Tėvus suluošino juodas darbas
Didžiausiame Lisabonos afrikiečių kvartale Cova da Moura (pavadinimas portugalų kalba reiškia „mauro slėptuvė“) jauni juodaodžiai dykinėja tarp sudaužytų automobilių ir grafičiais aprašinėtų sienų, rūko marihuaną, keikia diskriminaciją ir policininkų žiaurumą.
Kažkada dideles kolonijas Juodajame žemyne turėjusi Portugalija dabar yra namai 300 tūkst. imigrantų iš Afrikos.
Panašus nusivylimas kamuoja antros kartos afroeuropiečius ir kitose šalyse – Ispanijoje, Prancūzijoje – kur imigrantų atžalų nepasitenkinimas dažnai išsiveržia žiauriomis riaušėmis miestų gatvėse.
„Mano tėvas iš Žaliojo Kyšulio trisdešimt metų dirbo statybose ir dabar yra visiškai suluošintas. Jis gauna juokingą 150 eurų (518 Lt) per mėnesį pensiją“, - sako Nuno, 26 metų bedarbis, ką tik atsėdėjęs 7 metus kalėjime.
„Dėl teistumo negaliu susirasti padoraus darbo“, - priduria. Jaunuolis atsisako pasakyti, už ką kalėjo, trumpai apibūdindamas savo nusižengimą kaip „vieną tų gyvenime pasitaikančių dalykų“.
Jaunieji pensininkai - reperiai
Kol Europos ir Afrikos lyderiai rengia susitikimus, kuriais siekia sutvirtinti ryšius tarp vieno turtingiausių pasaulio regionų ir paties skurdžiausio pasaulio žemyno, daugelis Europos afrikiečių svarsto, ar išties jie gavo geresnį gyvenimą, kurio taip sunkiai siekė jų tėvai.
„Aš nieko neveikiu... galima sakyti, aš pensininkas“, - sako 27 metų Vitoras arba „V“, vilkintis raudoną sportinį kostiumą, avintis sportbačius ir nosį pabalnojęs saulės akiniais. Save jis vadina reperiu, tačiau sako, kad nekoncertuoja.
Jo tėvai išvyko iš sausros nualintų Žaliojo Kyšulio salų vakarų Afrikoje prieš tris dešimtmečius - ieškojo geresnio gyvenimo Europoje, tačiau Vitoras piktai skundžiasi, kad yra laikomas antrarūšiu Portugalijos piliečiu, kuriuo tapo gimdamas.
„Kokia prasmė teisėtai gimti čia, jei su tavimi nesielgia kaip su lygiu“, - sako jis.
Daugelis kalbintų jaunuolių mano, kad tūkstančiai kasmet europietiškosios svajonės suviliotų ir dėl to savo gyvybe rizikuojančių bei sekinančias keliones žeme bei jūra kenčiančių afrikiečių vejasi miražą.
„Žmonės mano, kad Europa yra rojus, tačiau jie net nenumano, koks gyvenimas čia iš tikrųjų laukia. Prasigyventi čia beveik taip pat sunku kaip ir kai kuriose Afrikos vietose, - sako 34 metų iš Gvinėjos atvykęs Bah Cherno. - Čia sunku, labai sunku“.
Milijonai eurų – namo į Afriką
Jų tėvams pavyko rasti daugybę darbo vietų aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje klestėjusiame Portugalijos statybų sektoriuje, tačiau nuo tada Pirėnų pusiasalio valstybės ekonomika išsikvėpė ir dabar imigrantų vaikai jaučiasi išstumti į visuomenės pakraščius.
Imigracijos stebėjimo tarnybos duomenimis, kas penktas Portugalijos imigrantas turi universiteto diplomą, tačiau tik vienas iš 26 dirba jo kvalifikaciją atitinkantį darbą.
Ekspertų manymu, Europoje gyvena mažiausiai 5,8 mln. imigrantų iš Afrikos.
Tačiau ne visi mano, kad jų atvykimas čia tebuvo jėgų švaistymas. „Europietiškoji svajonė nėra visiška iliuzija, jei čia atvykstantys afrikiečiai siekia minimalaus gyvenimo lygio. Geriau turėti bent šiek tiek duonos, nei badauti, - sako imigrantams padedančios asociacijos „Solidariedade Imigrante“ prezidentas Timoteo Macedo. - Šie imigrantai nusiunčia milijonus eurų savo artimiesiems Afrikoje“.
85 metų Virginia Mendes, Santiago salą Žaliajame Kyšulyje palikusi prieš 30 metų, turi vaisių kioską Cova da Moura rajone ir sako, kad jai su vyru pavyko susikurti naują geresnį gyvenimą Portugalijoje.
„Negrįšiu atgal. Žaliajame Kyšulyje nebeturiu giminaičių. Ką aš ten veikčiau? Esu europietė“, - sako ji. Tačiau priduria, kad gyvenimas vis vien sunkus ir darbą rasti vis sudėtingiau.