Regbio komanda, lydima žaidėjų giminių ir bičiulių, vyko į draugiškas rungtynes Čilės sostinėje Santjage. Reikėjo skristi per Argentinos pampą, Andų kalnus.
Tačiau į Santjagą lėktuvas neatskrido. Jis sudužo kalnuose, 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Dvylika žmonių žuvo iškart. Penki nuo sužalojimų mirė iki kito ryto, keli – vėliau. Po poros savaičių užgriuvus sniego lavinai, žuvo dar aštuoni.
Šiaip ne taip sudurstytu radijo imtuvu pagavę nacionalinę programą, likusieji gyvi išgirdo, kad po aštuonių dienų nesėkmingų paieškų gelbėjimo operacija atšaukta.
Tačiau galynėjimasis su mirtimi Andų kalnuose nenutrūko.
Ir pagalba pasirodė. Tiesa, po 72 dienų, kai iš visų skridusiųjų lėktuvu gyvi buvo likę tik šešiolika.
Atvirai apie baisius dalykus
Tragediją išgyvenę šešiolika vyrų Urugvajuje tapo didvyriais.
Kartais net sakoma, kad šalyje, turinčioje 3,3 milijono gyventojų, jie labiau žinomi nei nacionalinė vėliava.
Apie šių vyrų, žuvusių jų draugų ir artimųjų istoriją parašyta keliolika knygų, sukurti aštuoni dokumentiniai ir trys vaidybiniai filmai.
Tarp šių kūrinių vienas yra išskirtinis. Tai – knyga „Stebuklas Anduose. 72 dienos kalnuose ir mano ilgas žygis namo“ („Miracle in the Andes. 72 Days on the Mountain and My Long Trek Home“). Ją parašė vienas iš išgyvenusiųjų – Nando Parrado.
Ši JAV išleista knyga iš karto pateko į dienraščio „The New York Times“ skelbiamus labiausiai perkamų knygų sąrašus. „The Washington Post“ pripažino ją viena geriausių metų knygų.
N.Parrado pirmą kartą taip atvirai prabilo apie fizines ir dvasines prarajas, į kurias Anduose buvo nublokšti jis ir jo draugai.
Svarbiausia – išgyventi
N.Parrado per avariją lūžo kaukolė, ir jis daugiau kaip dvi dienas buvo ištiktas komos. Prabudimas buvo siaubingas.
„Du mano geriausi draugai, Guido Magri ir Francisco „Panchito“ Abalis, buvo nebegyvi. Dar blogiau, su mumis skrido mano mama Eugenia ir mano 19 metų sesuo Susy. Dabar, gulėdamas sužeistas, sužinojau, kad mama neišgyveno, o Susy arti mirties.
Kai pažvelgiu atgal, negaliu paaiškinti, kaip šie praradimai manęs nesugniuždė.
Sielvartas ir panika tiesiog sprogo mano širdyje su tokia jėga, jog bijojau, kad išprotėsiu.
Tačiau tuomet į galvą atėjo mintis, kuri nuskambėjo tokiu aiškiu ir skaidriu balsu, tarsi kažkas būtų šnabždėjęs man į ausį. Balsas sakė: „Neverk. Ašaros švaisto druską. Tau reikės druskos, kad išgyventum“.
Lyg mantrą N.Parrado ėmė kartoti mintį: į vakarus – ten Čilė. Jis ruošėsi kelionei pėsčiomis per kalnus, be jokios alpinistų įrangos ar net šiltesnių drabužių, atgal į gyvųjų pasaulį, į civilizaciją.
„Tačiau pirmiausia mums reikėjo išgyventi“, – pagrindinį siekį apibendrina N.Parrado.
Kapitonas veikė ryžtingai
Bene didžiausi nuopelnai knygoje priskiriami komandos kapitonui Marcelo Perezui.
Iškart po nelaimės, apdujusiems keleiviams svirinėjant apie nuolaužas, jis mažiau nukentėjusius draugus subūrė į paieškos grupę – reikėjo išlaisvinti bendrakeleivius, vis dar įstrigusius tarp sumaitotų lėktuvo sėdynių.
Pasirūpinti sužeistaisiais teko Roberto Canessai ir Gustavo Zerbino – dviem medicinos studentams. Jie tapo vieninteliais išlikusiųjų stovyklos gydytojais.
Jau pirmąjį vakarą M.Perezas ir draugai išlikusią lėktuvo korpuso dalį pavertė laikinąja pastoge. Į angą, atsivėrusią nulūžus lėktuvo uodegai, buvo prikimšta kėdžių ir lagaminų, skylės užkamšytos sniegu. Visiškai tamsioje ankštoje užuovėjoje vyrai pasišviesdavo žiebtuvėliais.
