Tarp svarbiausiųjų galima paminėti satyrinę brolių Presniakovų pjesę, kurioje vaizduojamos siurrealistinės George’o W.Busho, Tony Blairo ir Vladimiro Putino diskusijos. Maskvos fotografijos bienalės svečiai gavo pakvietimų į daugybę renginių.
Tai tik maža praėjusios savaitės meno parodų, pasirodymų ir skaitymų dalis. Tarp jų galima paminėti Viktoro Pelevino naują pjesę apie V.Leniną ir novatorišką naujosios medijos galerijos parodą, pavadintą „Electroboutique ViewStation“.
Tačiau tai nėra būdingas reiškinys. Net 99,9 procentai rusų yra už Maskvos aukštosios kultūros rato. Jie turi visiškai kitą kultūrinę patirtį – gali džiaugtis nauja televizijos programa „Kariuomenės merginos“. Ši laida primena grožio ir talento konkursus, kur įprastiniai bikinių paradai ir trumpi pretendenčių biografiniai filmai papildomi tankais bei aviacija.
Taip pat siūloma rusiška žaidimo „Kas nori tapti milijonieriumi?“ versija ir rinkinys koncertų, kuriuose dainuoja pavargę sovietinės eros dainininkai. Visa tai paįvairina naujienų reportažai ir nesibaigiantys naujai išrinkto prezidento Dmitrijaus Medvedevo kasdieniai vizitai bei kalbos.
Kas tai? Kultūrinis bumas ar nuosmukis? Nėra abejonės, kad kiekvienos valstybės aukštoji kultūra yra tik mažumos užsiėmimas, o populiarioji televizija nėra skirta intelektualams.
Tačiau Rusijoje egzistuoja kvapą gniaužiantis atotrūkis tarp pretenzingos kultūrinės mažumos ir valstybės griežtai kontroliuojamų vyraujančios kultūros tendencijų. Nafta besilaikanti Rusijos ekonomika sukūrė gyvą meninį gyvenimą, kuris prilygsta bet kurios Europos šalies kultūriniam gyvenimui. Tačiau tuo pačiu metu Kremlius užgniaužė žiniasklaidą – iš populiariosios kultūros visiškai išnyko laisvos politinės diskusijos.
„Rusijos žurnalistai, menininkai ir mokslininkai jaučiasi tarytum apsupti, – sako Kolumbijos universiteto Harrimano Instituto direktorė Jekaterina Niepomniaščych. - Valdžia efektyviai įtvirtino visuomenės informavimo priemonių kontrolę, o populiarioji pramoginė muilo operų, žaidimų, detektyvinių novelių ir astrologijos kultūra klesti, taip marginalizuodama kažkada gerbtą ir įtakingą kūrybinės inteligentijos nuomonę“.
Kodėl taip atsitiko? Mašos Lipman iš Maskvos Karnegio centro nuomone, Rusijos inteligentija kažkada buvo tautos kultūrinių vertybių saugotoja. Maža išsilavinusių inteligentų grupė laikėsi griežtai antisovietinių vertybių. „Glasnost“ laikais jų radikalios idėjos pateko į politinių diskusijų sūkurį.
Kelis svaiginančius metus disidentų kultūra buvo vyraujančia kultūros srove. Tokios iškilios kultūros figūros, kaip rašytojas Aleksandras Solženycinas ir istorikas Jurijus Afanasjevas, televizijos laidose diskutavo apie tautos būklę, ir tas laidas žiūrėjo milijonai žmonių. Dar prieš dešimtmetį tarp žiūrimiausių Rusijos televizijos laidų buvo aštri ir prieštaringa žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo politinė žinių laida „Itogi“.
Dabar tariamai laisvos V.Putino epochos laikais atsirado nauja cenzūros rūšis. Vyraujanti Rusijos kultūros srovė ir idėjos yra tvirtai kontroliuojamos valstybės. Paskirtus vaidmenis atliekančios įtakingos kultūros figūros ir mąstytojai apipilami pinigais ir pripažinimu, o savarankiškų pažiūrų žmonės marginalizuojami.
