Pirštais jie parodo, kiek jiems metų – nuo 20 iki 27.
„Šalis?“, - surėkia garsiau, kai jie nesupranta klausimo. Jis kalba angliškai – kalba, kurios galbūt kelis žodžius žino ir jie. Penketas jų sako atvykę iš Afganistano, dvejetas – palestiniečiai. Tuomet pareigūnas juos išrikiuoja eilute ir nusiveda krantine.
Tokias scenas galima išvysti kasnakt Graikijos Samo saloje – vienoje iš trijų salų, esančių taip arti Turkijos, jog tarp jų neįsiterpia tarptautiniai vandenys. Daugybė emigrantų iš Irako, Afganistano, Somalio, Libijos, Libano, Eritrėjos, Palestinos teritorijų ir Irano atkeliauja į šias salas, tapusias silpnąja Europos Sąjungos sienų priežiūros grandimi.
Kontrabandininkai atidžiai seka Graikijos ir Turkijos pakrantės apsaugos pareigūnus ir, pasak imigracijos teisės specialistų ir pačių keliautojų, ima 2040 Lt mokestį už vietą pripučiamoje valtyje, kuria nelegalūs migrantai gali perplaukti trumpą tačiau apgaulingą atkarpą, skiriančią juos nuo Europos Sąjungos.
Į populiaresnius ES sienų plyšius – Lampedūzos salą netoli Italijos krantų ir Kanarų salas – pabėgėliai menkomis valtelėmis keliauja tūkstančius kilometrų. Tačiau keliaujančiųjų į Graikiją likimas priklauso nuo mažiau nei pusantro kilometro jūros ruožo. Jei ne pavojingas sąsiauris, jį būtų galima kirsti plaukte.
2007 metais į šią salų grandinę atvyko dvigubai daugiau imigrantų nei prieš metus. Iki lapkričio pabaigos šiaurinių Egėjo jūros vandenų skalaujamus Samo, Lesbo ir Chijo krantus pasiekė 10 961 nelegalus keliautojas – lyginant su vos 4 024 imigrantais 2006 metais – teigia trijų salų policijos viršininkas Vassilios Gatsasas. Tuo tarpu nelegalių migrantų srautai Lampedūzoje ir Kanaruose sumažėjo.
Dėl geografinės savo padėties tokioje situacijoje atsidūrusi Graikija tvirtai ginasi. Daugeliui į salas atplaukusių migrantų ES durys garsiai užtrenkiamos prieš pat nosį.
Jie suimami ir trims mėnesiams įkalinami. Vėliau daugumai liepiama palikti šalį per 30 dienų. Tie, kuriems pavyksta išvengti Graikijos pareigūnų ir pabėgti giliau į Europą, paprastai pagaunami ir grąžinami į Graikiją.
„Graikija nepasirengusi priimti tiek daug imigrantų“, - sako V.Gatsasas.
„Iš emigrantų šalies per labai trumpą laiką tapome imigrantų tikslu“, - sako jis, prisimindamas masinę graikų emigraciją į Australiją, Kanadą, JAV ir kitas šalis iškart po Antrojo pasaulinio karo.
Dauguma graikų, prisimindami alkio ir emigracijos metus, vis dar labai geranoriškai žiūri į naujuosius imigrantus. Tačiau vidaus reikalų ministerijai tenka susidoroti su gausybe dėl to iškylančių problemų, be to šalis susilaukia kritikos iš tarptautinės bendruomenės.
Pernai balandį Graikija pralaimėjo Europos Komisijos iškeltą bylą Europos Teisingumo Teisme, kuris nepagailėjo šaliai kritikos, nes ši nepajėgia suteikti adekvataus prieglobsčio pabėgėliams. Pagal ES įstatymus, politiniu prieglobsčiu turi pasirūpinti pirmoji pabėgėlių pasiekta šalis. Kitos Europos valstybės tvirtina, kad Graikijos nesugebėjimas susidoroti su šia problema ją paprasčiausiai perkelia ant jų pečių.
Pasak V.Gatsaso, iš pernai į salas keliavusių migrantų 24 žuvo nepasiekę krantų. Jų kūnus jūra išmetė į Samo paplūdimius arba žvejų tinklus.
