2007-ieji. Didžiausios pasaulio netektys (nuotraukos)

***

Pasaulinio garso pantomimos artistas prancūzas Marcelis Marceau ne vieną dešimtmetį įkūnijo tylųjį meną, keldamas juoką ir spausdamas ašaras viso pasaulio publikai - jo komiški ir tragiški etiudai žavėjo visus iki vieno, o kiekviena publika juos suprato savaip.

Ant scenos jis būdavo dryžuota palaidine ir suglamžyta kepure vilkinti baltaveidė figūra, žavinti mikliais tyliais judesiais, o gyvenime, nusivilkęs kostiumą ir nusivalęs kilogramą grimo, M.Marceau virsdavo liesu, guviu prancūzu, kurio iškalba puikiai papildė tylųjį pantomimos talentą.

Operos legendos italo L.Pavarotti šlovės akimirka išmušė 1963 metais, kai jaunas tenoras Londono scenoje pakeitė tuometę italų operos žvaigždę Giuseppę di Stefano. Italų tenoras vieną po kitos užkariavo Europos sostines - Amsterdamą, Vieną, Ciurichą. 1972 metų vasarį su įspūdinga G.Donizetti „Pulko dukterimi“ jis „paėmė“ ir Londono „Covent Garden“, ir Niujorko „Metropolitan Opera“. Atlikdamas pirmąją ariją L.Pavarotti be pastangų sudainavo devynias aukščiausias natas, o auditorija sukėlė ovacijas stovėdama. Tai jam pelnė „aukštų garsų karaliaus“ vardą.

Puristus jis šokiravo savo pasirodymais „gyvo garso“ koncertuose, kartais - ir su popmuzikos atlikėjais. 1991 metais Londono Haid parke nepaisydami šalčio ir lietaus jo klausėsi 150 tūkst. žmonių, įskaitant Velso princą ir princesę. L.Pavarotti dainavo kartu su tokiomis žvaigždėmis kaip Eltonas Johnas, Ericas Claptonas, Zucchero, U2 ir net merginų grupe „Spice Girls“. Kasmet Modenoje vyko koncertai „Pavarotti ir draugai“.

Balandį miręs buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas buvo vienas svarbiausių šios šalies politikų po Sovietų Sąjungos griūties.

Jis buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Rusijos prezidentas. Prezidentu jis buvo išrinktas 1991 m. birželio 12 d., jau per pirmą turą surinkęs daugiau nei 50 proc. balsų.

1996 m. jis dar kartą buvo perrinktas prezidentu, tačiau savo kadencijos nebaigė. Dėl smarkiai sumažėjusio populiarumo ir prastos sveikatos 1999 metų gruodžio 31 dieną jis atsistatydino, perduodamas valdžią tuomet nelabai žinomam premjerui, KGB veteranui Vladimirui Putinui.

Daugelis B.Jelciną vertina kaip žmogų, padėjusį sugriauti komunistinę sistemą. Tačiau jo ekonominė "šoko terapija" milijonus Rusijos gyventojų nugramzdino į skurdą, o paskutiniai jo prezidentavimo metai priminė chaosą.

Italų kino meistras - vienas iš kosmopolitiškiausių ir labiausiai politiškai angažuotų šiuolaikinių italų kino kūrėjų – išgarsėjo septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje sukurtais originaliais filmais. Kelerius metus dirbęs su garsiais italų pokario neorealistų judėjimo atstovais, M.Antonioni sulaukė pasaulinės šlovės už vieną po kito pripažinimo sulaukusius kūrinius, tyrinėjusius šiuolaikinės visuomenės emocinį bergždumą.

1996 metais Michelangelo Antonioni gavo “Oskarą” už viso gyvenimo pasiekimus kine ir prieš trejetą metų, sulaukęs 90 metų sukūrė paskutinį savo filmą „Eros“.

