Paskutinį viešnagės Irane vakarą netikėtai teko apsilankyti nelegaliai rengiamuose šokiuose. Šokių vakarėlis savotiškai kompensavo neįvykusius pokalbius su keliais valdininkais, mat paaiškėjo, kad kovo 20 d. iraniečiai švenčia savo Naujuosius metus, o darbovietės ištuštėja jau kelios dienos prieš tai.
Neįvykus planuotam susitikimui su vienos nekilnojamojo turto prekybos agentu, nusprendžiau pabandyti laimę be kvietimo įsiprašyti į namus pas teheraniečius. Netoli viešbučio, nuošalesnėje nuo kelio gatvelėje buvau ankščiau įsidėmėjęs kelis šiuolaikiškai atrodančius daugiaaukščius namus, tad ir pasukau jų link.
Trečio aukšto balkone pamatęs rūkantį ir moderniai susišukavusį jaunuolį, pasisakiau, kas esu, ir paklausiau, ar negalėčiau apžiūrėti jo šeimos buto. Vaikinas maloniai nusišypsojo, pasakė „ok“, ir pašaukė kažką iš kambario.
Netrukus balkone pasirodžiusi kiek vyresnė mergina pareiškė, kad jos jaunėlis brolis nekalba angliškai, ir paprašė manęs pakartoti klausimą. Išgirdusi pageidavimą mergina pajuokavo: „O tu mūsų, laukinių musulmonų, neiššaudysi?“
Po to mergina atsiprašė manęs už pašmaikštavimą, ir kartu su broliu išėjo į gatvę pasisveikinti. Taip susipažinau su septyniolikmečiu moksleiviu Majidu ir 28 metų jo seserimi Parta – anglų kalbą universitete baigusia ir Vakarų kultūra besidominčia mergina, mačiusią nelegalius Ingmaro Bergmano, Andrejaus Tarkovskio bei Andzejaus Waidos filmus.
Tų palydovų lydimas apžiūrėjau ne tik šios šeimos, bet ir priešais gyvenančių kaimynų butą, kurį pasižadėjau aprašyti „Būste“.
Atsidėkodamas už paslaugumą, apdalinau pašnekovus atsivežtais tušinukais bei bukletais apie Lietuvą ir mūsų dailininkus. Po to minėti brolis ir sesuo beveik jėga pasodino mane prie stalo ir ėmė nešti arbatą bei saldumynus.
Mūsų triukšmingas pokalbis prižadino gretimame kambaryje miegojusį dar vieną šios šeimos narį, 24 metų Ali, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra didžiulis nelegalių šokių entuziastas, ir todėl neretai snaudžia iki vakaro.
Nors šis butas oficialiai priklauso Partai, pas tėvus kitame miesto rajone gyvenantis ir čia tik besisvečiuojantis Ali iš karto pademonstravo, kad vyriškių sprendimas šioje šalyje yra lemiamas. Ali paliepė Majidui eiti į kiemą pabendrauti su draugais, o Partos paprašė vaišėms patiekti alkoholio.
Ant stalo atsirado 0,75 litro dydžio degtinės butelis ir Ali mėgstamų marinuotų agurkėlių, tačiau vaikinas seseriai pagrąsė, jog ši niekada nebandytų nei gerti nei rūkyti. Priminus, jog alkoholį vartoti jų šalyje griežtai draudžiama, Ali pareiškė, jog sostinės jaunimas tokių apribojimų nepaiso.
Degtinę juodojoje rinkoje įsigyti nėra sudėtinga, tačiau kainuoja brangiai, už puslitrį tenka pakloti 20 JAV dolerių – dešimtadalį minimalios algos. Mobiliaisiais telefonais prekiaujantis Ali pasigyrė, kad uždirba 500 JAV dolerių per mėnesį, ir alų arba degtinę su draugais geria prieš kiekvienus šokius.