Jungtinių Tautų pabėgėlių vyriausiasis komisaras suskaičiavo šimtą pernai netoli Samo, Lesbo ir Chijo krantų mirusių arba dingusių žmonių.
Vienas maždaug 50 metų pabėgėlis sako į Samo salą vasarą atplaukęs „per rekordinį 40 min. laiką“. Irane likusios šeimos saugumu susirūpinęs ir dėl to atsisakęs prisistatyti vyras teigia pasinaudojęs vieno turko kontrabandininko patarimu ir iškart sunaikinęs savo pripučiamą valtelę. „Jei policininkai tave pagauna, bet neranda valties, jie liepia eiti su jais“ - mažesnė tikimybė būti iš karto deportuotam.
2007 metais išaugusi nelegalių imigrantų banga gerokai apkrovė teisėsaugą šioje vos 35 tūkst. gyventojų turinčioje saloje, garsėjančioje kaip matematiko Pitagoro tėvynė ir turistų rojus.
Gruodžio 1 dieną Samo saloje atidarytas apie 8,4 mln. litų kainavęs pabėgėlių centras. Jis pakeitė apgriuvusį buvusį tabako fabriką, kuris, pasak JT pabėgėlių agentūros Atėnuose direktoriaus Giorgoso Tsarbopolouso, „žeidė žmogaus orumą“.
V.Gatsasas sako, kad šiuo metu 500 policijos pareigūnų prižiūrimos trys salos šiemet gaus dar 300 pareigūnų. „Iki šiol bandėme spręsti sunkumus su turimomis pajėgomis“, - sako jis.
Nors Graikija investuoja vis daugiau lėšų į saugumą, salose dirba tik vienas teisininkas, galintis suteikti pabėgėliams teisinę konsultaciją ir padėti gauti politinį prieglobstį. Šis teisininkas, Dimitrios Vourosas, sako, kad tik 7 iš 4 469 įkalintų imigrantų pasiprašė prieglobsčio – tiek pat kiek ir 2006 metais, nors atvykėlių padaugėjo trigubai.
Nepaisant visomis kalbomis leidžiamų JT lankstinukų, išsamiai paaiškinančių prieglobsčio prašymo procedūras, kai kurie imigrantai mano, kad jų galimybės būtų geresnės, jei jos prašytų Atėnuose, sako D.Vourosas.
Kalinimo centro socialinė darbuotoja Ireni Tremouli mano, jog daugelis imigrantų nesupranta savo padėties sunkumo ir tesirūpina tuo, kad būtų paleisti. Kiti tiki, kad sulauks palankesnių sprendimų, jei jiems pavyks iš Graikijos nukeliauti iki kitos Europos valstybės ir ten pasiprašyti prieglobsčio. Salos pareigūnai skundžiasi ant jų pečių užkrautomis pareigomis ir tuo, kad kaimynai nepakankamai padeda saugoti rytinę Europos Sąjungos sieną.
Policijos vadas V.Gatsasas, pakrantės apsaugos viršininkas Stellos Partsafasas ir Samo prefektas Emmanuelis Karlasas kritikuoja Turkiją – už tai, kad ši nesuvaldo migrantų srautų – ir kaltina Europos Sąjungą, nes ši nesuteikia pakankamai pagalbos. „Turkija nekontroliuoja savo sienų, - sako E.Karlasas. - ES privalo liepti Turkijai suvaldyti migrantų antplūdį“.
Nepaisant sunkumų, daugelis salos gyventojų geranoriški jų pakrantes atakuojantiems keliautojams.
„Tam tikra prasme, tokia yra visa Samo istorija, - sako D.Vourosas. - Antrojo pasaulinio karo metu, per trejus ar ketverius vokiečių okupacijos metus, šimtai ar net tūkstančiai graikų kasnakt pasiimdavo mažas valtis ir plaukdavo į Turkiją, o iš Turkijos keliaudavo į Egiptą. Tie žmonės tokie patys kaip ir mes. Mūsų seneliai išgyveno tą patį“.