Didžiausios reikšmės rinkimų rezultatams turėjo beatodairiškas valdžios naudojimasis savo ištekliais šalies centre ir regionuose, taip pat bet kokių opozicijos veiksmų užgniaužimas. Sostinėje „Vieningosios Rusijos“ rinkimų sąrašo lyderiu buvo valstybės prezidentas. Vladimiras Putinas ramiai sėdėjo Kremliuje, nors pagal įstatymus jis kurį laiką privalėjo suspenduoti savo veiklą kaip prezidentas. Regionams buvo pasiųstas signalas: tas, kas valdo, kontroliuoja ir teisę, o tas, kieno rankose teisė, gali ją išnaudoti, kaip išmano.
Tai ir buvo daroma su didžiausiu užsidegimu. Įprastas pavyzdys: viename Sibiro mieste „Vieningosios Rusijos“ vietos sąrašo lyderis sukvietė miesto bendrovių direktorius ir pareikalavo „partinio“ įnašo. Jis pagrasino, kad atsisakius bus užsiundyta mokesčių inspekcija. Direktoriai susimokėjo. Tuomet jie gavo smulkias instrukcijas, kaip padaryti, kad rinkėjai balsuotų už „reikiamą“ partiją. Instrukcijos buvo įgyvendintos, ir rinkėjai balsavo, „kaip reikia“.
Rinkimų stebėtojai iš Europos net negali įsivaizduoti, kiek iš tikrųjų jie buvo teisūs tvirtindami, kad rinkimai Rusijoje nebuvo nei demokratiški, nei atviri, nei sąžiningi.
Vietoj to buvo surengti pseudorinkimai pagal iš anksto parengtą scenarijų. Tam buvo panaudoti milžiniški ištekliai. „Vieningoji Rusija“ galėjo tikėtis pergalės ir be manipuliacijų, kyšių ir šantažo. Tad iš kur tuomet toks isteriškas nervingumas nedidelių „kitaminčių“ grupelių atžvilgiu?
Kremliaus valdančiuosius purto nepasitikėjimas. Jie patys netiki savo pačių falsifikacijomis, jie žino neteisėtus, jiems puikiai pažįstamus triukus, kurių pagalba jie išlaiko valdžią savo rankose. Jiems taip pat žinomi ir realūs ištekliai, ir tikroji padėtis šalyje. Jie gerai žino, kad Kremliaus propagandistų piešiamas stabilios ir į pasaulinę galią pretenduojančios Rusijos portretas visiškai neatitinka tikrovės.
Tai priveda prie prievartos naudojimo ir manipuliacijų šalies viduje, o taip pat - bravūros užsienio politikoje, į kurią reikia žiūrėti rimtai, bet jos nebijoti. Rusijai dar toli iki pasaulinės galybės, kaip Kremliaus „suvereniai demokratijai“ - iki tikros demokratijos.