Sprendimą teismas motyvavo tuo, kad valstybė turi teisę ginti „šeimos tvarką“ ir išvengti rimtų genetinių ligų, kuriomis gali sirgti giminaičių palikuonys.
Patrickas S. dėl lytinių santykių su savo seserimi Susan K. jau sėdėjo kalėjime - jis buvo laikinai paleistas, kai pateikė skundą.
Patrickas S. kalėjime praleido dvejus metus. Dabar jis turės grįžti kalėti dar pustrečių metų.
Kai brolis buvo įkalinimo įstaigoje Susan K. susilaukė dar vieno vaiko, bet nuo kito vyro.
Sukėlė diskusiją
Patricko advokatas Endrikas Wilhelmas net ir po teismo sprendimo neatsisakė savo argumentų. Pasak jo, incestas yra „istorinis reliktas“, o nuteisti asmenys nedarė jokios žalos kitiems.
Vyriausiam poros vaikui - šešeri, o jauniausiam - beveik treji metai. Du iš keturių vaikų yra neįgalūs.
Patrickas S. su motina išsiskyrė būdamas ketverių - jis atsidūrė kitoje šeimoje, o savo seserį susitiko tik 2000 metais, kai jam buvo 24, o Susan - 16.
Visos Vokietijos dėmesio centre ši byla atsidūrė ne dėl neįprastų ir bene visose visuomenėse smerkiamų santykių tarp brolio ir sesers.
Vokietijoje byla sukėlė diskusiją, ar nevertėtų iš Vokietijos baudžiamojo kodekso išbraukti straipsnio, numatančio laisvės atėmimą už lytinius santykius tarp brolio ir sesers.
Baudžia ne visos valstybės
Dauguma tautų kraujomaišą laiko keliančia pasišlykštėjimą, kai kurios valstybės ją draudžia. Bet šalyse, kuriose laikomasi prancūziškosios teisės tradicijos, už incestą netaikoma bausmė. Taip yra Belgijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Liuksemburge, Turkijoje, Japonijoje, Argentinoje, Brazilijoje ir kitose Lotynų Amerikos valstybėse.
Pagal itališkąją teisės tradiciją už kraujomaišą baudžiama tiktai tuomet, kai dėl to kyla viešas pasipiktinimas.
Patrickas ir Susan – vokiečiai, tad jiems neleidžiama nebaudžiamiems miegoti vienam su kitu.
Lytiniai santykiai tarp giminaičių (Baudžiamojo kodekso 173 straipsnis) Vokietijoje vertinami kaip nusikaltimas ir baudžiami laisvės atėmimu iki trejų metų arba pinigine bauda.
Nebaudžiami tik nepilnamečiai iki 18 metų ir broliai, nes jų santykiai traktuojami kaip analiniai lytiniai santykiai, už kuriuos bausmė neskiriama.
Užaugo pas globėjus
Patricko ir Susan atvejis išskirtinis. Jie kilę iš tos pačios šeimos, tačiau šią visiems įprastą sąvoką jų atveju tenka vertinti kiek kitaip.
Tėvas esą nuolat prievartavo motiną, o Patricką jis tramdydavo prispausdamas prie kaklo peilį. Tėvas seniai paliko šeimą, ir niekas nežino, kur jis dabar.
Motina gimdė vieną vaiką po kito. Kiek jų buvo, tiksliai nežino net patys artimiausi giminaičiai – gal aštuoni. Svenas, vyriausiasis, anksti mirė, kaip ir Johannas. Nicole ir Katja mirė nuo širdies ydos, o gal vos gimusios.
Patrickas, kuriam dabar 31-eri, kartu su Svenu buvo išgabentas į vaikų namus, nes motina nebepajėgė susitvarkyti su tiek daug vaikų. Po trejų ar ketverių metų jį pasiėmė svetimi.
„Mažas būdamas, atrodžiau labai mielas, todėl jie nusprendė pasiimti mane iš vaikų namų ir įsivaikinti“, – pasakojo Patrickas Erfurto žurnalistui Henry Bernhardui, parengusiam apie bylą radijo apybraižą.
Patricko pavardė skiriasi nuo Susan, kuriai šiandien – 24 metai. Jauniausiojo netikro brolio Jano pavardė dar kitokia.
Tarp jų dar buvo neįgalus Andre, kurį per 1998-ųjų Kalėdas esą „pasmaugė žarnelės“.
Iš visų vaikų tik Patrickas augo tvarkingoje šeimoje – jį Potsdame augino savo vaikų neturintys įtėviai.
Kai berniukui suėjo 18 metų, jis panoro sužinoti, kas jo tikrieji tėvai. Įtėviams ši mintis nepatiko.
Jaunimo reikalų valdyba pranešė Patrickui, kad bent jau motina dar gyvena. 2000-ųjų gegužę ji paskambino Patrickui, ir šis iš karto išsiruošė pas ją.
„Tuomet mes susipažinome iš naujo, po 20 metų“, – prisiminė jis.
Susan, pamačiusi Patricką, išpūtė akis: motina merginai nėkart nesakė, kad ji turi vyresnį brolį. Susan jis buvo svetimas, nors ir mielas.
„Pradžioje visai nežinojau, kas ji. Ir iš viso nežinojau, jog turiu tokią daugybę brolių ir seserų, tikrų ir netikrų“, – pasakojo Patrickas.