Naktimis būdavo baisiai šalta, o susikurti laužą nebuvo iš ko. Tik pradžioje vyrai dar sugebėjo kiek pasišildyti, kūrendami visas rastas degias medžiagas. Apmalšinti pradinį šoką padėjo du ar trys lauželiai, viename kurių supleškėjo ir visi turėti banknotai – beveik 7,5 tūkstančio JAV dolerių. Tada tai buvo nemaži pinigai.
Vienintelis dalykas, kurio nelaimės draugams neteko kęsti, – troškulys.
Vienas komandos narių, Adolfo „Fito“ Strauchas, išardė lėktuvo sėdynes ir iš aliuminio lakštų padarė sniego tirpinimo indus. Vanduo lašėdavo į išgertus vyno butelius.
Tačiau prasidėjo badas.
Žemės riešutas trims dienoms
„Marcelo pačioje pradžioje iš išblaškytų lagaminų ir lėktuvo salono surinko viską, kas valgoma: kelis šokolado batonėlius ir kitų užkandžių, šiek tiek vyno ir kelis stipresnio alkoholio butelius.
Jau antrąją dieną jis pradėjo dalyti maisto porcijas.
Kiekviena tokia porcija buvo ne daugiau kaip mažytis gabalėlis šokolado ar uogienės lašelis, užgeriamas vyno gurkšniu. To neužteko alkiui numalšinti, bet pats ritualas suteikdavo stiprybės.
Vieną rytą stovėjau prie fiuzeliažo ir žiūrėjau į vienintelį šokoladu padengtą žemės riešutą mano delne. Tai buvo pats paskutinis mano gautas maisto likutis.
Nusprendžiau jį išlaikyti kiek galima ilgiau. Lėtai nučiulpiau šokoladą ir įsidėjau riešutą į kišenę.
Kitą dieną atsargiai perlaužiau riešutą pusiau. Vieną gabalėlį įkišau atgal į kišenę, o kitą įsidėjau į burną. Čiulpiau ištisas valandas, vos retkarčiais leisdamas sau atkąsti mažytį trupinėlį.
Tą patį padariau ir trečiąją dieną. Kai pagaliau galutinai susmulkinau riešutą, nebeliko jokio maisto trupinėlio“.
Pasibaigus maistui, nelaimėliai suskato iš naujo ieškoti nuolaužose bent ko nors valgomo.
Kai kas bandė kramtyti odines lagaminų atplaišas.
Bet greitai paaiškėjo, kad odai apdirbti naudoti chemikalai jiems tik dar labiau pakenks.
Buvo išardytos lėktuvo sėdynės – gal pavyks rasti šiaudų. Bet jose buvo tik sintetinė medžiaga.
Žvilgsniai smigo į žaizdą
„Egzistuoja ribos, kurias protas peržengia labai nenoriai. Žinoma, ant kalno buvo maisto – čia buvo daugybė mėsos, ir lengvai pasiekiamos. Ji buvo taip arti. Mirusiųjų kūnai gulėjo prie fiuzeliažo po plonyčiu šerkšno sluoksniu.
Iki šiol nesuprantu, kaip, karštligiškai ieškodamas maisto, taip ilgai ignoravau tokį akivaizdų vienintelį maisto šaltinį šimto mylių spinduliu. Tačiau kai mano protas pagaliau peržengė tą ribą, tai įvyko su tokiu primityviu impulsu, kad šitai sukrėtė mane patį.
Buvo vėlyva popietė, ir mes gulėjome fiuzeliaže, ruošdamiesi nakčiai. Mano žvilgsnis sustojo ties lėtai gyjančia žaizda prie manęs gulinčio jaunuolio kojoje.
Žaizdos vidurys buvo drėgnas ir rausvas, o palei kraštus buvo sukrešėjusio kraujo pluta.
Negalėjau atitraukti akių nuo to krešulio. Užuodęs silpną kraujo kvapą, pajutau kylantį apetitą. Tada pakėliau akis ir pamačiau, kad kiti taip pat žvelgia į žaizdą.
Susigėdę greitai nusukome akis, bet manyje kažkas įvyko. Nebegalėjau to užgniaužti – žiūrėjau į žmogaus mėsą ir instinktyviai ją pripažinau maistu. Mane apėmė siaubas nuo tos minties, bet atvertų durų jau nebegalėjau uždaryti.