Andrejus Makarevičius iš grupės „Mašina vremeni“ kažkada buvo tuomečio Leningrado pogrindinės meno scenos ramstis. Dabar jis grojo koncerte, skirtame pareikšti paramą išrinktajam prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Be to, jis yra populiarios televizijos kulinarinės laidos vedėjas.
Tos pačios vėlyvosios sovietinės kartos roko muzikos atstovas Jurijus Ševčukas pernai prisidėjo prie opozicijos protestų Sankt Peterburge. Jis miniai pareiškė, kad „V.Putino stabilumas – tai kapas kūrybai“. „Todėl dabar jis nebegali patekti į televiziją ir nesulaukia rėmėjų paramos“, – sako muzikos kritikas Artiomas Troickis. – Bankininkai ar verslininkai nenori patekti į juodąjį Kremliaus sąrašą“.
Ši klastinga sistema atsilygina už konformizmą. „Mūsų tautos horizontai susiaurėjo; Rusijos protas užsisklendė“, – sako buvęs televizijos laidų vedėjas Sergejus Dorenko, kuris Rusijos televizijoje tapo persona non grata po to, kai dirbo antimaskvietiškam kandidatui per 2004 metų Ukrainos rinkimus. - Intelektualai jaučiasi pasimetę. Mūsų dabartiniai lyderiai nori įkvėpti buržuazinių vertybių, tačiau Rusijos buržuazinė kultūra yra lėkšta ir beveidė“.
Kai kurie požymiai rodo, kad siaurėja net ir taip jau apribota laisvo žodžio erdvė. Dabartinę neformalią kontrolės sistemą keičia daug griežtesni įstatymai. Kremliaus kritikams nutildyti jau buvo taikomas 2007 metų įstatymas, draudžiantis kurstyti neapykantą ir ekstremistines kalbas. Konservatyvios bažnyčios grupės siūlo naują įstatymų rinkinį, turintį išvalyti „amoralių“ televizijos laidų turinį.
Rusijos cerkvės Maskvos patriarchijos atstovas spaudai Michailas Prokopenka praėjusią savaitę sakė, kad šių įstatymų tikslas – „įtaka ir geri santykiai“ su valstybe, tai, kad „vaikai turi būti apsaugoti nuo neigiamos įtakos,“ kurią skleidžia laidos, propaguojančios „sugadintas moralines vertybes“.
„Valstybė nori jaunus rusus paversti zombiais, kad jie neturėtų savarankiškų politinių pažiūrų“, – skundžiasi Maskvos Paauglių raidos centro direktorė Anna Tichomirova.
Tačiau laisvos minties ir kūrybingumo židinių kol kas dar išlieka – bent jau, kol menininkai nepritraukia pernelyg didelės auditorijos. Vienas žymiausių Rusijos rašytojų Dmitrijus Bykovas valstybės kontroliuojamą televiziją smerkia už tai, kad ji rusus daro „silpnapročiais“. Tačiau jo paties kultūros laida „Novoje vremečko“ valdžios toleruojama dėl jos žemų reitingų. Tą patį galima pasakyti ir apie dažnai prieš Kremlių aistringai nukreiptos radijo stoties „Echo Moskvy“ transliacijas. Iš 140 mln. rusų šias transliacijas geriausiu atveju girdi tik 848 tūkstančių.
Vis dėlto kyla nauja rašytojų karta. Tarp jų – Čečėnijos karo veteranas Zacharas Prilepinas, rašantis žiaurias noveles ir trumpus pasakojimus apie kasdienį dabartinės Rusijos gyvenimą. Tačiau kol kas neaišku, kas nulems Rusijos intelektualinę ateitį – tokie rašytojai, kaip Z.Prilepinas, ar konformistinė populiarioji kultūra.