Moderni Rusija turi ir modernių laikų carą – Vladimirą Vladimirovičių Putiną, į valdžią pastūmėtą Boriso Jelcino ir išrinktą su kito Boriso, oligracho Berezovskio pagalba. Šiemet gegužę pasibaigus buvusio KGB – nors sakoma, kad „buvusių“ ten nebūna, jeigu esi – visiems laikams – šnipo antrajai kadencijai, niekas neabejoja, kad Putino įtaka nesumažės. Jis pats per „Vieningosios Rusijos“ partijos konferenciją pareiškė mielai priimsiąs premjero poziciją Dmitrijaus Medvedevo vyriausybėje, jeigu pastarasis bus išrinktas. Medvedevas – ne Putinas. Nors aišku, visi supranta, kad jeigu balsuosi už vieną, kitą gausi už dyką.
„Per visą Rusijos istoriją niekuomet tiek daug žmonių negyveno taip pasiturimai ir laisvai“, – sako Edwardas Lucas, Putino asmenybę atsargiai ir skeptiškai vertinęs nuo pat jo kadencijos pradžios.
Putino ir jo valdomo Kremliaus įtaka sustiprėjo ir pasaulyje įsitvirtino kylant degalų kainoms. Rusija išmokėjo užsienio skolas ir Rytų ubagas tapo ponu, turtais, o ypač dujomis ir nafta viliojančiu godžias Vakarų šalis. Dabar rusų milijardierai – vieni geidžiamiausių klientų išskirtinėmis ar itin brangiomis prekėmis bei paslaugomis prekiaujančiose kompanijose.
Lietuvos viza Nr. 0001
Knygos autorius apie Vidurio ir Rytų Europą rašo jau daugiau kaip dvidešimt metų, o šiuo metu – įtakingam analitiniam žurnalui „The Economist“. Jau baigusiame galioti jo pase puikuojasi Lietuvos viza Nr. 0001. Dėl šios vizos britų žurnalistą sovietų valdžia buvo deportavusi iš šalies, mat ją Vilniaus oro uoste išdavė pirmasis atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, praėjus vos savaitei po Sausio 13-osios įvykių.
Lucas šiek tiek kalba lietuviškai ir porą metų, kuriuos praleido Lietuvoje, vadina jaudinančia patirtimi. Pasak rašytojo, Vakarai jau pralaimi naująjį šaltąjį karą, tad Lietuvos žmonės turi suvokti Rusijos grėsmę ir priemones, kurias šiame interesų konflikte naudoja Kremlius. Mat šį kartą Lietuva yra kitoje barikadų pusėje.
„Dabartinis šaltasis kartas yra kitoks – nebeliko nei globalios karinės konfrontacijos, nei tokios stiprios ideologijos, kokia buvo komunizmas. Tačiau dabartinė Rusijos sistema, vadinamoji suvereni demokratija (angl. sovereign democracy), kelia nerimą, nes valdžios viršūnėje esantys čekistai sugebėjo rusus įtikinti, kad jų šalis kažką prarado subyrėjus Sovietų Sąjungai. Ir pats Putinas 2005 metais pareiškė, kad Sovietų Sąjungos iširimas buvo didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa“, – kalba Lucas.
Britų žurnalistas įsitikinęs, kad Rytų Europa yra itin lengvai pažeidžiama, nes žmonės yra nusivylę valdžia ir politikais – nuo „perestroikos“ pradžios praėjus dvidešimtmečiui, blogai veikia valstybinės institucijos ir brangsta tokios paslaugos kaip gydymas, mokslas ar būtiniausios prekės.
„Todėl daug žmonių Lietuvoje balsuoja kojomis – išvažiuoja į užsienį. Mano vienas didžiųjų atsiminimų iš ankstyvųjų devyniasdešimtųjų metų Lietuvoje yra tas, kad tuo metu politiką galėjai rinktis iš dviejų – arba sukčius, arba idiotas. Tačiau ir dabar Lietuvoje yra akivaizdžiai ir begėdiškai korumpuotų politikų, kurie iki šiol turi ateitį ir vietą šalies politiniame gyvenime“, – kritiškų žodžių Lietuvai negaili Lucas.
Anot jo, pirmoji Vytauto Landsbergio ir Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė katastrofiškai blogai tvarkėsi su ekonomika.
„Tuo metu aš dažnai važinėdavau į Estiją. Kai iš jos grįždavau, lietuvius vis perspėdavau: estai įvedinėja naują valiutą – jūs turite talonėlius, estai tvarko mokesčių sistemą, jūsų – iki šiol labai bloga, estai viską privatizuoja, jūs – nieko. Man tada atsakydavo (ponas Lucas taria lietuviškai – aut.) – čia Lietuva. Taigi Lietuva labai nenoriai sekė paskui Estiją, ir drįstu teigti, kad iki šiol nuo jos atsilieka“, – teigia pašnekovas.
