Ginklų prekeivis gali saugoti ir pasaulio galingųjų paslaptis

Garsiausias visų laikų ginklų kontrabandininkas Viktoras Butas į didžiųjų pasaulio valstybių medžioklės lauką pakliuvo dar 2000 metais.

Amerikos teisėsauga jau tuomet Tadžikistane gimusį Rusijos pilietį V.Butą pavadino geriausiai žinomu nelegalios ginklų prekybos prekės ženklu. Savo srityje jis žinomas kaip, pavyzdžiui, restoranų tinklas „McDonald's“, tapęs greitojo maisto simboliu.

2005 metais V.Buto asmenybė įkvėpė Holivudo filmą „Karo dievas“ („Lord of War“). Po dvejų metų apie jį pasirodė knyga.

Vis dėlto V.Butas – stambaus nusikalstamumo pasaulio legenda – buvo sulaikytas tik praėjusios savaitės pabaigoje. Keliolika metų nusikaltėlių gaudytojams jis buvo lyg nematomas.

Kodėl? Kai kurie apžvalgininkai įsitikinę, kad per įspūdingą karjerą buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų (tik ne KGB, kaip įprasta teigti pasaulio žiniasklaidoje, o Vyriausiosios karinės žvalgybos GRU. – A.P.) majoras tiesiog susirado gausybę įtakingų draugų. Ir ne tik Maskvoje.

Tailando sostinės Bankoko oro uoste kovo 7-osios rytą iš Maskvos atskridęs vyras atrodė kaip dar vienas turistas iš Rusijos. Tailandą žiemą užplūsta tūkstančiai pramogų ištroškusių šios šalies piliečių.

Tačiau ką tik 40 metų jubiliejų atšventęs V.Butas – nepaprastas turistas. Jo parduotais ginklais iki šiol šaudoma konfliktų krečiamose trečiojo pasaulio valstybėse.

Už tokią „karjerą“ gabus Maskvos karinio užsienio kalbų instituto auklėtinis gali dėkoti ir likimui, ir guviam protui. Portugalų ir prancūzų kalbų specialistas V.Butas 1991 metais buvo išsiųstas į Angolą dirbti sovietų armijos vertėju.

Afrikoje V.Butas užmezgė ryšių, kurie jau netrukus pasirodė esantys itin vertingi.

Atšventęs 25 metų sukaktį ir išvydęs subyrėjusią Sovietų Sąjungą, V.Butas nusprendė veikti – tuomet gudresnis buvo tas, kuris buvo pirmesnis.

Verslininku tapęs vertėjas mokėdavo būti pirmas. Jis pigiai įsigijo ištisą krovininių lėktuvų parką ir užkūrė galingą šešėlinio verslo variklį.

Iš pradžių V.Butas įgyvendino idėją užsidirbti iš prekybos gėlėmis. Pietų Afrikos Respublikoje jis pigiai įsigydavo kardelių ir juos keliskart brangiau parduodavo Saudo Arabijoje.

Gėles greitai pakeitė šaldyta vištiena. Šią – deimantai iš Afrikos. Galiausiai atėjo eilė ginklams – „Kalašnikov“ automatams, milijonams šovinių, sraigtasparnių ginkluotei.

2000 metais JAV žvalgybininkų ataskaitose V.Buto sukurtas ginklų kontrabandos tinklas buvo pavadintas geriausiai išplėtota nelegalios prekybos sistema pasaulyje.

Kas lėmė unikalią automobilių mechaniko ir knygų pardavėjos sūnaus sėkmę?

„Viktoras institute buvo vadinamas pavyzdžiu kitiems. Jis buvo inteligentiškas, mandagus ir labai komunikabilus. Bendrą kalbą jis rasdavo su visais be išimties. Be to, jis mėgo nuotykius“, – prisimena buvęs Viktoro kurso draugas Andrejus Bugajevas.

Tokios savybės, žinoma, dažnai lemia sėkmę. Bet ar tikrai tik jų užtenka?

V.Buto veiklos vingius nagrinėjančios knygos „Mirties pirklys“ bendraautoris žurnalistas Douglasas Farah tvirtina, kad garsusis kontrabandininkas puikiai pasinaudojo chaosu posovietinėje erdvėje.