Naktį prisipažinau apie tai Carlosui Paezui, vienam komandos rėmėjų ir draugui, kuriuo pasitikėjau“.
Šis baisėdamasis pripažino ir pats apie tai galvojęs.
„Mūsų draugams nebereikia kūnų“, – pasakė N.Parrado.
Siaubingi pirmieji kąsniai
Pasiūlymas netrukus buvo perduotas visai grupei. Po ilgų dvejonių nuspręsta, kad tai vienintelis šansas išgyventi.
Reikėjo apsispręsti, kaip gauti tokio maisto. Pjaustyti kūnus pasisiūlė Roberto Canessa, jam padėti pasiryžo dar du vaikinai.
„Akimirką niekas nejudėjo. Paskui visi susikibome rankomis ir pareiškėme, kad, kuriam nors mirus, kiti galės jo kūną naudoti maistui.
Roberto susirado stiklo šukių ir nusivedė padėjėjus prie kapų. Girdėjau, kaip dirbdami jie tyliai kalbėjosi. Grįžo nešini nedideliais mėsos gabaliukais.
Gustavo pasiūlė man vieną gabalėlį. Aš paėmiau. Jis buvo pilkšvai baltas, kietas kaip medis ir labai šaltas. Įtikinėjau save, kad tai nebe žmogaus dalis, kad siela jau palikusi kūną. Vis dėlto mėsą prie lūpų kėliau itin lėtai.
Vengiau kitų žvilgsnių, bet akies krašteliu mačiau esančius aplink mane. Kai kurie, kaip ir aš, sėdėjo laikydami mėsą rankose, telkdami jėgas ją valgyti. Kiti niūriai kramtė.
Pagaliau įsidėjau mėsą į burną.
Ji neturėjo skonio. Kartą ar du krimstelėjau ir prisiverčiau nuryti.
Nejaučiau kaltės. Supratau, kokį svarbų tabu ką tik sulaužėme, bet vienintelis stiprus mane apėmęs jausmas buvo pyktis, kad likimas privertė mus pasirinkti tarp šio siaubo ir neišvengiamos mirties“.
Budelis – sniego lavina
Kai jau visa grupė buvo susitaikiusi su tokia baisia kasdienybe ir net išrado būdą, kaip geriau dozuoti ir džiovinti mėsą, teko susidurti su nauju kraupiu išbandymu.
Spalio 29-osios naktį katastrofą išgyvenusius žmones, miegančius fiuzeliaže, užgriuvo sniego lavina – žuvo dar aštuoni likimo draugai. Likusieji gyvi kelias dienas negalėjo išsikapstyti iš spąstų. Negaudami maisto, vyrai ėmė silpti.
„Gerai žinojome, kad aštuonios lavinos aukos buvo čia pat, lengvai pasiekiamos, tačiau gynėme šalin mintis, kad teks juos pjaustyti. Iki tol nedidelė grupelė kūnus pjaustydavo atokiau, ir likusieji nežinojo, kieno ta mėsa.
Kaip galėtume valgyti mėsą, išpjautą iš šių ką tik žuvusių draugų kūnų tiesiai prieš savo akis?
Sutarėme, kad verčiau jau mirsime badu. Tačiau spalio 31-ąją, trečiąją audros dieną, nebeiškentėme.
Kažkas surado stiklo duženą, nubraukė sniegą nuo vieno kūnų ir pradėjo jį pjaustyti. Buvo siaubinga stebėti pjaustomą kūną, klausytis, kaip stiklas rėžia odą, raumenį.
Kai man padavė gabalėlį, pasibjaurėjau. Jis buvo minkštas ir riebaluotas, permirkęs krauju.
Smarkiai žiaukčiojau, dėdamasis jį į burną“.
Išsikasti iš po sniego nuošliaužos prireikė aštuonių dienų. Visą tą laiką teko maitintis tik taip. Po nelaimės praėjus daugiau laiko, ėmė sekti net ir tokio „maisto“ atsargos.
„Buvome priversti atverti kaukoles, kad pasiektume smegenis, ir valgyti organus, apie kuriuos anksčiau negalėjome nė pagalvoti, – plaučius, kaulų smegenis, plaštakas, pėdas.
Paprastu protu tokie dalykai nesuvokiami. Tačiau išlikimo instinktas labai stiprus. Kai mirtis taip arti, žmogus gali susitaikyti su bet kuo“, – savo knygoje rašo N.Parrado.