Švedų režisūros genijus išgarsėjo gausybe visame pasaulyje pripažinimą pelniusių filmų - „Žemuogių pievelė“, „Fanny ir Alexanderis“, „Veidas“, „Septintas antspaudas“. Iš viso jis sukūrė daugiau nei penkiasdešimt filmų. Iš kino I.Bergmanas paskelbė pasitraukiantis po „Fanny ir Alexanderis“. 1984 m. šis kūrinys pelnė 4 „Oskarus“, tarp jų - kaip geriausias užsienio filmas.

Asmeninis I.Bergmano gyvenimas taip pat nuolat susilaukdavo jo gerbėjų dėmesio. Jis buvo vedęs penkis kartus, visos jo žmonos - gražios ir talentingos. Keturios buvusios žmonos - aktorė, šokėja, režisierė ir pianistė - net ir po skyrybų viešai apie I.Bergmaną atsiliepdavo su didele pagarba.

Rusų kino legendai didžiausią šlovę pelnė serialas „Ilgoji pertrauka“ ir jame suvaidintas Nestoro Petrovičiaus personažas. Lietuvos žiūrovams aktorius įsiminė kaip pionierę Alisą, „Viešnią iš ateities“, gaudantis ir automobilių stogais šuoliuojantis niekšas.

Paties aktoriaus teigimu, didžiausią sėkmę jam lėmė darbas su legendiniu režisieriumi Andrejumi Tarkovskiu. Nedidelis Fomos vaidmuo filme „Andrejus Rubliovas“ (1966 metais) buvo pakankamai ryškus - aktorius neliko nepastebėtas. M.Kononovas suvaidino daugiau negu pusšimtyje filmų.

Velionio Prancūzijos prezidento Georges`o Pompidou našlė aktyviai dalyvavo labdaringoje 1970 metais įkurto fondo veikloje. Fondas rėmė ligonius, senelius ir neįgalius vaikus.

Vienas garsiausių Italijos dizainerių ir Paryžiaus mados namų „Christian Dior“ direktorių ne kartą yra gavęs prestižinį Italijos mados industrijos apdovanojimą - „L'Occhio d'Oro“ („Auksinė akis“).

„Aš ypač žavėjausi jo darna, intelektualumu ir artistiškumu, kuriuo jis iki pat pabaigos grindė savo mados filosofiją“, - kalbėjo kita Italijos madų žvaigždė Giorgio Armani.

Žiūrėdama V.Leontjevos, daugelio vadintos tiesiog teta Valia, laidas išaugo ne viena SSRS vaikų karta. V.Leontjeva vedė tokias populiarias televizijos laidas kaip „Svečiuose pas pasaką“, „Labanakt, vaikučiai“, „Žadintuvas“.

Vienas garsiausių pasaulio dirigentų ir violončelininkų negailėjo kritikos sovietų režimui, pasisakė už minties ir žodžio laisvę, meną be sienų ir demokratines vertybes. Už viešus pasisakymus M.Rostropovičius 1978 metais neteko Sovietų Sąjungos pilietybės.

M.Rostropovičiaus įrašai pelnė solidžiausius prizus - „Grammy Award“, „Grand Prix du Disque“. Jis turi 30 garbės titulų ir daugiau nei 90 apdovanojimų iš 25 šalių.

Ketvirtus metus Lietuvoje veikiantis M.Rostropovičiaus fondas „Parama Lietuvos vaikams“ pirmasis šalyje jauniesiems talentams suteikė ilgalaikę paramą. Jis globoja ir leukemija sergančius vaikus.Pernai M.Rostropovičiui buvo įteiktas Gerumo dienos akcijos organizatorių padėkos diplomas ir Gerumo sparnas. Dirigentas 2000 metais tapo Vilniaus miesto garbės piliečiu.

Garsus rusų kino ir teatro aktorius atliko daugiau nei 60 vaidmenų. Kine jis pradėjo filmuotis 1956 metais, o išgarsėjo 1964-aisiais, nusifilmavęs režisieriaus Aleksandro Stolperio filme „Gyvieji ir mirusieji“ pagal Konstantino Simonovo romaną.