„V.Butas buvo sovietinis pareigūnas, supratęs, kad turi progą pasipelnyti, – aiškina D.Farah. – Jis užčiuopė tris galimybes ir visomis jomis pasinaudojo.

Pirmiausia V.Butas pigiai įsigijo lėktuvų, kurie apleisti stovėjo Maskvos ar Kijevo oro uostuose. Paskui jis papirko atlyginimų ir darbdavio netekusius karius, saugančius milžiniškus ginklų sandėlius. Ir, svarbiausia, jis perėmė nuolatinius sovietinių ginklų pirkėjus ir sudomino naujus klientus Afrikoje ir Azijoje“.

Tačiau ar galėjo tokias aukštumas pasiekti paprastas majoras? Gal V.Butas buvo tik tarpininkas tarp jo rankomis veikusių Rusijos generolų ir pirkėjų?

Kam iš tiesų atiteko tie iš ginklų prekybos uždirbti milijardai? Vien tik V.Butui, su kuriuo siejamose sąskaitose JAV bankuose gulėjo daugiau nei 6 milijardai JAV dolerių (13,5 mlrd. litų)?

Kad ir kaip būtų, V.Butas legenda tapo ne veltui.

Sklandus darbas ir laiku įvykdomi užsakymai kontrabandininkui pelnė dar vieną pravardę – „Paštininkas“. Kovotojai Afrikoje juokaudavo: „Siuntinį Viktoras gali pristatyti bet kada į bet kurią pasaulio vietą“.

V.Buto klientai buvo įtikėję – jis nepagaunamas.

Atrodo, tuo neabejojo ir pats kontrabandininkas, kovo 7-ąją drąsiai išsirengęs į Bankoką.

Metų metus Vakarų teisėsaugos medžiotas kontrabandininkas į Tailandą susiruošė užuodęs multimilijoninio sandorio su Kolumbijoje veikiančiais FARC sukilėliais kvapą. „Prekeivis mirtimi“, regis, buvo tikras, kad jam vis dar niekas negresia.

V.Butas žinojo, kad partnerių yra gerbiamas. Klientai, kurie ginklų pardavėją priimdavo kaip laukiamą svečią, jo esą tikrai neišduotų.

Tai rodo ir pranešimai, kad su Afrikos šalių prezidentais ir karaliais susidraugavęs V.Butas būdavo įtraukiamas į svarbiausių jų šalių oficialių ceremonijų svečių sąrašus.

V.Buto sugebėjimus dar geriau parodo incidentas, dar 1995 metais įvykęs Afganistane. Tąkart rusiškų ginklų prikrautą lėktuvą, siųstą Talibano dar nenuverstai Afganistano vyriausybei, prie Kandaharo privertė nusileisti talibų kovotojai.

Pilotai atsidūrė nelaisvėje, o V.Butui derybomis telefonu jų išlaisvinti niekaip nepavyko. Kontrabandininkui net buvo kilusi mintis suburti „pasmerktųjų lėktuvą“ ir leistis į kruviną medžioklę, tačiau jis apsigalvojo. V.Butas vienas atvyko į Afganistaną ir akimirksniu susidraugavo su Talibano vadovybe.

Netrukus minėtieji pilotai tapo laisvi. Į V.Buto bazę jie net išskrido savo lėktuvu. O rusas toliau tęsė sėkmingą prekybą Afganistane – tik jau su talibais.

Tiesa, susiruošęs į Bankoką V.Butas nežinojo, kad vietoj ginklus pirksiančių FARC partizanų jo lauks slaptieji agentai iš JAV. O su jais susitarti – sunkiau.

„Žaidimas baigėsi“, – suimamas teištarė V.Butas. Tačiau jau kitą dieną jo elgesys atrodė keistas: vyras juokavo su policija, o žurnalistams rodė iškeltą nykštį.

Kodėl V.Butas taip elgėsi? Juk jei Tailandas patenkins Amerikos prašymą išduoti kaltinamąjį, Jungtinėse Valstijose jis už grotų praleistų 15 metų.

Kai kurie apžvalgininkai tvirtina, jog „Prekeivio mirtimi“ elgesį paaiškinti visai paprasta – V.Butas vis dar yra įsitikinęs, kad netrukus vėl bus laisvas.

