„Kai pamačiau (V.Putiną), pamiršau net savo vardą, kiekvienas mano kūno raumuo virpėjo, - prisimena E.Lapšina. – Jis daugiau nei tėvas. Jis yra mano vadas, mano dievas“.
Dviejų tūkstančių ištikimų partijos narių akivaizdoje E.Lapšina jausmingai kreipėsi į V.Putiną: „Išpildyk milijonų rusų norą, ir toliau vesk mus į nuostabią ateitį!“ Nutaisęs savo droviąją šypseną V.Putinas atsakė į moters prašymą ir salė sugriaudėjo plojimais: kitų metų kovą postą Kremliuje paliksiantis Rusijos prezidentas planuoja vadovauti „Vieningajai Rusijai“ ir tęsti politinę karjerą kaip šalies ministras pirmininkas.
V.Putino sprendimas akimirksniu atskleidė, kad „Vieningoji Rusija“ yra šis tas daugiau nei politinė partija. Tai - išrinktoji institucija, turinti sutvirtinti V.Putino ir jo sąjungininkų padėtį valdžioje. Ji yra tarsi senųjų laikų partija – kažkas tarp valstybės organo ir privataus Rusijos valdovų klubo.
„V.Putinas faktiškai liks trečiai kadencijai valdžioje, - giriasi „Vieningosios Rusijos“ prezidiumo sekretorius Viačeslavas Volodinas. – O būdamas mūsų vadovu, jis bus tikrasis valdžios centras“.
Žinoma, tarp „Vieningosios Rusijos“ ir senosios SSRS komunistų partijos yra skirtumų. Tarkim, senoji partija turėjo 20 mln. narių ir dar padalinių kiekvienoje darbovietėje, ji kontroliavo skyrimus į visas aukštesnes pareigas – nuo primabalerinos iki dažų gamyklos cecho viršininko. 1,6 mln. narių turinčiai „Vieningajai Rusijai“ iki tokių dydžių dar toli. Senoji partija taip pat buvo labai ideologiška, stebėjo ir davė nurodymus piliečiams visose jų gyvenimo srityse – tiek dėl literatūros, tiek asmens higienos.
Pagrindinė „Vieningosios Rusijos“ politinė doktrina mažai ką turi pridėti prie „Putino plano“, kurį su Kremliumi susijęs politologas ir partijos narys Sergejus Markovas apibendrino taip: „Paversti šalį stipria, turtinga ir nepriklausoma“.
Tačiau tai tik pradžia. „Vieningosios Rusijos“ vadovai nori ją perkurti pagal senosios komunistų partijos paveikslą – su ideologija, jaunimo sparnu ir galios monopoliu.
„Absoliučiai didžiausias mūsų prioritetas yra išgelbėti Rusijos civilizaciją, - sako „Vieningosios Rusijos“ centro komiteto vadovas Andrėjus Vorobjovas. – Neleisti Vakarų įtakai užteršti mūsų kalbą, neleisti madingoms teorijoms ar kitiems išoriniams trukdžiams pakenkti Rusijos suverenumui“.
Daug konkretesnis buvo Dmitrijus Orlovas iš Politinių technologijų centro, kuris į suvažiavimą susirinkusiems partijos deputatams pristatė Rusijos kelio į didybę planą. Tarp jo punktų minima „žmonių pilotuojama misija į Mėnulį iki 2012 metų, žiemos olimpinės žaidynės Sočyje 2014 metais; penktas pagal dydį pasaulyje BVP iki 2020 metų; skrydis į Marsą iki 2025 metų“.
Jau dabar visi politinių ambicijų turintys rusai stoja į „Vieningąją Rusiją“. Daugiau nei 60 sričių gubernatorių (iš 89) yra šios partijos nariai ir beveik visais Rusijos miestų merai. Ir nors trys iš keturių didžiųjų Dūmos partijų remia V.Putiną, kai kurie politikai – tokie kaip „Teisingos Rusijos“ partijos deputatas Dūmoje Genadijus Gudkovas – bijo, kad „Vieningoji Rusija“ gali imti sau iš kelio šalinti visas kitas partijas.
