Prieš vykdamas į Iraną planavau pasidomėti iraniečių apie tai, nejau tikrai serijinį prostitučių žudiką Saeedą Hanae`ų jie laiko didvyriu. Prieš kelerius metus 16 prostitučių nužudęs ir už tai pakartas pamaldus šeimos tėvas daugelio iraniečių buvo šlovinamas kaip didvyris.
Vakar, paskutinę dieną prie Irane vykstančius medžliso (parlamento) rinkimus Teherane netoli viešbučio susipažinau su trimis angliškai kalbančiais jaunuoliais, kurie gerai prisiminė S.Hanae`aus istoriją. Tiesa, 24 metų matematikos studento Rezos bei jo draugių - 22 metų Zohros ir 23 metų Lale`os pažiūros dėl šio žudiko nesutapo.
Reza prostitučių žudiką prilygino velniui, nes niekas neturi teisės žudyti. Vaikino nuomone, Irane reikėtų legalizuoti prostituciją, nes negalėdami iki vedybų turėti moterų vyriškiai skuba ieškoti žmonos, todėl dažnai pasirenka netinkamą moterį.
Reza dėstė, jog tokių išvadų jis priėjo stebėdamas konfliktišką savo tėvų bei kai kurių giminaičių vedybinį gyvenimą.
Ekonomiją studijuojanti Zohra buvo priešingos nuomonės, ir tvirtino, jog Vakarų šalių pavyzdys liudija, jog viešnamių legalizacija bei ikivedybiniai lytiniai santykiai problemas tik padidina, nes atsiranda daugybė vienišų motinų, o kai kurie vaikai patenka į prieglaudas.
Bet Zohra iškart griežtai pareiškė, jog prostitutes privaloma griežtai bausti, nes jos gundo vyrus neištikimauti savo žmonoms ir mažina šeimos pajamas, tačiau ir ji serijinio žudiko didvyriu pavadinti irgi nesutiko. Mergina net suabejojo, ar Vakarų žurnalistai neišsigalvojo patys suteikti žudikui didvyrio titulo.
Tokius įtarimus paneigė psichologijos studentė Lale, anot kurios, maldininkų mieste didvyrio aureolė žudikui galėjo būti priklijuota, nes ten žmonės gyvena kitaip, nei sostinėje. Provincijoje gyvenimas labai skiriasi nuo Teherano, nes tik sostinėje studentai rengia kviestinius pasišokimus ir nebijo vaikščioti susikibę rankomis bei apsirengę vakarietiškai.
Lale papasakojo, jog slaptus pasišokimus rengiant provincijoje, kviečiami vien tik giminaičiai, kad moralės policija negalėtų prisikabinti. Norėdami pasikviesti patinkantį vaikiną ar merginą, turite prašyti atvykti ir jo brolį ar seserį, kad nekiltų įtarimų dėl flirto.
Po slapto pasišokimo taip pat patartina papraštyti, jog naktį jūsų parsivežti atvyktų tėvai, priešingu atveju moralės policininkai aiškinsis, iš kur taip vėlai grįžtama. Tačiau Teherane demaskavimo galimybė yra daug mažesnė, ir merginos čia nebijo vaikščioti ryškiai pasidažiusios, lakuotais nagais, aukštakulniais bateliais ir aptemptomis čadromis.
Reza pritarė, jog vakariečiai klysta, manydami, jog visos iranietės yra vienodos, nes dėvi čadras. Vaikinas paaiškino, jog čadros yra įvairaus ilgio, spalvos, prigludimo, taip pat ir skarelės yra dėvimos skirtingos ir įvairiai.
Vienos merginos susisupa į juodas čadras, nuleidžia akis ir tampa mažai pastebimos, tačiau kitos tiek išryškinta figūra, tiek besiplaikstančiais iš po mažai galvą pridengiančios skarelės plaukais tiesiog trykšta moteriškumu ir gaivališkumu. Dar Reza pareiškė, jog jam prie širdies konservatyvių islamistų siūlymas įteisinti trumpalaikes vedybas - mėnesiui ar net vienai dienai. Anot jo, tai leistų jaunimui gyventi visavertį gyvenimą, pažabotų AIDS bei ŽIV plitimą.
