Kas po G.W.Busho – JAV ir pasaulyje?

Jis primena savo šalininkams, kad nuo pat pradžių nepritarė Irako karui. Jis atkakliai tvirtina, kad Amerika turi sutelkti dėmesį ties “al-Qaeda”, o ne Iraku. Ir jis žada vos tapęs prezidentu pamažu išvesti JAV karius iš Irako.

Jo priešininkė atkaklioje kovoje dėl Demokratų partijos kandidato posto Hillary Clinton negali pasigirti meistriška B.Obamos iškalba, o jos praeitį temdo 2002 metais atiduotas balsas už Irako invaziją. Tačiau ir ji sugeba įaudrinti minią kalbomis apie užsienio politiką. Ji žada, kad įsikūrusi Baltuosiuose rūmuose per 60 dienų ims išvesti karius uš Irako, ir kaltina George‘ą W.Bushą vykdant vieną pavojingiausių užsienio politikų per JAV istoriją.

Respublikonų partijos kandidatas Johnas McCainas visa tai laiko pavojingomis nesąmonėmis. Jo teigimu, karių išvedimas iš Irako sukeltų katastrofą Artimuosiuose Rytuose ir pažemintų Ameriką. Jis mano, kad JAV privalo vienaip ar kitaip likti Irake artimiausią šimtmetį – ir kaltina B.Obamą kurstant tuščias viltis „paatostogauti nuo istorijos“.

Užsienio politika Ameriką padalija į dvi dalis. Giliausia praraja dalija požiūrius į Iraką, tačiau ji tęsiasi ir toliau. Ar JAV turi „karą su terorizmu“ padaryti savo užsienio politikos šerdimi, ar laikyti tik vienu rūpesčiu iš daugelio? Ar reikia panaudoti bombas prieš Iraną, ar leisti jam pasigaminti savo? Ar verta derėtis su priešais, o gal geriau laukti, kol šie savaime pasitaisys?

Šias gilias takoskyras paliko žmogus, kurio vardo nebus rinkimų biuleteniuose. G.W.Bushas kadenciją pradėjo net nesvajodamas apie drąsią užsienio politiką. Save jis pateikė kaip naujo tipo konservatorių – „vienytoją, o ne skaldytoją“ – ir apsupo save užsienio politikos sunkiasvoriais.

Dickas Cheney buvo šalto proto realistas, kuris eidamas gynybos sekretoriaus pareigas neleido nuversti Saddamo Husseino pirmojo Persų įlankos karo metu Jis klausė: „Kiek laiko mums tuomet reikėtų likti Bagdade?“. Colinas Powellas garsėjo savo atsargiu jėgos naudojimu – arba taikyti aukštai, arba išvis netaikyti – ir savo polinkiu bendradarbiauti su sąjungininkais. Condoleezza Rice buvo užkietėjusi realistė.

Rinkimų kampanijos metu G.W.Bushas žadėjo kuklią užsienio politiką, „atitinkančią Amerikos būdą. Tikros jėgos kuklumą. Tikros didybės nuolankumą“. Savo siūlymą jis priešino su B.Clintono administracijos „arogancija, sužlugdžiusia Amerikos sąjungas, atstūmusia draugus ir padrąsinusia mūsų priešus“.

Visa tai neišvengiamai pasikeitė 2001-ųjų rugsėjo 11-oji. Iš pradžių tragedija suvienijo šalį bendru gedėjimu ir pasiryžimu su šaknimis išrauti “al-Qaeda”. Tačiau galų gale G.W.Busho politika pakeitė, jo žodžiais tariant, „šiltą tautos vienybės drąsą“ karčiu susiskaldymu.

Į teroristų atakas G.W.Bushas atsakė stulbinančiu ryžtu, paremtu per kelias valandas po išpuolio suformuoti įsitikinimu, kad Amerika dalyvauja „kare su terorizmu“. Ji nebeskirs teroristų nuo jiems prieglaudą teikiančių žmonių. Ji liks puolimo pozicijoje ir, jei įmanoma, bendradarbiaus su draugais arba, jei reikės, veiks viena.

Ir ji nusitaikys į terorizmo šaknis – faustišką Artimųjų Rytų diktatūrų ir radikaliojo Islamo sandėrį. G.W.Bushas regėjo save įnešantį „tvirto ryžto, aiškaus supratimo ir gilaus tikėjimo“ į pasaulinę kovą tarp gėrio ir blogio.

JAV prezidentas savo svajingą požiūrį į užsienio politiką suderino su kieta administracija. Jis pasinėrė į Vašingtono partinius vaidus, kuriuos kandidatuodamas smerkė, ir pateikė sąrašą pageidaujamų konservatyvių priemonių, tokių kaip mokesčių mažinimas. Tačiau kartu jis padarė ir šį tą naujo: „karą su terorizmu“ jis pavertė partijos įtakos stiprinimo įrankiu, galinčių padėti užsitikrinti tvirtą paramą Respublikonų partijai.

