Galingu šalto strateginio mąstymo ir giliai įsišaknijusių emocijų deriniu
galima paaiškinti, kodėl Kinija nepaleidžia šio Himalajų regiono, net jei
tai reiškia žmonių mirtį ir tarptautinį gėdinimą, įrodinėja jie.
„Tibetas Kinijai labai svarbus ne tik strategiškai, bet ir karine prasme,
- sakė ekonomistas Andrew Fischeris, kuris Londono
ekonomikos mokykloje specializuojasi Tibeto studijų srityje. - Ji ten yra
pirmiausia nacionalinio saugumo sumetimais“.
Vos pažvelgus į Azijos žemėlapį galima pastebėti, kodėl Tibetas toks
svarbus. Jis yra tarp trijų didžiųjų valstybių - Kinijos, Indijos ir
Rusijos, ir kas jį kontroliuoja, automatiškai turi pranašumą.
Kinija nurodė daug geležinkelio į Tibeto sostinę Lhasą tiesimo
priežasčių. Tačiau svarbiausia jų turbūt yra tai, kad geležinkelis suteikia
Kinijai galimybę sparčiai pervežti į Tibetą dideles pajėgas karinio
konflikto su Indija ar Rusija atveju. Abi šios šalys su Kinija konfliktavo
dar 7-ajame dešimtmetyje.
Tibetas istoriškai buvo svarbus, nes stabilumas šiame regione užtikrina
Kinijos vakarinės sienos ir Indijos šiaurinio pasienio saugumą. O dabar jo
svarbą dar labiau padidino 21-ojo amžiaus saugumo interesas - vanduo.
„Iš jo išteka daug didelių upių“, - sakė Sičuano universiteto, įsikūrusio
Kinijos pietvakariniame Čengdu mieste, Tibeto studijų centro profesorius Ran
Guangrongas.
„Tai Kinijos vandens rezervuaras. Jei kas nors nutiks jam, tiesioginį
smūgį pajus Kinija“, - sakė jis.
Be vandens, pareigūnai nurodo vario, cinko, aukso ir kitų iškasenų
telkiniai, kurie praverstų išteklių daug sunaudojančiai Kinijos ekonomikai,
o naujoji geležinkelių linija padėtų tas iškasenas išvežti.
Tačiau Britų Kolumbijos universiteto Tibeto specialistas Tseringas Wangdu
Shakya sakė, kad tų iškasenų išgavimas neapsimoka.
„Tibete yra daug vario. Bet tą varį brangiau išgauti nei tiesiog
nusipirkti jo tarptautinėje rinkoje, - sakė jis. - Viską reikia išvežti
keliais ar geležinkeliais, o tai daug brangiau nei tada, kai galima
transportuoti dideliais ... laivais“.
Komunistinės Kinijos įkūrėjas Mao Zedongas į Tibetą
įsiveržti nusprendė 1950 metų spalį, vos metai po to, kai užėmė valdžią
Pekine.
Tai, kad Mao Zedongas įsiveržė turėdamas ir begalę kitų reikalų, - tais
metais jis planavo įsitraukti į Korėjos karą ir susiremti su amerikiečiais -
rodo Tibeto svarbą.
Mao Zedongas pasižymėjo karine romantika - emocijos jam buvo tokios
pačios svarbos kaip ir objektyvios priežastys.
Honkongo Lingnano universiteto Kinijos politikos ekspertas Paulas
Harrisas sako, kad kalbant apie Tibetą tai vis dar veikia.
„Nelemtas dalykas tas, kad kinai Tibeto klausimu absoliučiai ir visiškai
(vadovaujasi) emocijomis“, - sakė jis.
Kinijos noras dominuoti Tibete taip pat grindžiamas baime, kad jei
Tibetas atsiskirs, gali ateiti eilė ir Sindziangui, kur dominuoja
musulmonai, Vidinei Mongolijai ar Taivanui.
„Jie nenori nustatyti jokio precedento“, - pažymėjo P.Harrisas ir
pridūrė, kad tai paaiškina Kinijos nenorą sutikti su neseniai paskelbta
Kosovo nepriklausomybe.
„Net tai, kas gali būti teisėto apsisprendimo judėjimas užsienyje, kitoje
planetos pusėje, gąsdina Pekiną, nes jis jėga kontroliuoja didelę (Kinijos)
teritorijos (dalį)“.
Be to, ant kortos pastatytas Komunistų partijos, kaip vienintelio šių
laikų režimo, kuris sugebėjo išlaikyti stiprią Kiniją, kurios bijo kaimynai,
įvaizdis.
„Pasitikėjimas Komunistų partija iš dalies grindžiamas kinų nacionalizmu.
Komunistų partija yra pirmoji grupė Kinijoje, vėl suvienijusi šalį ir
padariusi ją stiprią“, - pažymėjo Ts.W.Shakya.
„Jei Tibetas būtų prarastas, taip pat būtų laikoma, kad Komunistų partija
nesugeba išsaugoti šalies (teritorinio vientisumo). Partijai tikrai svarbu
tai išsaugoti“, - pridūrė jis.