“Vieningoji Rusija‘ netoleruos oponentų“, - sako jis. G.Gudkovas skundžiasi, kad du aktyvūs jo partijos nariai neteko postų vietos valdžios institucijose, nes priklausė „netinkamai“ partijai. Pasak jo, Stavropolio ir Samatros miestų merai, „Teisingos Rusijos“ nariai, netenka federalinių lėšų, nes „Vieningoji Rusija“ nori ten perimti valdžią.
Partijos jaunimo sparnas, vadinamoji „Jaunoji gvardija“, save laiko „komjaunimo ir kadrų verbavimo įstaigos mišiniu“, - teigia jos lyderis Ivanas Demidovas, kurio kabineto sienas puošia plakatai su stačiatikių bažnyčios šventikais ir Che Guevara. Organizacijos tikslas – sukurti partijai aparatą, padėsiantį privilioti protingiausius ir geriausiuos, o tada „politikų gamyklose“ juos paruoš tarnybai valdžios organuose. „Po dvejų trejų metų 20 proc. jaunagvardiečių bus valdžioje“, - giriasi I.Demidovas.
Šiandien „Vieningoji Rusija“ atrodo stovinti ant visiško politinio dominavimo slenksčio. Turėdama V.Putiną savo kandidatų sąrašo viršuje, ji gruodį vyksiančius Dūmos rinkimus pavers plebiscitu dėl pritarimo tolesniam dabartinio prezidento valdymui.
Palankiais jam rezultatais mažai kas abejoja. „Vieningoji Rusija“ jau pasinaudojo savo didžiausios parlamentinės partijos padėtimi ir pakeitė rinkimų įstatymą, kuris išvis nebeleis nepriklausomiems ir mažų partijų kandidatams balotiruotis. Taigi dauguma balsų neabejotinai atiteks „Vieningajai Rusijai“, turinčiai Kremliaus paramą ir vietos valdžios postus užimančių politikų dominuojamą kandidatų sąrašą.
Šie politikai vadovauja vietos valdžios organams, kurie kontroliuoja didžiąją dalį provincijos žiniasklaidos ir reklaminių stendų. Daugelis vietosverslo baronų – tokių kaip Magnitogorsko plieno gamyklos (turinčios 69 tūkst. darbuotojų) direktorius Viktoras Rašnikovas ir prekybos centrų sistemos „Septintasis kontinentas“ savininkas Vladimiras Gruzdevas – taip pat priklauso partijai, kuri gali naudotis jų pinigais ir įtaka.
Kai kuriose apygardose „Vieningoji Rusija“ galės pasigirti sovietinio stiliaus 100 proc. balsų rezultatais – bent jau Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pažadėjo tokį rezultatą savo respublikoje.
Tačiau tikrasis „Vieningosios Rusijos“ sėkmės raktas – dabartinis Rusijos prezidentas. V.Putinas gali pasigirti milžinišku populiarumu ir 70 proc. gyventojų parama. Iš dalies tą lemia valstybės kontroliuojama žiniasklaida, bet kartu ir tai, jog dauguma rusų realiai pajuto augantį gyvenimo lygį.
Tai pasakytina ne tik apie partijos šalininkus, bet ir apie nemažą dalį liberalų, kurie smerkė nekontroliuojamą praėjusio dešimtmečio korupciją ir sveikino tvirtą V.Putino ranką. Daugeliui rusų demokratija reiškia anarchiją. „Dešimtame dešimtmetyje turėjome apie šimtą politinių klanų – štai kokią betvarkę turėjo sutvarkyti ‚Vieningoji Rusija‘, - sako I.Demidovas. – Mes kuriame naują politinę sistemą ir todėl esame populiarūs“.
Milijonai rusų myli V.Putiną kaip išganytoją ir pritaria jo vadovavimui bei vizijai – šie jiems atrodo daug patrauklesni už įtartinas demokratijos dorybes ir teisę rinktis iš daugelio partijų. Atrodo, kad po 15 netobulos demokratijos metų rusai ruošiasi pasinaudoti savo demokratine teise paskutinį kartą bei kartą ir visiems laikams padėti tašką netvarkingoje daugiapartinėje politikoje.