Zohra irgi pritarė trumpalaikėms vedyboms, tačiau, manė, jog įstatymas turėtų garantuoti trumpalaikėms žmonoms teisę į gimusį vaiką ir dalį turto.
Bet Lale savo draugus sukritikavo, primindama, jog pagal jų tradicijas skaistybę praradusios moters vėliau niekas nenorės imti į žmonas visam gyvrenimui, ir ji bus priversta parsidavinėti. Būsimoji psichologė aiškino, jog vienintelė galimybė išspręsti moterų išnaudojimą yra prilyginti jų teises vyrams.
Tačiau tuomet Zohra ir Reza ėmė atvirai šaipytis, jog Lale kalba kaip feministė, ir priminė, jog už tokius teiginius prieš savaitę buvo uždarytas įtakingiausias moterų laikraštis „Zanan“.
Po tokio perspėjimo diskusija išsisėmė, ir pašnekovai atsisveikino su manimi.
Šiandien Irane vyks medliso (parlamento) rinkimai, kurių metu ketinu vykti į antrąjį pagal svarbą maldininkams miestą Komą.
Teheraniečių nuotaikas bei nuomonę dėl moterų padėties per tas dienas kažkiek išsiaiškinau, dabar bandysiu paklausinėti, ką apie tokius subtilius iraniečiams dalykus mano pamaldesni provincijos žmonės.
* * *
S.Hanaejus prostitutes žude ne šiaip sau kur, o šventame šiitų mieste - Maschade. 885 km nuo Teherano nutolęs Maschadas šiitų maldininkams pagal svarbą yra antras po Mekos miestas, ir į jį kasmet atvyksta milijonai maldininkų iš Irano bei kitų islamo šalių.
Antkapinį S.Hanaejaus paminklą papuošė užrašas, jog jis savo gyvybę paaukojo vardan dievo kovodamas su korupcija. Užsienio žurnalistų klausinėti maldininkai po mirties nuosprendžio aukštino pakartąjį, teigdami, kad jis pasirinko garbingą žūtį, nes nebeapkentė pažeminimo, jog tautiečiai musulmonai linksminasi su prostitutėmis.
S.Hanaejaus šešiolikametis sūnus Adli „Assotiated Press“ korespondentui pareiškė, jog liūdi ne dėl tėvo mirties, bet dėl to, jog šis nespėjo išnaikinti gimtąjame mieste visų prostitučių.
Žodis korupcija ant paminklo greičiausiai buvo iškaltas neatsitiktinai, mat visagale slaptąja moralės policija garsėjančioje šalyje prostitucijos verslas be aukštų valdininkų tarpininkavimo greičiausiai yra neįmanomas. 2005m. Nekos miesto policija, per tikslinę operaciją demaskavusi penkis viešnamius, aptiko juose politikus, dvasiškius ir visagalės revoliucinės gvardijos narius.
Karajaus mieste viešnamyje buvo areštuotas vietos revoliucinio tribunolo vadas bei septyni jo padėjėjai, nes paaiškėjo, jog jie vertė lytiškai santykiauti 12-18 metų vaikų prieglaudos auklėtines. Apie tai, jog jų dažniausi klientai Irane buvo oficialūs pareigūnai, policininkams papasakojo į užsienį parduotos ir ten areštuotos merginos.
Jas deportavus tėvynėn, Teherano valdžia merginų liudijimais nesidomėdavo, o prekeiviai būdavo skiriamos simbolinis kelių mėnesių areštas. Tuo tarpu islamiški teismai provincijoje kasmet nusprendžia pakarti arba akmenimis užmėtyti pagautas savarankiškai prostitucija užsiimančias merginas.