Devynių dienų žygis į kalnus
Galiausiai gruodžio 12-ąją N.Parrado, R.Canessa ir Antonio Vizintinas išsiruošė į kalnus vakarų kryptimi ieškoti pagalbos. Jie vylėsi, kad Čilė – netoli.
Tačiau trečiąją žygio dieną, užkopę į aukščiausią viršūnę, vyrai pamatė, kad prieš akis – vien kalnai. Tik tolumoje bolavo lyg ir slėnis.
Buvo sutarta: A.Vizintinas grįžta prie fiuzeliažo, o savo maisto davinį palieka toliau eisiantiems draugams. Beje, avarijos vietą jis pasiekė vos per tris valandas, nes teko nebe kopti viršun, o leistis į nuokalnę.
O dviese patraukė toliau. Devintą dieną vyrai pasiekė snieguoto ploto pabaigą ir galiausiai priėjo kalnų upę. O anapus pamatė tris raitus vyrus! Ir tie pamatė juos!
Bet šniokščianti upė trukdė susikalbėti. Tie vyrai parodė, kad grįš kitądien. Teko nakvoti prie upės.
Kitą dieną grįžę vyrai per upę permetė prie akmens pririštą popieriaus lapą ir pieštuką.
Nando ir Roberto trumpai aprašė viską, ir raiteliai nujojo pagalbos. Grįžo jau su gelbėtojų komanda, atskrido sraigtasparnis.
Išgelbėtas tapo žvaigžde
Dabar jau 57 metų N.Parrado yra vienas iš žinomiausių tragediją išgyvenusių vyrų.
1993 metų Holivudo filme „Išlikę gyvi“ („Alive“) jam buvo skirtas pagrindinis vaidmuo, kurį sukūrė aktorius Ethanas Hawke'as.
Po išgelbėjimo vyras tapo žvaigžde. Dalijo autografus, buvo Urugvajaus gražuolių rinkimų komisijos narys, mokėsi skraidyti, dalyvavo automobilių lenktynėse prieš atsirandant „Formulės-1“ varžyboms.
„Esu miegojęs Monte Karlo rūmuose ir ant grindų Osakos viešnamiuose. Man patiko ir viena, ir kita“, – sako N.Parrado.
Dabar jis nebedalyvauja automobilių lenktynėse, bet bando naujas mašinas ir kuria televizijai filmus apie gyvūnus.
Nedideliame N.Parrado biure įrengtas ilgas baras, ant kurio išrikiuotos mažos motociklų padangų formos peleninės. Ant sienos kabo dideli lenktyninių automobilių plakatai. Šalia juodos sofos stovi miniatiūrinis lėktuvas. Panašu į visiškai atsitiktinai suaugusiojo kūną turinčio berniuko žaidimų kambarį.
Šiuo „vaikeliu“ kai kurie piktinasi. Esą jo gyvenimo būdas pernelyg pagyrūniškas, o patirtą tragediją Anduose jis pavertė begėdišku verslu. Juk jis pats vos nežuvo kalnuose, neteko motinos, sesers, geriausių draugų.
Ar po viso to galima dalyvauti grožio karalienės rinkimuose, automobilių lenktynėse?
„Ak, kokia kvailystė. Reikia žiūrėti į priekį, o ne dairytis atgal. Noriu mėgautis likusiu man gyvenimu. Nereikia jo komplikuoti labiau, nei jis yra komplikuotas“, – atmeta tokias nuomones N.Parrado.
Tikrieji didvyriai – mirę
Andų tragedijos dalyviai buvo draugai, žaidė privačios katalikų mokyklos regbio komandoje. Beveik visi gyveno Montevidėjo rytinėje dalyje – Karaske. Kadaise tai buvo aukštuomenės vasaros maudynių vieta.
Karaske gėlynai apkirpti tarsi manikiūro žirklutėmis, plaukimo baseinuose tyvuliuoja žalsvai melsvas vanduo. Sūnūs statosi namus už kelių gatvių nuo tėvų. Visi susitinka tame pačiame teniso klube, apsiperka tame pačiame prekybos centre. Ir vis dar žaidžia regbį.
Regbio komandos narys buvo ir A.Vizintinas. „Anuomet svėriau 90 kilogramų, o mano ūgis – 180 centimetrų“, – sako jis. Dabar svarstyklės veikiausiai rodo puse centnerio daugiau.
Šis kuklus, ramus žmogus vairuoja automobilį „Volkswagen Passat“, mėgsta žvejoti ir mokosi italų kalbos. Vakarėliai, spindesys – ne jo charakteriui.