Rašytojas, kurį visame pasaulyje išgarsino tokie romanai kaip „Skerdykla Nr. 5“ (Slaughterhouse-Five) ir „Katės lopšys“ (Cat's Cradle). Nors rašė ir pjeses, esė bei trumpus grožinės literatūros kūrinius, jo romanai, kurių iš viso yra 14, tapo Amerikos kontrkultūros klasika. K.Vonnegutas buvo tikras dievaitis, ypač studentams 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose.

Prancūzijos filosofas ir kritikas išgarsėjo teorijomis apie vartotojišką kultūrą, postmodernizmą ir simuliacijų supamą pasaulį. J.Baudrillardas dažnai laikomas postmodernizmo guru, bet jo modernaus gyvenimo analizės buvo pernelyg originalios ir išskirtinės, kad tilptų į vieną teorinę kategoriją. „Jis nesirinko pusių, jis buvo pernelyg nepriklausomas“, - sakė literatūros mėnraščio „Lire“ redaktorius Francois Busnelis.

Viena geriausiai žinomų jo teorijų teigia, kad mes gyvename pasaulyje, kuriame simuliuoti jausmai ir potyriai pakeitė tikrus dalykus. Ši viliojanti „hyperrealybė“, kurioje dominuoja prekybos centrai, pramogų parkai ir žinių, televizijos šou ir filmų masinės produkcijos vaizdai, neteko autentiškumo ir prasmės. Kai dominuoja iliuzijos, jis pataria žmonėms liautis ieškoti realybės.

Dvi Pulitzerio premijas ir Nacionalinį knygos apdovanojimą laimėjęs A.Schlesingeris buvo istorikas, tyrinėjęs Franklino D.Roosevelto, Andrew Jacksono ir Johno F.Kennedy bei Roberto Kennedy paveldą. Jis taip pat buvo J.F.Kennedy administracijos vidaus žmogus ir aprašė jos darbą knygoje „Tūkstantis dienų: Johnas F.Kennedy Baltuosiuose rūmuose“.

Daugiau kaip 20 knygų A.Schlesingeris tyrinėjo amerikiečių kultūrą ir politiką, o šaltojo karo metu padėjo apibrėžti JAV liberalizmą.

Lenkų žurnalistas ir rašytojas, savo reportažais iš neramiausių pasaulio vietų pelnęs tarptautinę reputaciją. Nuo 1959 iki 1981 metų R.Kapuscinskis nušviesdavo įvykius skurdžiausiose ir pavojingiausiose vietose kaip naujienų agentūros PAP korespondentas. Jis taip pat rašė knygas apie Afrikos vadavimąsi iš kolonializmo ir jos slydimą į sumaištį bei karus.

Geriausiai žinoma iš 19 jo knygų yra „Imperatorius“ (“Cesarz”), kurioje iš pilies vidaus pasakojama apie Etiopijos imperatoriaus Hailes Selassie nuvertimą. R.Kapuscinskio knygos buvo išverstos į 30 kalbų. Jis tapo 27 perversmų ir revoliucijų liudininku, bičiuliavosi su tokiais veikėjais kaip Che Guevara ir buvo keturis kartus nuteistas mirties bausme, sakė jo leidėjas amerikietis Alfredas A.Knopfas.

Katalikų kunigas ir vienas labiausiai Prancūzijoje gerbtų žmonių tėvas Pierre`as išsižadėjo turtų, kad padėtų skurstantiesiems. Gležno sudėjimo dvasininkas, kuris didžiąją gyvenimo dalį gynė žmones, atsidūrusius Vakarų visuomenės pakraščiuose, buvo mažai žinomas už Prancūzijos ribų, bet savo šalyje buvo laikomas šių dienų šventuoju.

Kunigas, kurio pasaulietinis vardas buvo Henri-Antoine`as Groues, Antrojo pasaulinio karo metais dalyvaudamas pogrindinėje antifašistinėje veikloje pasivadino Pierreu ir daugybei žmonių, įskaitant ujamus žydus bei karo laikų lyderio Charles`io de Gaulle`io brolį, padėjo pabėgti iš šalies.