Priežasčių taip manyti apstu. V.Butas jau ne sykį buvo patekęs į pareigūnų nagus, tačiau kiekvieną kartą išvengdavo bausmės.

Štai Belgija tik 2002 metais uždarė V.Buto lėktuvų bazę Ostendės miesto oro uoste ir išdavė tarptautinį orderį suimti kontrabandininką.

Kai V.Buto pavardė skambėjo kone visuose Jungtinių Tautų būstinės koridoriuose, čia jo veido niekas nebuvo matęs. Tačiau šis veidas galėjo būti pažįstamas daugelio šalių labai aukštiems pareigūnams.

Gali būti, kad V.Buto paslaugomis noriai naudojosi net JAV. Manoma, kad iškart po 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų Niujorke ir Vašingtone V.Butas kreipėsi į įtakingus asmenis Vašingtone ir pasiūlė pagalbą vykdant operaciją Afganistane.

Žinoma netgi tai, kad kontrabandininko ir kai kurių JAV pareigūnų derybos truko kelis mėnesius. Tiesa, neaiškūs šių derybų rezultatai. Tačiau akivaizdu viena – V.Butui nerūpėjo, kas perka jo prekes. O pirkėjams nerūpėjo pardavėjo reputacija.

Todėl kai 2005 m. JAV prezidento George'o W.Busho nurodymu buvo įšaldytos V.Buto sąskaitos Amerikos bankuose, Pentagonas ir privatūs kontraktininkai noriai pirko iš jo ginklus ir jais naudojosi Irake.

Net ekspertai mano, kad nuteisti V.Butą gali būti nelengva. Jei tai ir pavyks, bent jau JAV vyriausybė esą turėtų neišvengti gėdos.

D.Farah spėja, jog V.Butas teisme teigs, kad Amerikos valdžia visąlaik žinojo, kas jis yra, bet vis tiek su juo bendradarbiavo.

Ir V.Butas gali pasirodyti esąs teisus.

„Žinoma, tokios kalbos neatleis V.Buto nuo atsakomybės už nusikaltimus, bet jos tikrai parodys, kad sandėriai su JAV ar Jungtinėmis Tautomis egzistavo“, – tvirtina D.Farah.

Todėl viskas gali baigtis taip, kaip V.Buto biografija paremtame filme „Karo dievas“. Pagrindinis jo personažas, V.Buto prototipas Jurijus Orlovas, juostos pabaigoje yra suimamas, bet tuoj pat paleidžiamas.

Netikėtą įvykių posūkį palydi J.Orlovo pasiteisinimas: „Aš paleidžiamas dėl tos pačios priežasties, dėl kurios turėčiau būti teisiamas.

Kai kurioms vyriausybėms aš reikalingas, nes jos negali legaliai daryti to, ką aš galiu daryti nelegaliai. Galite vadinti mane blogiu, bet aš – reikalingas blogis“.

Tačiau nerimauti V.Butui vis dėlto yra ko. Tik tas nerimas labai netikėtas. Mat Maskvoje įtariama, jog jį pakišo, o gal net tokiu būdu atsikratyti nebenaudingo prekeivio nusprendė įtakingi globėjai Rusijoje.

Apie tokią versiją dažniausiai kalbama puse lūpų, tačiau Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvenantis žurnalistas Ruslanas Saidovas prabilo be užuolankų.

Jis įsitikinęs, kad V.Butą Rusijos specialiosios tarnybos paprasčiausiai išdavė. Anksčiau jis buvo joms labai reikalingas, o dabar jau ne.

„Aišku, kad sankcija FARC sukilėliams tiekti kompleksus „Igla“ galėjo būti duota tik Kremliaus aukšto rango pareigūno, pavyzdžiui, ginklų prekybą kontroliuojančio prezidento administracijos vadovo pavaduotojo Igorio Sečino“, – sakė R.Saidovas.

„V.Butas padarė lemtingą klaidą. Jis buvo ne kartą įspėtas. Jam reikėjo imtis legalaus verslo. Partneriai galėjo būti solidūs klientai – turintys ryšių ir įtakos JAV, Saudo Arabijos naftos šeichų lygio. Jokiu būdu nereikėjo remtis Rusijos specialiosiomis tarnybomis“, – pridūrė šis žurnalistas.