Vaikinas persikėlė gyventi „arčiau šaknų“ – pas tikrąją motiną. Po kurio laiko motina mirė, nesulaukusi nė 50 metų. Patricką ištiko šokas.
Netikėtai jis tapo savotiška šeimos galva – be pinigų, be profesijos, be darbo.
Susan, tuomet šešiolikametė, nežengdavo nė žingsnio be septyneriais metais vyresnio brolio.
Jis buvo jai vienintelė atrama. Tikriausiai ir ji – jam.
Vaikai gimė vienas po kito
2001 metais gimė Erikas, 2003 metais – Sahra, 2004 metais – Nancy, 2005-aisiais – Sofia.
Pirmą kartą atsidūręs teisme, Patrickas bejėgiškai kartojo, kad myli Susan.
Radijo žurnalistas H.Bernhardas sužinojo daugiau.
„Greičiausiai aš nesusitvarkiau su savo nervais, o po to perdegė kažkokie saugikliai, todėl ir priėjome prie šito. Aš ir pats gerai nežinojau, ką darau: jaučiausi kaip tas girtuoklis, kuris rytojaus dieną nieko neprisimena, nes jam buvo „trūkęs filmas“. Aš nežinojau, kad už tai baudžiama. Žinojau, kad draudžiama, bet kad už tai galima patekti į kalėjimą – nežinojau“, – pasakojo Patrickas.
Gavo dešimt mėnesių kalėjimo
Už sangulį su seserimi 2002-aisiais jis buvo nuteistas vieneriems metams laisvės atėmimo lygtinai. Vaikinas neturėjo gynėjo, tad teisme pasakė per daug.
Susan tuo metu dar buvo nepilnametė, todėl liko nenubausta. Jų kūdikis Erikas buvo atiduotas globėjams.
„Pasijutau, lyg man būtų išplėšę kažką iš gyvenimo, kažką, ką myliu, – jausmas, lyg būtų nukirtę koją“, – sakė Patrickas.
2004 metais Patrickas ir Susan vėl stojo prieš teismą.
Teismo nuosprendis pažymėjo Patricką neatsakingojo žyme: „Tik seksualinių santykių tarp kaltinamojo ir jo sesers pradžioje kaltinamasis stengėsi naudoti prezervatyvą.
Kai prezervatyvai pasibaigė, jis lytinių santykių su seserimi metu nesisaugojo nuo nėštumo“.
Antra vertus, ar pagal įstatymą būtų ne tas pat, ar brolis su seserimi saugojosi nuo nėštumo, ar ne – tokie lytiniai santykiai baudžiami, nesvarbu, naudoti prezervatyvai ar ne.
Šį kartą Patrickas nebeišsisuko lygtine bausme: buvo pasiųstas dešimčiai mėnesių į kalėjimą.
Susan šešiems mėnesiams buvo paskirta globėjo priežiūra, mat „kaltinamoji įvykio metu buvo morališkai ir dvasiškai nepajėgi suvokti, kas vyksta“.
Teismas neatėmė noro gimdyti
Prieš pat eidamas į kalėjimą, Patrickas pradėjo Sofią, ketvirtą jųdviejų vaiką. Po to jis nusprendė sterilizuotis. Šį vaiką Susan buvo leista pasilikti – padėjo gynėjai Joachimas Fromlingas ir Svenas Kuhne.
„Ji norėtų tik vieno dalyko – būti motina, tad buvo iš esmės neteisinga atimti iš jos tuoj gimusius vaikus. Juk taip jos noras turėti vaikų nedingo, atvirkščiai – ji iškart vėl tapdavo nėščia“, – įsitikinęs J.Fromlingas.
Poros advokatų dėstomi argumentai tradiciškai mąstančius žmones turėtų tiesiog šokiruoti. Juk seksas tarp brolio ir sesers ne vienam tikriausiai atrodo nemoralus arba kelia pasibjaurėjimą.
Tačiau jausmais nelinkę vadovautis teisininkai primena, kad daugeliui dar ir dabar pasišlykštėjimą kelia vyrų ir moterų polinkis keistis partneriais, sodomija ar kuri nors kita neįprasta lytinių santykių forma.
Homoseksualumas ilgą laiką irgi buvo tabu, o iki 1969 metų Vokietijoje už jį buvo baudžiama. Dabar jis laikomas viena iš santykių formų, bent jau Vokietijoje.
Gal Baudžiamojo kodekso nuostatą lemia tarp žmonių įsišaknijusi baimė susilaukti genetiškai nesveikų palikuonių? Tačiau gamtos mokslų tyrinėtojai šią prielaidą paneigė dar XX amžiaus pradžioje.
Įrodymo, kad sveikų tėvų vaikai, gimę po kraujomaišos, būtų labiau sergantys ar dvasiškai nesveikesni negu negiminaičių vaikai, mokslininkai nerado.
Du Susan ir Patricko vaikai visiškai sveiki, vieno vystymasis šiek tiek sulėtėjęs. Pirmagimis serga epilepsija, bet ar nuo to, kad jo tėvai – artimi giminaičiai, nežinia.
Bene aiškiausiai problemą apibūdino Vokietijoje žinomas teisininkas Clausas Roxinas.
„Giminaičių lytiniai santykiai pažeidžia tabu, egzistuojantį mūsų kultūroje nuo neatmenamų laikų, bet kas dėl jų nukenčia, neaišku“, – sako jis.
Anot teisininko, sutuoktinio neištikimybė gali turėti šeimai tokį pat griaunamą poveikį, bet už ją nebaudžiama.