Emigracija iš Estijos gerokai mažesnė nei emigracija iš Lietuvos ir tokiu savo elgesiu, anot knygos autoriaus, Lietuvos žmonės parodo nepasitikėjimą valdžia ir padėtimi šalyje: „Tas pats vyksta ir Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje. Žmonės prarado viltis ir iliuzijas. Ir tuomet atsiranda spragos, kurias gali išnaudoti Kremlius. Lietuva buvo ties perversmo riba Rolando Pakso skandalo metu, o tokie žmonės kaip Paksas ir Viktoras Uspaskich yra naujojo šaltojo karo kariai, kovojantys Rusijos pusėje“.
Tiek Lietuvos, tiek Vakarų politikų silpnybė yra pinigai, o dujų ir kitų naudingų išteklių turtinga Rusija, pasak rašytojo, be skurpulų naudojasi demokratinėmis Vakarų sistemomis siekdama savanaudiškų tikslų.
„Įsivaizduokite, jei Rusija nupirktų Mažeikių naftą, Lietuvos geležinkelius, Klaipėdos uostą ir kitas Lietuvai strategiškas kompanijas. Valstybė iš šių bendrovių gauna mokesčius, šalies politikai turi su ja turi bendrauti. Apie kokią nepriklausomybę tada mes kalbame? Kremlius turi du tikslus – kad neįvyktų nieko, apie ką jie nežino, ir kad nevyktų niekas, kas jiems nepatinka“, – įspėja Lucas.
Britų analitikas įsitikinęs, kad Vakarai turi pabusti iš lengvo snaudulio ir suprasti, kas iš tiesų vyksta Rusijoje. Taip pat Vakarai, anot jo, turėtų liautis su Rusija sudarinėti tokius dvišalius santykius, kokius jis vadinu „šrioderizmu“. (Buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį Rusija pasamdė dirbti su energijos projektu „Nord Stream“ – aut. past.).
„Mes negalime leisti agresyvioms ir ne visai demokratiškoms šalims investuoti demokratiškų valstybių strateginiuose objektuose. Įsivaizduokite, kad rusų verslininkas atkeliavo į Londoną su pavogtu Faberge kiaušiniu. Jis nueina į banką, kurio prašo padėti jį parduoti, užsuka pas teisininkus – kad sandoris vyktų pagal įstatymus, o viešaisiais ryšiais užsiimančios bendrovės paprašo pagarsinti šį pardavimą. Mes tuomet sakytume – jokiu būdu, juk kiaušinis pavogtas. Tačiau kai rusai pasirodo su pavogta kompanija „Rosneft“, kuri iš tiesų yra iš akcininkų pasiglemžta „Yukos“, niekas į tai nekreipia dėmesio.“
Pats laikas!
Lucas sako, kad knygą „Naujasis šaltasis karas“ parašė, nes jam atsibodo laukti, kad kas nors kitas apie tai pradės kalbėti, nes, anot jo, Rusijoje vyksta baisūs dalykai, kuriais Vakaruose niekas pernelyg nesirūpina.
Didžiojoje Britanijoje rašytojas kol kas jaučiasi saugus ir apliūdi geros bičiulės Anos Politkovskojos likimą. Tačiau net ir gavęs Britanijos pilietybę, Putino kritikas ir buvęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka radioktyviu poloniu-210 buvo nunuodytas Londone. Pastaruoju metu šios šalies santykiai su Rusija gerokai pašliję ir įtempti.
„Pats laikas! – nusijuokia Lucas. – Aš tuo esu be galo patenkintas, nes rusai mūsų visiškai negerbia. Dar iš senojo šaltojo karo laikų yra likęs posakis, kuris man labai patinka – Sovietų Sąjunga itin blogai reaguoja į spaudimą, tačiau be spaudimo nereaguoja visiškai. Mano nuomone, po Litvinenkos nužudymo, mes išmetėme keturis rusų šnipus, o turėjome išvyti 20. O Lugovojus mažų mažiausiai turėtų sėdėti kalėjime už radioktyvių medžiagų gabenimą, o ne mėgautis politiko gyvenimu.“
Tačiau Didžiojoje Britanijoje gyvena tiek daug rusų, kad Londoną jie vadina Maskva prie Temzės. Turtingi rusai superka prabangius namus, leidžia vaikus į mokyklas ir universitetus, Putino malonės netekęs Berezovskis gavo politinį prieglobstį, o milijardierius Romanas Abramovičius nupirko pačią tikriausią anglišką instituciją – „Chelsea“ futbolo klubą.
„Aš tikiuosi, kad viešėdami ar gyvendami Anglijoje rusai išmoks gyventi laisvoje visuomenėje. Asmeniškai esu už tai, kad kuo daugiau rusų atvažiuotų į Angliją ir pamatytų, kaip veikia mūsų sistema. Sovietų Sąjungos piliečiai buvo uždaryti už geležinės uždangos, tačiau dabar užsienyje jie gali išmokti naudingų dalykų. Aš tik nenoriu, kad rusai nupirktų mūsų dujų kompaniją“, – sako Lucas.
O kad futbolo klubą nupirko, nieko tokio?
„Aš atsakysiu, kaip tikras anglas – būčiau nerimavęs, jei Abramovičius būtų nupirkęs kriketo komandą“, – atsakė Lucas.