Italijos neskelbiamos vietovės neįvardijamame restorane prie stalo sėdi du vyrai: jaunas juodaplaukis ir pagyvenęs visiškai nuplikęs stambuolis.
Tai – du garsūs kovotojai prieš mafiją: italų rašytojas Roberto Saviano ir buvęs specialusis FTB agentas Josephas Pistone.
R.Saviano parašė knygą „Gomora“, už kurią Neapolio mafija „Camorra“ rašytojui paskelbė nuosprendį. Savaitraščio „Espresso“ užsakymu jis kalbina FTB agentą J.Pistone, kuriam mafija taip pat paskelbė mirties nuosprendį už sėkmingai įvykdytą operaciją prieš Niujorko nusikaltėlių šeimas.
Įkvėpė net filmų kūrėjus
Jeigu kada nors bus sudarytas žymiausių istorijoje šnipų penketukas, amerikietis J.Pistone į jį tikrai bus įtrauktas.
Netgi sovietinės propagandos sugalvoto SS štandartenfiurerio Makso Oto fon Štirlico sugebėjimai kelerius metus šnipinėti Maskvai iš pačios Adolfo Hitlerio gūžtos Berlyne nublanksta prieš šauniojo Joe nuveiktą darbą.
Pirmiausia todėl, kad jis – visai ne išgalvotas, o tikras personažas.
JAV federalinio tyrimų biuro specialusis agentas J.Pistone sugebėjo įsiskverbti į pačią slapčiausią ir galingiausią valstybę valstybėje – Niujorko mafiją.
Šešerius metus šis žmogus bendravo su mafijos bosais, įgijo jų pasitikėjimą, o paskui padėjo areštuoti įtakingiausius klanų atstovus.
FTB superžvalgo J.Pistone's žygiai tokie neįtikėtini, jog Holivudas apie jį sukūrė filmą „Donis Braskas“ („Donnie Brasco“).
Donnie Brasco – tai antrasis, kodinis, agento vardas Niujorko mafijoje. Organizacijoje, kuri iki šiol jam negali atleisti ir iki šiol jį – jau 69 metų sulaukusį vyrą – nesėkmingai medžioja.
Trys vieno žmogaus pavidalai
„Nesu matęs italo, kuris taip neelegantiškai vilkėtų“, – sako amerikietis.
„Aš nesu matęs žmogaus, turinčio net tris skirtingus pavidalus“, – atkerta jam italas.
Juokai juokais, bet pasaulis iš tiesų geriausiai pažįsta tik trečiąją – išgalvotą garsiojo mafijos žvalgo asmenybę.
J.Pistone gimė Pensilvanijoje. Naujajame Džersyje baigė antropologijos studijas. Sulaukęs trisdešimties, jis pradėjo dirbti FTB. Puikiai Sicilijos dialektu kalbančiam amerikiečiui buvo pasiūlyta tapti žvalgu ir įsiskverbti į Niujorko mafijos šeimų pasaulį.
Taip J.Pistone tapo D.Brasco. Pelnęs visišką savo globėjo Benjamino Ruggiero pasitikėjimą, D.Brasco užmezgė ryšius su tuomečiu Niujorko mafijos bosu Dominicku Napolitano, pravarde „Sonny Black“.
Atlikęs FTB misiją, pasauliui jis vėl tapo J.Pistone. Tačiau greitai šią tapatybę užgožė kita – dabar jau nebe jo išgalvota. Mat rašytojas Mike'as Newellas apie D.Brasco veiklą parašė knygą „Donis Braskas“. O Holivudas pagal ją sukūrė to paties pavadinimo filmą.
Ir tuomet J.Pistone visų atmintyje įstrigo šiuo trečiuoju pavidalu – vaidmens, kurį sukūrė garsus aktorius Johny Deppas.
Nuosprendis neatšauktas
Pamatęs restorane J.Pistone, rašytojas R.Saviano nustebo: legendinis FTB agentas visiškai nepanašus į jį suvaidinusį gražuolį aktorių Johny Deppą – kumptelėjęs, pilvotas, nerangus.
Užtat jis elgiasi kaip tikrų tikriausias profesionalus šnipas: išsirenka galinį staliuką, atsisėda nugara į sieną, visą laiką akimis seka žmonių judėjimą salėje, į pašnekovą žvelgia skvarbiu, analizuojančiu žvilgsniu.
