
Dešimtys tūkstančių irakiečių, kuriuos jų šalyje samdo JAV vyriausybė, kasdieniame gyvenime priversti kurti mažas, bet nuoseklias melagingas istorijas. Beviltiškai ieškodami darbo, kurio Irake trūksta, jie turi gyventi dvigubą gyvenimą, nes ryšiai su amerikiečiais juos paverčia teroristų taikiniu.
Irakiečiai prikuria istorijų, kad paaiškintų savo randus, ne namie praleistas naktis ir kasdienę veiklą už savo gyvenamojo rajono ribų. Dažnaiusiai šias istorijas girdi kaimynai ir pažįstami žmonės, nors kartais jos pasakojamos ir vaikams, kad tik tiesa apie darbą neišeitų už šeimos namų ribų.
Anksčiau Hamedui nebuvo taip sunku nuslėpti tiesą. Jis važinėdavo sena, aplamdyta „Toyota“ ir ant stogo uždėdavo ženklą „taksi“, kai rytais norėdavo nuvažiuoti į savo darbovietę karinėje bazėje. Grįžti namo būdavo sudėtingiau. Kad nekiltų įtarimų, į savo rajoną jam reikėdavo parvažiuoti su klientu.
Kai rajoną užėmė sunitų sukilėliai, mažai kas norėdavo ten važiuoti, taigi kartą Hamedui teko dvi valandas važinėti ratais ieškant kliento. „O kas man beliko? - sakė jis. – Gyvybė man brangesnė už kurą“.
Rimti rūpesčiai prasidėjo pernai rudenį. Šalia jo kiemo vartų kažkas paliko voką su dviem kulkomis. Pasak jo, viduje buvo ir raštelis: „Šnipe, tu greitai mirsi“. Vienas draugas papasakojo, kad prieš kelias dienas kaimynas pamatė Hamedą įvažiuojant į bazę. Jis su šeima nedelsiant paliko namus.
Žmonai ir vaikams Hamedas išnuomojo butą, o pats pabėgo į Libaną. Ten, padrąsintas Amerikos pareigūnų pažadų padidinti imigracijos kvotas irakiečiams, jis paprašė pabėgėlio statuso. Tačiau laukiant bėgo mėnesiai ir seko pinigai. Libane negalėdamas legaliai dirbti ir tegalėdamas savo šeimai pasiūlyti gyvenimą skurde, Hamedas nusprendė grįžti į Iraką.
Šiuo metu jis gyvena trečiame pigaus motelio skurdžiame Bagdado rajone aukšte, atskirai nuo savo žmonos ir vaikų. Miega ant plono poroloninio čiužinio ir naktimis ant durų užkabina spyną. „Mane valdo mano finansinė padėtis, - apgailestauja jis. – Dabar aš nieko nebeturiu“.
Nušiuręs ir tamsus penkių aukštų motelis pilnas irakiečių, gyvenančių dvigubą ar net trigubą gyvenimą. Spektras labai platus: su problemomis savo rajonuose susidurę policininkai, amerikiečių armijos vertėjai ir nekvalifikuoti darbininkai kaip Hamedas. Už kambarį jie moka po 80 dolerių per mėnesį.
Beveik visi apsimeta kuo nors kitu. Hamedas savo nedidelį kambarį dalijasi su broliu, kuris kaimynams pasakoja dirbantis elektronikos prekių parduotuvėje. Kitas gyventojas, 42 metų buvęs treneris Felahas, dirba toje pačioje bazėje, kaip ir Hamedas, bet visiems prisistato dailide. Dirba įmonėje, gaminančioje mokyklinius suolus, - jis pasirinko tokią istoriją, nes turi dailidės patirties ir užkluptas galėtų įtikinamai meluoti.
Reikia apgalvoti kiekvieną smulkmeną. Jis parodo randą, likusį nuo tada, kai bandė išlaisvinti po traktorium įstrigusią amerikiečio kareivio koją, - tai neva šlifavimo staklių palikta žaizda.
