Į streiką – kaip į darbą
„Kai grįžtu namo, mano penkiametis sūnus paprastai jau miega,“ – pasakoja autobuso vairuotojas Tuncay Aslanas.
Jis dažnai dirba vakarinėje pamainoje, kuri baigiasi apie pirmą valandą nakties.
Šeimos psichologai pasakytų, jog šeimyniniam gyvenimui toks darbas – peilis po kaklu. Tačiau 42 metų T. Aslanas nesiskundžia: juk už vakarinę pamainą geriau moka. Už naktinę – dar geriau.
„Praktiškai nematau savo sūnaus, bet juk vaikams dirbu, o pinigų mums verkiant reikia,“ – atsidūsta Tuncay.
Abi jo dukros eina į mokyklą. Joms ne už kalnų – abitūros egzaminai. T.Aslano žmona sukasi namuose.
Šeima gyvena penkių kambarių bute. Iš savo atlyginimo T.Aslanas moka už butą, maistą, drabužius, vadovėlius ir dar turi likti vaikams kišenpinigiams.
Todėl vairuotojas jau nuo trečiadienio kartu su kolegomis šąla prie Berlyno transporto bendrovės BVG vartų Vedingo rajone. Ir streikuoja – kad tų pinigų būtų daugiau.
Geležiniai vartai streikuotojams taip ir neatsidarė. Tačiau T.Aslanas ir šiandien ryte išvažiavo į Vedingą – kaip į darbą.
„Vakar stovėjome su kolegomis ir kalbėjomės apie gyvenimą – kitiems einasi dar blogiau negu man,“ – pasakoja jis.
Iš atlyginimo nepragyvena
T.Aslanas atsikėlė gyventi į Berlyną prieš 37 metus, dar būdamas vaikas. Vairuotoju jis dirba jau 17 metų.
„Vienas pažįstamas man kažkada pasiūlė darbą,“ – prisimena jis.
Tada jis ką tik buvo baigęs mokyklą, kur išmoko techninio braižytojo specialybės. Pirmoji dukra buvo ką tik atėjusi į pasaulį, ir šeimai labai reikėjo pinigų.
„Dabar gaunu 1600 eurų per mėnesį į rankas, neskaičiuojant paramos už vaikus – bet pragyventi trūksta per visus galus,“ – pasakoja vairuotojas.
Prieš gerą pusmetį jis nusprendė išregistruoti savo seną „Renault“ – pakilusios benzino kainos, mokesčiai ir draudimo įmokos automobilį pavertė neleistina prabanga. Nuo to laiko jis stovi garaže.
Atostogauti šeima važiuoja kas trejus metus.
T.Aslanas dažniausiai važiuoja atostogų į Turkiją ir gyvena pas giminaičius. Patogu? Taip – bet lėktuvo bilietai visai šeimai kas kartą kainuoja nuo trijų iki keturių tūkstančių eurų.
„Mano žmona remia streikuojančius – ji juk mato, kad daugeliui neužtenka pragyventi,“ – linguoja galvą T.Aslanas.
Gali sulaukti dūrio į pilvą
T.Aslanas – ne vienas toks. Kolegos skundžiasi, kad atlyginimas baigiasi tada, kai mėnesio galo dar nematyti.
Prieš trejus metus BVG darbuotojai atsisakė atostoginių išmokų ir kalėdinio atlyginimo – kad išsaugotų darbo vietas.
Darbo laikas sutrumpėjo nuo 39 iki 36,5 valandų, atitinkamai sumažėjo ir atlyginimas.
„Dauguma liko nepatenkinti susitarimu,“ – tvirtina T.Aslanas.
Lyg neužtektų rūpesčių dėl pinigų, autobusų vairuotojai dar turi sukti galvą dėl smurto išpuolių: jų vis daugėja.
Prieš porą savaičių kolegą užpuolė tiesiog autobuse. Po dūrio peiliu į pilvą jis dešimt dienų turėjo praleisti ligoninėje.
T.Aslanui dar neteko susiremti su ginkluotais užpuolikais, tačiau jį neretai apšaukia „durniumi užsieniečiu“ ar kitais rasistiniais keiksmažodžiais.
„Užsiauginau tvirtą kiautą – stengiuosi nesileisti provokuojamas,“ – droviai šypsosi autobuso vairuotojas ir rodo į savo tvirtą pilvą – prieš tokį nepašokinėsi.
Ilgai kalbėti jam nėra kada: kolegos kviečia į kitą gatvės pusę, į aludę „Prie autobusų stoties“, kur profsąjungų atstovai įrengė savo būstinę. Ten vyrai gali pasišildyti.
Jų pamaina dar nesibaigė.