„Gręžia akimis lyg norėdamas viską apie mane sužinoti, matuoja, sveria, mato manyje menkiausias smulkmenas, atrodo, jog galiausiai sužinos, kada paskutinį kartą kirpau nagus“, – įspūdžius po susitikimo pasakojo R.Saviano.
Nors nuo tų laikų, kai J.Pistone buvo D.Brasco, praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, buvęs FTB specialusis agentas privalo ir toliau laikytis visų įmanomų saugumo priemonių.
Šešerius metus padirbėjęs su Bonanno klano bosais, J.Pistone JAV teisėsaugai suteikė informacijos apie 320 mafiozų. Iš jų beveik 150 buvo suimta per kelias dienas. Ir visi jie teismo metu liudytojui J.Pistone parodė kumštį su smilkinio link ištiestu smiliumi.
„Yra įrodymų, kad mafija iš visų JAV kampelių siuntė žmones mane pašalinti.
Bonanno klanas paskelbė atlygį, kuris turėjo būti sumokėtas mano žudikui.
Tais laikais tai buvo didžiulė suma – pusė milijono dolerių.
Pasiūlymas, kiek žinau, iki šiol neatšauktas“, – lyg niekur nieko pasakoja buvęs specialusis FTB agentas.
Mafijoje – kartų konfliktas
Senos žaizdos ilgai negyja, bet Niujorko mafija nuo D.Brasco laikų pakeitė veidą.
„Anksčiau mafijos galia buvo sutelkta statybų ir atliekų versle. Čia ji buvo monopolizavusi beveik viską.
Buvo dirbama su politikais, profesinėmis sąjungomis, transporto bendrovėmis. Dabar viso to beveik nebeliko: naujoji karta nori didelių pinigų čia ir dabar“, – pasakoja J.Pistone.
„Priemone užsidirbti greitų pinigų tapo kvaišalai, – tvirtino agentas. – Tada, kai aš dirbau su mafija, galiojo taisyklė: savame kvartale – jokių narkotikų. Kvaišalų prekybai – taip, bet tik Harleme – juodųjų kvartaluose. Bosas, uostantis kokainą? Anksčiau tokie dalykai buvo tiesiog neįmanomi“.
Anot superžvalgo, mafijos jaunimas į šias taisykles jau nusispjovė. Tačiau senieji mafiozai su jaunaisiais bosais nesutaria ne tik dėl to – vyksta savotiškas mafijos kartų konfliktas.
Šeimos nebekontroliuoja profsąjungų, nes nebemoka bendrauti, susitarti su žmonėmis.
Nebesugebama sėkmingai įpainioti į korupcijos ir nusikalstamo pasaulio tinklus ir politikų. Mat jaunoji karta prarado diplomatinius sugebėjimus.
Italija – pavyzdys Amerikai
Bet yra ir niekada neblėstančių mafijos „vertybių“. JAV banditų klanams pavyzdys ir orientyras tebėra „Cosa Nostra“.
J.Pistone tuo nepaliauja stebėtis: „Visos pasaulio mafijos imituoja itališkąjį modelį – jo logiką, veiklą, investicijas. Tiesa, Niujorke italų kilmės šeimos teritorinę kontrolę perdavė Albanijos, Nigerijos ir, žinoma, Rusijos nusikalstamo pasaulio atstovams“.
Pasakodamas JAV Senatui per šešerius metus sukauptą informaciją apie Niujorko mafijos pasaulį, FTB specialusis agentas akcentavo: „Amerikietiškasis gyvenimo būdas silpnina mafiją. Kuo labiau ji tampa amerikietiška, tuo greičiau silpnėja tipinis mafijos mentalitetas“.
Todėl Niujorko bosai stengdavosi kartkartėmis įlieti „šviežio kraujo“: jie pasikviesdavo siciliečių, kurie atkurdavo priblėsusią kovinę dvasią ir pamokydavo jaunimą „tikrosios mafijos kultūros“.
Kas yra „mafijos kultūra“?
J.Pistone atsako vienareikšmiškai: „Lojalumas, drausmė, garbė“.
Anot agento, tikras mafijos narys, įkliuvęs policininkams, niekada neišduos klano. Tikras mafijos narys, gavęs boso įsakymą „nužudyk“, nesvarstys, ką daryti.