Matydamas vis didesnį mano nustebimą, vaikinas ėmė girtis meilės žygiais ir parodė telefonu nufotografuotų pusnuogių savo merginų nuotraukas. Paklausus, ar iranietės neprivalo skaistybės saugoti būsimam vyrui, Ali nusijuokė ir pareiškė, kad taip daro vien kaimietės arba labai religingų tėvų dukros, o šiuolaikinės merginos sekso nesibaido, tačiau prieš vestuves privataus chirurgo kabinete vėl tampa „skaisčiomis“.
Ali teigė, kad savo naujų merginų pažiūras paprastai išsiaiškina pasikviesdamas jas į kino teatrą. Jei kine užgesus šviesoms mergina neprieštarauja glamonėms ir bučiniams, Ali tvirtinimu, vėliau jų flirtas prasitęs miegamajame.
Vaikinas sakė, kad, viešumoje draudžiant net susikibti už rankų, kino teatrai studentams bei moksleiviams tapo populiariausia glamonių vieta. Pasiteiravus sesers, ar Ali nemeluoja apie savo meilės nuotykius, mergina pareiškė, kad ne, nes merginos esą pačios jam neduoda ramybės, ir vaikinas dažnai prašo sesers rakto, jog galėtų į butą atsivesti draugę.
Sesuo taip pat išdavė, kad mama labai jaudinasi, jog sūnus neįkliūtų moralės policijai už alkoholio vartojimą, šokių organizavimą ir lankymąsi pas prostitutes. Ali ėmė gintis, kad pas prostitutes eidavo būdamas jaunesnis, o dabar vien draugams padeda jų retkarčiais susirasti.
Vaikino teigimu, Teherane prostitutė valandai kainuoja 15 JAV dolerių – pigiau, nei puslitris degtinės. Prostitutės gatvėse esą nestovi ir klientų negaudo, o informaciją apie jas bei adresus vyrai perduoda vieni kitiems.
Ali paskambino kelioms prostitutėms paklausti, ar šios nebijotų duoti man interviu, tačiau merginos atsisakė.
Matydamas, kad vis dar abejoju pasakojimų tikrumu, Ali ryžosi mane pasikviesti į nelegalų šokių vakarėlį, nors anksčiau tvirtino tai esant neįmanoma. Bet prieš tai turėjau Ali globai palikti savo fotoaparatą, mat vaikinas teigė, kad jo draugai kitaip nesutiksią.
Atsisveikinę su intelektualiąja Parta, įsėdome į Ali turimą „Renault“ automobilį, kurio viduje pasirodė besančios sumontuotos galingos garso kolonėlės. Ali su savimi pasiėmė ir degtinės, kurią dėl saugumo perpylė į du „Pepsi-Colos“ butelius.
Vėliau į mašiną įsėdo dar trys Ali draugai, su kuriais nuvažiavome į vieno iš jų butą, nes vaikino tėvai buvo išvažiavę į kitą miestą aplankyti giminaičių. Bute besivaišinant degtine, netrukus pasibeldė trys merginos, o vėliau dar keturios ir du vaikinai.
Merginos iš karto nusimetė visą kūną dengiančias čadras, ir, vilkėdamos vien džinsais bei vos bambas dengiančiais spalvingais marškinėliais, ėmė energingai šokti pagal skambančią vakarietišką muziką. Ali, pristatęs savo merginą, netrukus su ja kampe ėmė bučiuotis.
Nesivaržydama bučiavosi dar viena porelė, tačiau kitos poros vien šoko ir gėrė alkoholį. Kokia buvo tolesnė nelegalaus vakarėlio eiga, ir iki kelių jis tęsėsi, pamatyti neteko, nes privalėjau lėkti į viešbutį pasiimti daiktų ir skubėti į oro uostą.