Iš pradžių dviašmenė strategija – ryžtas užsienyje ir atviros kortos namie – pasiteisino. Invaziją Afganistane lydėjo sėkmė. Po pusantrų metų JAV kariai užėmė Bagdadą vos per tris savaites. Per 2002-ųjų parlamento rinkimus respublikonai sustiprino savo daugumą Atstovų rūmuose ir užvaldė Senatą. Po dvejų metų G.W.Bushas antrąkart laimėjo rinkimus didesne balsų persvara nei bet kuris ankstesnis kandidatas.

Tačiau sėkmės kaina buvo didelė. Nors rugsėjo 11-oji trumpam suvienijo amerikiečius, prezidento sprendimas užimti Iraką ir „karą su terorizmu“ paversti partinių kovų įrankiu nuolat skaldė tautą.

Demokratų opozicija karui ėmė stiprėti Irake nerimstant maištininkams ir virto pykčio banga, kai paaiškėjo, jog Saddamo Husseino režimas neturėjo nei masinio naikinimo ginklų, nei glaudžių ryšių su “al-Qaeda”.

Pamažu opozicija karui išplito ir už Demokratų partijos gretų. Visuomenės nepasitenkinimas nesėkmėmis Irake išaugo į daug platesnes abejones visa JAV užsienio politika. Dėl jos G.W.Bushas tapo vienu prieštaringiausių prezidentų šalies istorijoje. Apklausų duomenimis, Amerikoje jo populiarumas prilygsta Richardo Nixono reitingams “Watergate” skandalo įkarštyje; užsienyje jis laikomas karą nešančiu juokdariu.

Jo politika sukūrė sudėtingą situaciją ir būsimam Baltųjų rūmų šeimininkui. Maždaug 160 tūkst. amerikiečių karių iš visų jėgų stengiasi suvaldyti sukilimus Irake, kurie kainuoja 300 mln. dolerių per dieną – neminint tūkstančių amerikiečių ir dešimčių tūkstančių irakiečių gyvybių. Dėl pernai į Artimuosius Rytus nusiųstų papildomų pajėgų situacija šiek tiek gerėja, tačiau Irakas vis dar yra terorizmo, pilietinio karo ir žlugusio valstybės aparato nukamuota ir suskaldyta tauta.

Likusi G.W.Busho „blogio ašies“ dalis sėkmingai laikosi. Šiaurės Korėja turi branduolinę bombą. Iranas ir toliau siekia ją pasigaminti ir plečia savo įtaką regione. „Hamas“ ir „Hizbullah“ klesti. Afganistane atsigauna Talibanas. Nesantaika siaučia Pakistane. “al-Qaeda” ir toliau raitosi kaip kobra.

Tokiame kontekste prezidento rinkimai suteiks JAV šansą išspręsti vidinius nesutarimus dėl užsienio politikos. Tačiau lengva nebus.

Demokratų prezidentas privalės balansuoti tarp didžiulio spaudimo parskraidinti savo karius namo ir chaoso Artimuosiuose Rytuose grėsmės. Per greitai išvestos pajėgos gali baigtis katastrofa regione ir politiniu pažeminimu Amerikoje. Jimmy’io Carterio nesėkmė Irane sužlugdė jo administraciją ir Demokratų partiją dešimtmečiui pasodino ant politikos atsarginių suolelio. Ar būsimasis demokratų prezidentas rizikuos panašiu žingsniu?

Politinės realijos apmalšins ir J.McCaino poziciją. Jis užsispyręs – kas gi, neturėdamas geležinės valios, išgyventų penkerius metus kaip karo belaisvis Vietname. Jis mielai ginčijasi su visais be išimties – net ir su savo bendrapartiečiais.

Pavyzdžiui, jis buvo vienas didžiausių G.W.Busho administracijos kritikų kalinių kankinimo klausimu. Jam nuoširdžiai rūpi nacionalinis saugumas. Jis rizikavo savo politine karjera ir parėmė papildomų pajėgų siuntimą į Iraką, kai atrodė, kad jo partija švelnina poziciją karo atžvilgiu.

Tačiau net ir žmogus, išdidžiai save vadinantis „kalės vaiku“, negali spardytis prieš viešąją nuomonę. Amerikiečių parama agresyviai karinei politikai gerokai atšalo, tad karingas J.McCaino būdas kenkia jo planams patekti į Baltuosius rūmus. Tačiau net ir ten patekęs, jis turės paplušėti: abiejuose Kongreso rūmuose neabejotinai daugumą turės demokratai.

Tai nereiškia, kad pasitraukus G.W.Bushui niekas nepasikeis. Jau antrosios jo kadencijos metu užsienio politika pastebimai keitėsi. Prezidentas gerokai apmaldė puikybę ir karingumą, lydėjusius pirmąją kadenciją, ir skyrė daugiau pastangų ieškant sąjungininkų ir bendradarbiaujant su daugiašalėmis institucijomis bei atkreipė dėmesį į Palestinos problemą.