Per panašius policijos reidus įtakingi asmenys buvo demaskuojami ir anksčiau, tačiau tai nuo visuomenės slėpta. Mat Irano valžia ilgai neigė prostitucijos problemą šalyje, ir dar 2002 m. išvarė iš krašto anglą žurnalistą, fotografavusį kūno prekeives.
Išvarymą valdžia teisino tuomi, jog žurnalistas siekė įamžinti neteisingą Islamo respublikos įvaizdį, mat joje prostitucija neegzistuoja. Tačiau vėliau, sunerimusi dėl AIDS ir ŽIV plitimo, valdžia pripažino prostitucijos problemą.
2003 m. socialinių reikalų viceministras Haidas Motamedas paviešino, jog šalyje apie trisdešimt tūkstančių moterų verčiasi prostitucija. Vietos feministės bei tarptautinės organizacijos spėja, jog oficiali statistika yra keletą kartų sumažinta, ir tvirtina, jog vien sostinėje Teherane savo kūną pardavinėja apie 80 tūkstančių moterų.
Tarptautinės organizacijos labiausiai kritikuoja tai, jog Irane leidžiama ištekėti vos devynis metus sulaukusioms mergaitėms, dėl ko šia šalimi labai domisi pasaulinai pedofilijos tinklai. Atgal į Iraną nepilnametes mergaites iš viešnamių dažnai deportuoja ne tik kaimyninių Azijos, bet ir Vakarų Europos ir Australijos pareigūnai.
Dažnai iranietės pauglės yra formaliai parduodamos kaip būsimos žmonos į Pakistaną, Afganistaną, Saudo Arabiją, Kuveitą, tačiau tikrumoje jos patenka į viešnamius. Dauguma meilės vergių yra kilusios iš vargingų provincijos regionų, ir pasitaiko, jog kartais jas parduoda net patys tėvai.
Per vieno prostitučių prekeivio teismą paaiškėjo, jog šis už vienuolika tūkstančių JAV dolerių į Pakistaną pardavė savo dukrą. Mafijos aukomis dažnai tampa pauglės, pabėgusios iš asocialių šeimų, kur tėvai yra narkomanai arba agresyvūs.
Neretai prostitucija ima verstis ir moterys, kurias paliko vyrai, nes pagal įstatymą po skyrybų vyrai pasiima ir turtą, ir vaikus.
Garsus Teherano psichiatras Mahdis Kamkaras pareiškė, jog prostitucijos šaknys yra panašios, kaip ir kitose šalyse. Prostituciją esą įtakoja identiteto krizė, problemos namuose, skyrybos ir socialiniai ekonominiai sunkumai, o norėdama kontroliuoti šią problemą vyriausybė turėtų legalizuoti trumpalaikes vedybas.
Trumpalaikės vedybos keliems mėnesiams ar net vienai parai yra legalizuotos kai kuriose labiau konservatyviose islamiškose valstybėse, ir šią savotišką prostitucijos įteisinimą vis labiau propaguoja Irano radikalai. Tačiau dauguma politikų bei visuomenė kol kas tokį pasiūlymą vertina skeptiškai.
Irano vadovai giriasi, jog jų šalis yra labiausiai moteris gerbianti islamiška valstybė. Taip, jos čia turi rinkimų teisę, gali tapti teisėjomis, vairuoti taksi ir net žaisti futbolą. Tačiau į futbolo stadionus stebėti vyrų rungtynių jau neįleidžiamos, mat bijomasi, jog jų gundantys žvilgsniai gali turėti neigiamos įtakos rungtynių rezultatui ar žiūrovų elgesiui.
Ir ne be pagrindo. 2001 m. lapkričio 15 d. per tarptautines oficialias Irano ir Airijos futbolo rungtynes į stadioną atvykus penkiems šimtams bričių, Irano feministės ėmė reikalauti įleisti ir jas. Iraniečiai iki šiol šnibždasi, jog vietos futbolininkams minėtas rungtynes buvo įsakyta pralaimėti, nes valdžia bijojo, jog sirgalių euforija neperaugtų į demonstracijas dėl moterų teisių.