A.Vizintinas su N.Parrado jau senokai nesikalba. Didvyrio vaidmuo, kurį Nando sau prisiskiria, Antonio ne prie širdies. Į kiekvienais metais gruodžio 22-ąją – jų išgelbėjimo dieną – rengiamą susitikimą A.Vizintinas nebeina.
„Tikrieji didvyriai yra tie, kurie mirė. Vienas šildė vandenį, kiti siuvo miegamuosius maišus. Kiekvienas darė, ką galėjo“, – sako A.Vizintinas. Ir jis norėtų su keletu gyvų likusių draugų išleisti knygą – kitu žvilgsniu įvertinti N.Parrado aprašytus įvykius.
Pamoka: jei gali – padėk
R.Canessa gyvena vos už keleto žingsnių nuo A.Vizintino. Jis yra geriausias N.Parrado draugas.
Prieš 35 metus R.Canessa buvo 19-kos ir buvo pradėjęs studijuoti mediciną. Dėl to jis mano galėjęs daugiau padėti kitiems.
„Tačiau jei tik lauki pagalbos, esi žuvęs. Privalai pats sau padėti. Tai – pamoka, kurią išmokau per Andų tragediją“, – sako R.Canessa.
Jam, kaip ir N.Parrado, svetimas menkavertiškumo kompleksas.
Šis tvirtų pažiūrų vyriškis net buvo kandidatas į Urugvajaus prezidento postą.
Bet R.Canessos gyvenimo būdas kitoks. Jis yra kardiologas, daro širdies operacijas ir per metus išgelbėja maždaug šimto vaikų gyvybę.
„Man nereikia „Porsche“. „Ferrari“ noriu tik savo pacientams, jei taip galima būtų apibūdinti geriausius medicinos aparatus“, – sako R.Canessa.
Klausytojai ploja stovėdami
Tos pačios regbio komandos draugas C.Paezas už honorarus, kuriuos gavo pasakodamas apie tragediją Anduose, nusipirko vilą su plaukimo baseinu ir golfo aikštynu.
2005 metais savo istoriją C.Paezas pasakojo 83, 2006-aisiais – 75 kartus. 10 minučių jis rodo nuotraukas, 75 minutes pasakoja. Už kiekvieną pasakojimą vyriškis gauna 15 tūkstančių JAV dolerių.
Iš 16 likusių gyvų regbio komandos narių anuomet jis buvo jauniausias ir, kaip pats sako, neturėjo jokių gyvenimo planų.
Žinomo dailininko sūnus talentu nepasižymėjo.
Iki lemtingojo skrydžio jis girtaudavo, vartojo narkotikus. Bet Anduose jam teko kasti sniegą, siūti miegamuosius maišus. Ten jis pasijuto reikalingas.
Po šios dramos šis vyras tapo žinomas, išskirtinės gyvenimo istorijos žmogus.
Šiuo metu C.Paezo pragyvenimo šaltinis – tragedija Anduose, ir to jis neslepia.
Jis nekoks vairuotojas, nemoka pakeisti automobilio rato, bet savo istoriją pasakoja įdomiai.
Taip patraukliai, kad po jo pasirodymo žmonės ploja stovėdami.
„Manau, jeigu ne ši drama, būčiau tapęs tikru idiotu“, – sako C.Paezas.
Ar kas galėtų atsakyti?
Pasakodamas apie tai, kas įvyko prieš 35 metus, N.Parrado taip pat važinėja po pasaulį.
Jo pranešimo kaina – 40 tūkstančių JAV dolerių.
„Pasakoju tik esminius dalykus. Juk būtent aš perėjau Andus ir radau pagalbą.
Tegu kiti likę gyvi irgi pasakoja, net jei ir ne taip išsamiai. Papasakoti tikrai yra ką“, – sako N.Parrado.
Tačiau kodėl buvę likimo draugai kartais net nenori kalbėtis? Nors jau 35 metai juos sieja kažkas, kas yra stipriau nei kraujo ryšiai.
Anuomet jie kartu valgė žmogieną. Ne kažin kokių svetimų žmonių, bet savo draugų, seserų, motinų.
„Mane ir kitus išgyvenusiuosius skiria didžiulė praraja.
Praradau motiną, seserį ir du geriausius draugus.
Kai kiti buvo išgelbėti ir nuvežti į ligoninę, jiems viskas baigėsi. Tada jų šeimos buvo su jais, jų draugės buvo su jais“, – svarsto N.Parrado.
O gal vis dėlto kai kas skausmingai tebeklausia savęs: ar paties išgyvenimas tikrai yra didžiausia vertybė?