Kitas Baltųjų rūmų šeimininkas, kad ir kuriai partijai priklausytų, dar stipriau kreips JAV politiką šia kryptimi – galbūt net parodys kelis didingus gestus, pavyzdžiui, uždarys karinį kalėjimą Gvantanamo įlankoje arba vienu politikos prioritetų padarys aplinkosaugą.

Svarbiausia būsimojo prezidento užduotis bus išplėsti JAV užsienio politiką – kad ši apimtų daugiau nei „karą su terorizmu“. Šios vasaros Olimpinės žaidynės Pekine Amerikai primins augančią Kinijos ekonominę galią – ir jos pačios nerimą dėl savo ekonomikos būklės bei galingą protekcionistų spaudimą. Stiprėjantis Rusijos autoritarizmas bei noras parodyti savo galią taip pat neišvengiamai kels strateginių sunkumų.

Vis dėlto G.W.Busho administraciją labiausiai kamavę klausimai taip pat neišnyks. Kova su radikaliuoju islamu liks JAV užsienio politikos centre. “al-Qaeda” nė kiek ne mažiau pasiryžusi terorizuoti civilius Amerikos gyventojus. Organizacija vis dar stipri ir nelaidoja ketinimų pasinaudoti biologiniais ar netgi branduoliniais ginklais. Svarbiausias prezidento rūpestis bus apsaugoti amerikiečius nuo išpuolių, tad “al-Qaeda” liks pagrindine grėsme.

Demokratų prezidentas galėtų pakeisti „karo su terorizmu“ strategiją – skirti mažiau pastangų kovinei retorikai ir dėmesį nuo Irako nukreipti į Pakistaną ir Afganistaną.

Pasak B.Obamos, Amerika turėtų kovoti su terorizmu, tik Irake pasirinko netinkamą mūšio lauką. Jis yra pareiškęs pritarimą atakuoti vertingus “al-Qaeda” taikinius Pakistane net ir be šios šalies vyriausybės leidimo – G.W.Bushas tą daryti atsisakė. Ir dabartinė administracija jau švelnina savo retoriką ir stengiasi bendradarbiauti su vietos elitu bei kuo mažiau griebtis karinių priemonių. Demokratų prezidentas šias pastangas dar labiau išplėstų.

Kad ir kas laimėtų rinkimus, JAV užsienio politiką ir toliau kamuos trys pagrindinės G.W.Bushui ramybės nedavusios problemos. Pirmoji – susiskaldymas šalies viduje. Amerikiečiai ir toliau nesutars, kaip susidoroti su radikaliuoju Islamu. Konservatoriai kovą laiko esminiu amžiaus susidūrimu, o liberalai – isteriška reakcija, tik dar labiau pakurstančia situaciją.

Demokratų partijos prezidentui suvaldyti šitokį susiskaldymą gali būti ypatingai sudėtinga. Jis bus spaudžiamas kuo greičiau parskraidinti amerikiečių karius namo – o kartu tikimasi, kad JAV vaidins taikdarės vaidmenį Artimuosiuose Rytuose. Gali pasirodyti, kad šiedu tikslai nėra lengvai suderinami. Iš kairės prezidentas gali susilaukti kaltinimų parsidavimu, o iš dešinės – neryžtingumu.

Antroji problema – besiskirianti JAV ir likusio pasaulio nuomonė, kaip tvarkytis su Artimaisiais Rytais ir radikaliuoju Islamu. Net ir demokratų prezidento vadovaujama Amerika daug griežčiau už Europą vertins “al-Qaeda”, Iraną, Pakistaną ir Palestinos sukilėlius. Ir netgi atšilus diplomatiniams santykiams Europa nenorės labiau prisidėti Irake ar Afganistane. Europos elitas nebesirikiuoja Amerikos pusėje – kaip Šaltojo karo laikais.

Trečioji problema ta, kad net ir pati Amerika neskiria pakankamai išteklių „karui su terorizmu“. Šalies kariuomenė gerokai pertempta. Vidaus saugumo departamente siaučia betvarkė. Žvalgybos tarnboms nepavyko efektyviai prisitaikyti prie naujų, terorizmo keliamų grėsmių. JAV mokyklos ir universitetai neparengia pakankamai arabų kalbą mokančių aboslventų.

Yra komentatorių, karą su kraštutiniuoju Islamu laikančių natūraliu Šaltojo karo tęsiniu – iškilaus neokonservatoriaus Normano Podhoretzo žodžiais, Ketvirtuoju pasauliniu karu. Tačiau amerikiečių nuomonės dėl užsienio olitikos daug labiau susiskaldžiusios nei Šaltojo karo metu – ir daugelis jų nepasirengę skirti pakankamai išteklių kovai su teroristais.

Didžiąsias G.W.Busho doktrinos tiesas keičia ne naujas sutarimas, o auganti painiava – ką daryti su terorizmu ir kaip paskirstyti išteklius jam ir kitoms strateginėms šalies problemoms.