Laukdamas įsėdimo ir stebėdamas įvairiomis kryptimis keliaujančius kitus keleivius mąsčiau, kad paskutinis nuotykingas vakaras labai simboliškai paliudijo neveiksmingus Irano valdžios siekius įsprausti visuomenę į griežtas religinių suvaržymų normas. Pokalbiai su intelektualiąja Parta paliudijo, kad inteligentai ignoruoja draudimus statytis palydovines antenas, žiūrėti vakarietiškas televizijos programas bei nelegaliai įvežtus filmus, skaityti kopijavimo aparatais dauginamas filosofų bei rašytojų knygas.
Nepaisant Irano dvasininkų pastangų, tenykščiai žmonės nenori aklai tikėti primetamomis tiesomis, ir patys ieško atsakymų į gyvenimo klausimus.
Taip, kaip ir Vakarų pasaulyje, Irane vieni žmonės pilnatvės ieško gilindamiesi į dvasinius dalykus, o kiti pasitenkinimą suranda materialinėse vertybėse ar kūniškose linksmybėse. Gyvendamas Europoje Ali galbūt greičiau nusigertų ir degraduotų, o galbūt priešingai, alkoholio vartojimas jam nebeteiktų maištavimo žavesio, ir vaikinas atsikratytų žalingo pomėgio.
Dabartinis Iranas asocijuojasi su sovietmečio Lietuva, kai galiojo daugybė draudimų, o už opozicinę veiklą buvo sodinama į beprotnamį ar kalėjimą. Kaip sovietmečiu lietuviai, taip ir dabar iraniečiai idealizuoja gyvenimą Vakaruose ir svajoja apie demokratinę santvarką jų tėvynėje.
Greičiausiai, kad tokios permainos Irane prasidės anksčiau, nei kitose to regiono valstybėse, nes vietos gyventojai išsiskiria ne tik didžiausiu studentų kiekiu, senomis kultūrinėmis tradicijomis, bet ir taikingumu bei tolerancija.
Didžios persų kultūros tęsėjai – iraniečiai – dažnai akcentuoja, kad musulmonų religiją arabai įdiegė jėga, ir jie nekenčia tokių fanatinių judėjimų, kaip „Al-Khaida“. Priešingai negu arabai, iraniečiai meldžiasi ne penkis, bet tik tris kartus per dieną, o jų moterys nesutinka tekėti už vyro, jei šis jau turi žmoną.
Irano valdžia atrodo ir pati supranta, kad įgyvendinti konservatyvius islamo revoliucijos reikalavimus globalinių kontaktų laikais yra nerealu, todėl pro pirštus žiūri į kai kurių draudimų nepaisymą bei vakarietiškos kultūros plitimą.
Kad patenkintų turtingesnių tautiečių konsumpcinius poreikius, Irano valdžia nedidelę Kišo salą Persijos įlankoje paskelbė neapmuitinta laisvo verslo zona. Joje net griežčiausių JAV prekybinių sankcijų metu buvo galima įsigyti naujausių vakarietiškų rūbų bei buities ir maisto prekių, kurias čia suvežė kaimyninių arabų šalių verslininkai.
Kiše besiilsinčios turtingosios iranietės gali juodus rūbus pasikeisti į spalvingesnius, ir tik čia esančiame uždarame paplūdimyje joms nedraudžiama išsirengti iki maudymosi kostiumėlių ir pliuškentis jūroje. Dar didesnių laisvių trokštantys iraniečiai savaitgaliui masiškai skrenda į kaimyninius Jungtinių Arabų Emyratus, kur Dubajaus kurorte gali rengtis kaip nori, šokti, gerti vyną, vaikščioti apsikabinus bei bučiuotis.
Iranas – tai valstybė, kurioje žmonės gyvena dvilypį gyvenimą: vieną – suvaržytą parodomąjį, o kitą – vidinį laisvą. Akivaizdu, kad šis priešiškumas vėliau ar anksčiau turės išsispręsti laisvės naudai, ir norisi palinkėti, jog tai įvyktų kuo greičiau bei neskausmingai, nes tai tikrai graži draugiškų žmonių tauta.