Skrisdamas stebėti rinkimų į Irano medžlisą (parlamentą) lėktuve skaitinėjau Irano ambasadoriaus Varšuvoje įteiktą informacinę brošiūrą apie šią teokratinę valstybę. Brošiūros autorius iranietis nėrėsi iš kailio, stengdamasis įrodyti, jog Iranas (Persija) buvo įtakinga valstybėje ne tik senovėje, bet ir po 1979 metų Islamo revoliucijos.
Knygelėje giriamasi, jog Iranas pagal naftos išteklius užima trečią, o pagal dujų išteklius - antrą vietą pasaulyje, o Koranu besivadovaujanti vyriausybė siekia tais itekliais pagerinti visos tautos gerovę.
Tačiau užliūliuotas propagandos apie apie Irano gamtos turtus jau Teherano oro uoste buvau priverstas susipažinti ir visiškai kitokia žmonių gyvenimo šioje valstybėje realybe.
Paaiškėjo, jog norint įsėsti į taksi reikia atsistoti į eilę prie specialaus kiosko, užsiregistruoti ir pasakyti, kur nori važiuoti. Tokių laukiančiųjų - gausybė, tad eilėje teko šalti beveik valandą.
Taksi eilę reguliuojantis valdininkas net nepaklausė, ar sutinku važiuoti kartu su kitais pakeleiviais, ir įgrūdo mane šalia dviejų bagažais apsikrovusių iraniečių.
Taip buvo naktį atskridus. Dieną jau nebuvo problemų susirasti taksi, tačiau vairuotojai neretai irgi pristodavo paimti kitus pakelėje laukiančius asmenis, tad norėdamas važiuoti vienas turėdavai iš karto išsakyti tokį pageidavimą.
Kelių keleivių vežimas apsukriems taksistams labiau apsimoka, mat visi vis tiek visi moka skaitiklyje rodomą sumą, nors kelionė būna neretai gerokai prailginta papildomais nukrypimais.
Važiuodami taksi iš oro uosto priverstiniu stovėjimu eilėje piktinosi ir kartu su manimi priversti važiuoti abu iraniečiai, beje, šiuo metu gyvenantys JAV. Vyriškiai spėliojo, jog eilės prie taksi susidaro dėl benzino įsigijimo problemų ir dėl to, jog sostinėje veikia tik trys taksi firmos, visos valstybinės.
Bet taksi vairuotojas aistringai gynė Irano valstybės garbę, tvirtindamas, jog eilės susidarė todėl, kad vienu metu atskrido labai daug lėktuvų. Savo ruožtu abu iraniečiai emigrantai atkirto, jog su ta pačia problema – eilėmis prie taksi – jie susidūrė ir viešėdami čia prieš pusmetį.
Kai pakeliui išvydome degalinę, prie kurios stovėjo kelių šimtų metrų ilgio mašinų eilė, net ir patriotiškas taksi vairuotojas buvo priverstas pripažinti, jog benzino įsigyti Irane tikrai nevisada yra lengva, todėl benzinas yra normuojamas specialiais kuponais, dalijamais kas mėnesį.
Emigrantai šaipėsi, jog Irano valdžios populistinė politika dotuoti benziną sukėlė spekuliacinį nelegalų benzino importą į kaimynines valstybes. Taksistas šį teiginį ginčijo, tvirtindamas, jog benzino trūksta todėl, jog iki 1979 m. revoliucijos Šalį valdęs šachas Reza Pehlevis nesirūpino Irano interesais ir nestatė naftos perdirbimo gamyklų, todėl dabar ir trūksta benzino Irane.
Diskusija taksi bei vėlesni pokalbiai su iraniečiais gatvėje patvirtino turėtas žinias, jog šie nebijo diskutuoti ekonominėmis temomis. Beje, infliacijos augimą ir kylančias kainas prieš rinkimus sutartinai talžė visi Irano politikai bei žiniasklaida. Tačiau iraniečių palausus apie politinę situaciją šalyje, daugumos pašnekovų entuziazmas diskutuoti iškart kažkur išgaruodavo.
Prabilus apie politiką iraniečiai dažniausiai nebeleisdavo jų fotografuoti ir nebesakydavo savo vardų, nors prieš nueidamas ne vienas pasakė, jog svajoja, kad jų šalyje gyvenimas mažiau skirtųsi nuo Vakarų pasaulio.
Interneto kavinėje susipažinau su žurnaliste, patyrusia valdžios represijas dėl jos skleidžiamų reformatoriškų įdėjų. Moteris tvirtino, jog valdžia prieš pusmetį uždarė jos organizacijos laikraštį ir leidyklą, o jų lyderį pasodino į kalėjimą, kur šis yra kankinamas.
Ši moteris taip pat bijojo būti fotografuojama, nepasisakė ji ir savo pavardės. Užtat sutikti dalijantys agitacinius rinkiminius partijos bukletus konservatyvių islaomo partijų atstovai nebijojo nei fotografuotis, nei išsakyti savo nuomonės apie JAV sąmokslą bei Vakarų žiniasklaidos neobjektyvumą.
Užgautas įtarimų, jog į šią šalį atvykau vien pasišaipyti iš Islamo revoliucijos vyksmo, keliems tokiems pašnekovams pasižadėjau, jog parašysiu ir apie realius Irano pasiekimus.
Tad po varginančios kelionės bei pirmųjų įspūdžių apie Teheraną guluosi su mintimi rytoj parašyti pozityvų rašinį apie Irano kasdienybę.