Todėl iš Sicilijos į Ameriką atvykę „Cosa Nostra“ smogikai pasišaipydavo iš jaunųjų Niujorko mafiozų vadindami juos „labai švelniais“. Ir mielai pamokydavo Palermo mafijos tradicijų: stambaus kalibro revolveris, motociklas, taiklūs šūviai – ir klanui kenkusio prokuroro ar reketui nepaklususio verslininko nebėra.
Filmuose – išgalvota mafija
„Mano šalyje vaikinai eina į mafiją, nes vyrauja nuomonė, kad mafiozai – labai patrauklūs ir seksualūs“, – dalijasi su J.Pistone patirtimi knygos „Gomora“ autorius R.Saviano.
„Pas mus – tas pats, – patvirtina FTB agentas. – Kai tampi mafijos žmogumi, atėjęs į restoraną papietauti netikėtai pastebi, kad tau palieka patį geriausią staliuką.
Moterys mafiozams taip pat mielai kimbasi į parankę“.
Bet tarp „Cosa Nostra“ ir Niujorko klanų yra esminių skirtumų. Amerikoje mafiozai patys save laiko išbrauktais iš normalios visuomenės žmonėmis – gangsteriais. Jie puikuojasi madingais drabužiais, prabangiais automobiliais, bet rūmų nestato. Ir nepretenduoja į visuomenės vedlius.
„Tik klasikiniuose amerikiečių filmuose apie mafiją bosai vaizduojami kaip solidūs verslininkai. Mafija žmogiška ir seriale „Sopranai: mafijos kronika“. Man jis visai patinka, užtat daugumą italų kilmės amerikiečių šis filmas labai piktina“, – sako J.Pistone.
Italijoje yra kitaip. Čia mafijos lyderiai slepiasi prabangiuose rūmuose. O kai kurie mafijos atstovai – advokatai, politikai, verslininkai – išvis nesislapsto. Gal todėl ir filmų apie „žmogišką“ mafiją nėra.
Nuolatinė grėsmė – ir šeimai
Dieną naktį su policijos apsauga gyvenantis italas R.Saviano teiraujasi amerikiečio J.Pistone's ir apie svarbiausią jo darbo ir gyvenimo palydovę – baimę.
„Ar tu nebijojai, kad Bonanno klanas vieną dieną sužinos, jog esi infiltruotas FTB agentas, ir tave paprasčiausiai nušaus?“ – klausia rašytojas.
„Dariau tai, ką reikėjo daryti. Tiesa buvo mano pusėje. O jei tiesa mano pusėje, ko tada bijoti? Kad nušaus? Nemaniau, kad tai būtų itin baisus dalykas“.
R.Saviano įdėmiai pažvelgia į pašnekovą. Ne, jis nė kiek nevaidina – tai ne jo darbas.
Tuo tarpu legendinis agentas pasakoja vieną epizodą, kai vienas Bonanno klano banditas apkaltino D.Brasco pavogus bendrus pinigus.
„Sušaukė susirinkimą, kuriame turėjo nuspręsti, ką su manimi daryti. Jeigu būčiau pasidavęs panikai, mane būtų pakvietę paiškylauti į užmiestį, o ten – padovanoję kulką į pakaušį. Tačiau aš nesislėpiau.
Likau laukti susirinkimo pabaigos už durų – lyg niekur nieko, be jokios baimės. Tai mane ir išgelbėjo“.
Vis dėlto bebaimis D.Brasco išgyveno ir labai bjaurių akimirkų. „Pavyzdžiui, kai sužinojau, jog atlygį už mano galvą mafija mokės ir mano šeimos narių žudikams“, – pasakoja J.Pistone.
Žvalgo žmonai ir trims dukterims teko ne tik kraustytis gyventi į kitą Amerikos pusę, bet ir pakeisti asmens duomenis.
„Tada pasijutau kaltas. Juk šeimai teko gyventi nenormalų gyvenimą, kai kalbėti apie savo praeitį – nebeįmanoma“, – tarsi apgailestauja J.Pistone.
Kova – gyvenimo ašis?
Baigę vakarieniauti du kovotojai prieš mafiją – italas ir amerikietis paspaudė vienas kitam ranką. Legendinis FTB agentas Joe Pistone Donnie Brasco palinkėjo: „Sėkmės jums čia, Italijoje, tęsti savo darbą. Juk dar tik pradžia“.
Talentingas antimafijos rašytojas R.Saviano pažadėjo: „Tęsime, Joe! Pažadu, Donnie!“