Kaip praneša „Interfax“ korespondentas, prisiekusieji vieningai pripažino
A.Pičiuškiną kaltu dėl visų (iš viso 51) jam priskiriamų nusikaltimų, taip
pat nenusipelniusiu pasigailėjimo.
Sprendimą, kad kaltinamasis nenusipelno pasigailėjimo, prisiekusieji taip
pat priėmė vieningai.
Remiantis įstatymu, jeigu teisiamasis pagal prisiekusiųjų verdiktą
nenusipelno pasigailėjimo, jam gali būti paskirta aukščiausia bausmė -
kalėjimas iki gyvos galvos.
Savo sprendimą prisiekusieji skelbė maždaug 2,5 valandos, o atsakymus į
105 kolegijai pateiktus klausimus - maždaug valandą.
Valstybės kaltintoja prašė pripažinti A.Pičiuškiną kaltu visuose
epizoduose, o jo advokatai prašė teisiamąjį išteisinti 18-oje epizodų.
Perskaičius kaltinamąjį nuosprendį teisėjas paaiškino proceso dalyviams,
jog „paskelbtas kaltinamasis verdiktas dėl visų epizodų“.
Jis padėkojo prisiekusiesiems už atliktą darbą ir pranešė jiems, jog „jis
baigtas“.
Teisėjas pabrėžė, kad tuo atveju, jei prisiekusieji nori dalyvauti
tolesniuose posėdžiuose, susijusiuose su šia byla, gali dalyvauti juose kaip
klausytojai.
Teismas paskelbė 30 min. pertrauką, kuriai pasibaigus bus aptartos
prisiekusiųjų kolegijos verdikto pasekmės.
Maskvos prokuroras Jurijus Siominas prašo skirti A.Pičiuškinui laisvės
atėmimo iki gyvos galvos bausmę, atliekant ją griežtojo režimo kolonijoje.
Be to, atsižvelgiant į itin didelį A.Pičiuškino keliamą pavojų, sakė
prokuroras, jam turėtų būti skirta papildoma bausmė - pirmuosius 15 metų
praleisti kalėjime.
Paskui, kaip manoma, žodis bus suteiktas gynybai. Galiausiai teisėjas
paskirs dieną, kada bus paskelbtas nuosprendis.
Anksčiau, duodamas parodymus teisme, A.Pičiuškinas pareiškė esąs
pasirengęs papasakoti apie dar 11 žmogžudysčių, be tų, kuriomis yra
kaltinamas.
Jis pranešė prisiekusiųjų teismui, kad pirmąją žmogžudystę įvykdė 1992
metais, būdamas 14-os. Jo auka buvo bendrakursis Michailas Odijčiukas. Po
dešimt metų, pasak teisiamojo, jis įvykdė antrąją žmogžudystę.
„Pirmoji žmogžudystė - tai tas pats, kas pirmoji meilė“, - ciniškai
pareiškė maniakas.
A.Pičiuškinas pažymėjo, kad po kelių jo įvykdytų žmogžudysčių rajone, kur
jis gyveno, kilo didelis triukšmas. „Daug kas apie dingusius žmones kalbėjo,
kad juos kaukaziečiai pagrobė į vergiją“, - sakė A.Pičiuškinas.
Pasakodamas, kaip jis nusiviliodavo savo aukas į parką neva gedėdamas
žuvusio šuns, žudikas pareiškė, jog tai „suartina žmones“. „Visais atvejais
aš žudydavau tik dėl vienos priežasties. Žudydavau tam, kad pats gyvenčiau.
Juk kiekviena mirtis sustiprina norą gyventi“, - kalbėjo teisiamasis.