Jo priedanga vos nežlugo, kai vienas senyvas motelio gyventojas paprašė sutaisyti lovą. Felahui patiko senukas, taigi darbą jis atliko greitai, bet tuomet atsirado ir kitas prašymas – gal jis galėtų sukalti stalą? Felahas, pernelyg užimtas darbu karinėje bazėje, kur vadovauja irakiečių darbininkų brigadai, ir neturintis pakankamai įgūdžių, nusprendė atsisakyti darbo, bet negalėjo to pasakyti kaimynui. „Planuoju nupirkti stalą parduotuvėje ir pasakyti, kad pats sukaliau“, - sako vyras.
„Mūsų gyvenimas, nors ir gali kelti juoką, yra tikra tragedija“, - guodžiasi Felahas. Šleivakojis išsekintu žvilgsnio šiitas dėl sunitų sukilėlių jau neteko šešių artimų giminaičių, tarp jų ir brolio. Fanatiškų pažiūrų uošvis uždraudė žmonai ir vaikams su juo matytis: „Mes suprantame, kad meluojame, bet kas mums belieka?“
Sunkumų iškyla ir dėl vaikų. Viena pora išmokė mažą sūnų niekam nepasakoti apie tėvo darbą į šiaurę nuo Bagdado įsikūrusioje amerikiečių karo bazėje. Motina papasakojo, kaip vienas šeimos draugas, žinantis apie jos vyro darbą ir priesakus sūnui, šią vasarą nusprendė išbandyti berniuką ir išgauti iš jo tiesą. Jis kelis kartus paklausė vaiko, kur dirba jo tėvas. Motina didžiuojasi, kad sūnus buvo išmuštas iš vėžių, bet neatskleidė paslapties.
Melo prireikia, kai tarp kaimynų nelieka pasitikėjimo ir pavojų ima kelti net atsitiktiniai pokalbiai su nepažįstamais žmonėmis. Amerikiečiams vertėjaujantis 27 metų Ahmedas kartą važiavo motociklu iš darbo ir netoli namų keli žmonės jį sustabdė patikrinimo punkte. Jie ėmė klausinėti apie jo darbą. Vyras atsakė taisantis generatorius – šią versiją patvirtino ir jo išvaizda, nes prieš išvykdamas jis taisė savo motociklą, tad rankas ir marškinius buvo išsitepęs tepalais.
Atrodė, kad krizės išvengta. Tačiau po kelių dienų į jo duris pasibeldė grupelė vyrų.
„Jie manęs paklausė, kodėl, jei taisau generatorius, nedirbu savo rajone, - pasakojo Ahmedas. – Tuomet jie man liepė sutaisyti kelis mažus generatorius“.
Ahmedas supanikavo. Paprašė išleidžiamas į elektronikos prekių parduotuvę ir slapta įsmuko į draugo namus, kur šis jį pamokė ir pasakė, kokių įrankių reikia.
„Labai baisu, bet ką man daryti? – sakė jis. – Jei to nepadarysiu, jie mane užmuš“.
Vis dėlto pakrapštęs generatorių – sekdamas draugo nurodymais – jis sugebėjo stebuklingai pataisyti gedimą. Vyrai liko patenkinti. „Labai džiaugiausi, nes atrodė, kad tiems žmonėms sakiau tiesą“, - sakė jis.
Nuo to laiko jį paliko ramybėje.
Hamedas kitiems motelio gyventojams pasakė, kad nuo šiol už skalbimą jam reikia mokėti – kad neva jo viršininkas labai piktas ir neleidžia skalbti draugų drabužių nemokamai. Savo vaikų jis nematė jau daug mėnesių. Jie gyvena vakariniuose Bagdado priemiesčiuose, kuriuose gyventojų daugumą sudaro sunitai. Jis pats gyvena rytinėje, šiitų dalyje. Jis nuolatos skambina savo šeimai, kad ši jo nepamirštų.
Felahas norėtų gyventi amerikiečių bazėje, kur jam negrėstų pavojai, bet, pasak jo, armija su tuo nesutinka. Kareiviai atvažiuoja ir vėl išvyksta – į Kentukį, Džordžiją – o irakiečiai darbininkai lieka. Kai kurie amerikiečiai pamėgo jį. Vienas padovanojo laikrodį. Tačiau niekas iki šiol nepadėjo jam emigruoti.
„Jaučiuosi dingusiu žmogumi, - sakė jis. – Nebeturiu šeimos. Nebeturiu namų. Ar jaučiate, kokia sunki mano padėtis?“