JAV kariuomenė priėmė istorinį, tačiau beveik nepastebėtą taisyklių pakeitimą ir leido karo zonoje tarnaujantiems vyrams ir žmonoms gyventi bei miegoti kartu. Sprendimu siekiama išsaugoti daugiau santuokų, sustiprinti armijos moralę ir turbūt pagausinti savanorių gretas, turinčias papildyti jau penkerius metus Artimuosiuose Rytuose kovojančius būrius.
„Taip daug lengviau, – sako 3-iojoje pėstininkų divizijoje tarnaujantis 33 metų malūnsparnių remonto prižiūrėtojas M.Frazieris. – Išsiskyrimas sukelia daug streso. O dabar galime kartu susėsti, aptarti įvairius dalykus ir vienas kitą paguosti“.
Iki šiol JAV kariuomenės taisyklės draudė priešingų lyčių kareiviams karo zonos kareivinėse nakvoti kartu. Netgi susituokę kariškiai privalėjo gyventi vienos lyties barakuose ir visiškai neturėjo asmeninės erdvės.
Vis dėlto 2006-ųjų metų gegužę vadai Irake nusprendė, kad kariuomenei naudinga pakurstyti šeimos židinį. Kitaip tariant, ką Dievas sujungė, kariuomenės taisyklės teneišskiria.
„Tai naudinga kareiviams, taigi ir kariuomenei“, – sako 3-iosios pėstininkų divizijos seržantas majoras Markas Thorntonas.
Karo analitikų teigimu, tai pirmasis karas, kai kariuomenės vadai ėmėsi netgi rimčiau svarstyti šią mintį. Tą lėmė ne tik didelis į karą išsiųstų porų skaičius, bet ir užsitęsiančios misijos, kartais net 12-15 mėnesių išskiriančios šeimas.
Nors sutuoktinių poros keliavo ir į 1991-ųjų Persijos įlankos karą, šis baigėsi kariškių gyvenimo sąlygoms nespėjus tapti rimta problema, sako karinio jūrų laivyno atsargos kapitonė Lory Manning, Moterų tyrimų ir mokymo institute tirianti karo politikos poveikį moterims.
Kariuomenėje tarnauja daugiau nei 10 tūkst. sutuoktinių porų. Nėra žinoma, kiek iš jų dislokuotos karo zonoje ir kiek gyvena kartu. Pasak kariuomenės atstovų, tokie duomenys nėra kaupiami.
Be M.Frazierio ir jo žmonosm štabo seržantės Keishos Frazier, „Camp Striker“ stovyklos „Porų gatvėje“ kartu gyvena maždaug 40 porų. Ši viena iš 150 JAV karinių stovyklų Irake pastatyta Bagdado prieigose ir nėra vienintelė vieta, kur įgyvendinamos naujos taisyklės. „Porų gatvė“ įkurta ir kaimyninėje „Camp Victory“ stovykloje, tačiau čia iš daugybės šeimyninių priekabų paprašiusių porų jas gavo tik 7 šeimos.
Vyrams ir žmonoms vis dar draudžiama viešai rodyti švelnumą – kaip ir nesusituokusiems kariškiams. Taisyklės neleidžia laikytis už rankų arba bučiuotis nei tarnyboje, nei valgykloje.
„Santuokai nepadeda, kai vienas kito nematai visus metus, – sako L.Manning. – Labai protinga, žiūrint iš moralinės ir kariuomenės interesų perspektyvos, stengtis išsaugoti šeimas“.
Pasak jos, vienintelis neigiamas šeimyninių stovyklų padarinys galėtų būti išaugusi nėštumų rizika.
Nėra aišku, ar naujos taisyklės bus taikomos ir stovyklose Afganistane. Pentagono atstovų teigimu, šį sprendimą turi priimti stovyklų vadai, tačiau jie kol kas naujų taisyklių nekomentuoja.
„Globalsecurity.org“ direktorius Johnas Pike’as teigia: „Mano manymu, jie griebiasi kiekvieno šiaudo, kad mažiau kariškių pasitrauktų iš tarnybos. Juk tiek daug pinigų išleidžiama jų mokymams“.
Pirmuosius penkis misijos mėnesius Frazieriai praleido atskirose bazėse, kur palapines turėjo dalintis su dar 15 tos pačios lyties kariškių. Nuo spalio mėnesio kartu gyvenanti pora džiaugiasi, kad gavo nors šiek tiek privatumo.
Jaunavedžių 25 metų seržantės Amandos Christopher ir 22 metų seržanto Matthew Christopherio pora sako, kad naujosios taisyklės buvo tikra palaima jų santuokai, dar nesulaukusiai nė metų, iš kurių 4 mėnesius reikėjo praleisti Irake.
Abudu dirba karinėje Bagdado žaliosios zonos ligoninėje, kur Amanda yra licencijuota slaugytoja, o Matthew atlieka pareigas, susijusias su administracija ir mirusiųjų laidojimu.
„Aš čia pamatau tokių dalykų, kurie, jei ne ji, mane gerokai išmuštų iš vėžių“, – sako Matthew. Pora gyvena vos 6 kvadratinių metrų patalpoje su ant dviejų juodų konteinerių pastatytu televizoriumi, įspūdinga gyvūnų iškamšų kolekcija ir lentele su užrašu „Chicago Bears“. „Gerai prisimenu vieną vakarą, kada išvydau šį tą stulbinančio. Atėjau čia, pasikalbėjome kelias minutes, išėjau į lauką, giliai įkvėpiau ir vėl galėjau dirbti“.
Dėl draudimų viešai demonstruoti švelnumą Christopheriai atsisakė apsikabinti net nuotraukai.
„Čia ne civilių pasaulis, kuriame pamatai savo draugą darbe ir sušunki „Sveikas, mažiuk!“, – sako Amanda. – Mudu dėvime uniformą ir privalome darbe elgtis profesionaliai“.
Atvykę į „Camp Striker“ stovyklą kapitonė Jessica Hegenbart ir jos vyras, viršila Brianas Hegenbartas, du mėnesius turėjo gyventi atskirai, nes visos dvivietės priekabos buvo užimtos ir skiriamos pagal rangą. Vis dėlto birželį jie apsigyveno kartu. „Malonu grįžti į savo priekabą. Man labai gaila visų tų, kurie neturi namų, į kuriuos kasdien galėtų grįžti“, – sako Brianas, 32 metų sraigtasparnio pilotas.
Tačiau net ir gyvendami kartu Hegenbartai dažnai baiminasi dėl vienas kito saugumo – netgi dažniau nei anksčiau. „Kadangi esame tokie artimi, tiksliai žinome, kada baigiasi kito misijos laikas ir jis turi grįžti namo, – sako Jessica. – Taigi jei jis vėluoja, vaizduotė visiškai įsisiautėja, ir imi svarstyti, kas galėjo atsitikti. Taip nutinka dažniau, nei norisi pripažinti“.