Tiesa, pasitikėti Rusijos specialiosiomis tarnybomis V.Butas, regis, galėjo tikrai ilgai.

Geriausias pavyzdys – tiesiog anekdotinės aplinkybės, kuriomis su V.Butu susipažino „Lietuvos ryto“ korespondentas Maskvoje. Tai įvyko prieš kelerius metus, kai oficialūs Rusijos pareigūnai nuolat garsiai neigė, kad ginklų kontrabandininkas yra Rusijos teritorijoje.

Vieną dieną kolega iš radijo stoties „Echo Moskvy“, kurį žurnalistas aplankė tiesiog norėdamas pasilabinti, jį pasitiko garsiai juokdamasis ir iškart nusivedė prie kompiuterio.

Kolega parodė Interpolo biuro Rusijoje vadovo Igorio Ciriulnikovo paskelbtą pareiškimą: „Šiandien galime tvirtai pareikšti, kad V.Buto Rusijos teritorijoje nėra“.

„Dabar paklausyk“, – netverdamas juoku kreipėsi į „Lietuvos ryto“ žurnalistą draugas ir įjungė „Echo Moskvy“ dažnį. Tiesioginiame eteryje kalbėjo V.Butas.

Žurnalisto interviu su V.Butu truko 20-30 minučių. Visą tą laiką kiti žurnalistai laukė, kad bet kurią minutę į radijo stotį įsiverš specialiosios pajėgos.

Taip neatsitiko. Laidai pasibaigus, prie studijos durų susispietė būrys smalsuolių, tarp jų „Lietuvos ryto“ žurnalistas. Išvydęs besišypsantį vidutinio amžiaus vyrą, jis naiviai paklausė: „Ar nebijote, kad jus suims tiesiog prie įėjimo?“

„O kas, jūsų nuomone, Maskvoje norėtų mane suimti? – nusijuokė V.Butas ir triskart pabeldė į sieną. – Čia dėl viso pikto!“

Šį „dėl viso pikto“ kaip tik verta prisiminti V.Buto arešto Tailande proga. Mat Rusijos veiksmai šį kartą buvo visiškai priešingi nei, tarkim, kito Vakaruose prieš kelerius metus suimto garsaus veikėjo, buvusio Rusijos atominės energetikos ministro Jevgenijaus Adamovo atveju.

Tuomet Maskva aktyviai siekė ir pasiekė, kad J.Adamovas būtų išduotas ne Jungtinėms Valstijoms, o Rusijai.

Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Tris dienas tylėjusi, Maskva pagaliau tarė žodį: „Patikrinusi visą informaciją, Rusija neturi pagrindo pradėti bylą V.Butui“.

Vadinasi, Rusija dabar lengva ranka atiduoda anksčiau akivaizdžiai globotą V.Butą užsienio teismui? Kodėl?

Kokia juoda katė galėjo perbėgti kelią tarp garsiojo ginklų prekeivio ir Rusiją valdančių specialiųjų tarnybų atstovų, kol kas sunku tiksliai pasakyti. Tačiau šios bylos paradoksus, ko gero, geriausiai apibūdino žinoma Rusijos žurnalistė ir rašytoja Julija Latynina.

„V.Butas bendradarbiavo su visomis – ne tik Rusijos – specialiosiomis tarnybomis. Jis tiekė ne tik rusiškų ginklų.

Bet amerikiečių veiklos principai bent jau yra aiškūs: tiems ir tiems galima, o Kolumbijos narkotikų baronams raketinių kompleksų „žemė-oras“ mainais už kokainą tiekti negalima“.

Rusijos specialiosioms tarnyboms tai nebūdinga. Tuo ir skiriasi galingos valstybės specialiosios tarnybos nuo tarnybų, kurių jau niekas nekontroliuoja ir kurios tik bando bet kokiais būdais pasipelnyti“, – aiškino žurnalistė.

Prie šių J.Latyninos žodžių galima pridurti nebent tai, jog kai kuriuose Maskvos sluoksniuose sklando kalbos, kad V.Buto areštas vainikavo nesėkmingas kai kurių Rusijos veikėjų pastangas perimti į savo rankas bent jau dalies Kolumbijos narkotikų prekybos kontrolę.