Kovo mėnesį Tibete įvykę antivyriausybiniai protestai ir kovotojų už žmogaus teises surengtos demonstracijos įvairiose šalyse olimpinio deglo nešimo metu išties įaudrino kinus ir išprovokavo jų priešiškos reakcijos antplūdį tiek namie, tiek užsienyje. Jų pyktis liejosi per kraštus: buvo rengiamos viešos demonstracijos, šalies laikraščiai rašė patriotizmu trykštančius straipsnius, buvo platinamos internetinės peticijos ar rengiamos kitokio pobūdžio virtualaus pasaulio komandinės estafetės, kurios pažadintų savo tautiečių vienybę.
Paryžiuje įvykę protestai per olimpinio deglo nešimo ceremoniją sukėlė itin didelį Kinijos įtūžį, ir netgi buvo galima išgirsti pastarosios raginimų boikotuoti prancūzų prekes. Tiesa, tai ne pirmas kartas, kai pasaulio valstybių uoslę dirgina kinų nacionalizmas. Šį aromatą jau buvo galima užuosti 1999 m., kai per Kosovo karą numesta bomba pataikė tiesiai į Kinijos ambasadą, ar 2001-aisiais, kai JAV žvalgybinis lėktuvas susidūrė su kinų naikintuvu prie Kinijos pakrantės.
Tačiau, anot ekspertų, šįkart rytiečių įsiūtis yra kur kas tikresnis ir nuoširdesnis. Mat jį išprovokavo tariamai neteisingas Vakarų visuomenės elgesys, o ne Kinijos komunistų partija. Tokia permaina gali pasirodyti kaip rimtas iššūkis tiek Vakarams, siekiantiems gerai sutarti su savo pozicijas vis stiprinančia Kinija, tiek ir Kinijos valdžiai, trokštančiai bet kuria kaina palaikyti taiką ir stabilumą šalies viduje.
Naujasis valdžios legitimumo pagrindas
Kinų nacionalizmą skatina didžiavimasis savo istorija bei visą amžių trukęs pažeminimas vakariečių ir japonų rankose. „Kinų nacionalistai didžiuojasi pasakojimais apie savo šalies šlovingos ir ilgaamžės civilizacijos laikus“, – teigia ekspertas Kinijos klausimais Peteris Haysas Griesas.
Anot P.Grieso, tokį šlovės ilgesį dar labiau sustiprina praeities represijų liudijimai, kuriuos dažnas kinas traktuoja kaip savo būties centrinę ašį. Save Kinija suvokia kaip Vakarų imperializmo, kurio pradžia siejama su Pirmuoju opijaus karu ir britų įsikūrimu Honkonge 1842 metais, kuris pasibaigė Antruoju pasauliniu karu 1945 metais, auką. Per šį laikotarpį Kinija patyrė suvereniai valstybei itin skaudžių pralaimėjimų.
„Kinijos nacionalizmas yra iš dalies Vakarų imperializmo rezultatas“, – teigia Minxinas Pei, Karnegio fondo, skirto tarptautinės taikos plėtrai, asocijuotas Kinijos atstovas. Anot jo, pirmoji kinų nacionalizmo banga nuvilnijo 1919 metais.
Šiandien šis įvykis yra dažnai vadinamas tiesiog Gegužės 4-osios judėjimu, kai tūkstančiai studentų protestavo prieš Versalio sutartyje numatytą Kinijos teritorijos perdavimą Japonijai. Kai kurie studentai 1921 m. prisidėjo prie Kinijos komunistų partijos įkūrimo.
„Dabartinė Kinijos komunistinė valdžia turėtų būti siejama ne tiek su marksizmo ar komunizmo ideologija, kiek su nacionalizmu“, – sako Djuko universiteto Kinijos kultūrinių studijų profesorius Liu Kangas. Pasak L.Kango, šiandien nacionalizmas gali būti vertinamas kaip viena galingiausių pasaulinių ideologijų, susilaukiančių vis daugiau pasekėjų.
Nacionalizmą Kinijos komunistų partijai pavyko pamažu atgaivinti po tam tikrų šalį ištikusių ar jai turėjusių įtakos užsienio įvykių: 1978 m. Dengo Xiaopingo taikytos reformos, kurių tikslas buvo skatinti atviresnę ekonomikos politiką, 1989 m. demokratijai prijaučiančių demonstrantų sukelti neramumai bei Sovietų sąjungos žlugimas.
„Kinijos komunistų partija, kuriai trūko, trūksta ir trūks demokratiniu būdu išrinktai valdžiai būtino legitimumo, ir kurią sukrėtė komunistinės ideologijos žlugimas, tampa vis labiau priklausoma nuo tautos nacionalistinių apraiškų“, – teigia P.Griesas.
Taigi Kinijos komunistų partijai, turėjusiai atsisakyti jos kelrodžiu tapusio maoizmo, teko ne kartą ir ne du pasinaudoti nacionalizmu, kaip vienijančia kinų visuomenės jėga.
Be to, interneto atsiradimas nacionalistams suteikė kur kas daugiau galimybių išlieti savo pyktį po nusivylimą sukėlusių įvykių. Jis taip pat leido Indonezijoje, Filipinuose, Malaizijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje paplitusioms kinų bendruomenėms artimiau bendrauti su savo tautiečiais Kinijoje ir palengvino informacijos srautus.
„Taip nacionalistinei retorikai buvo suteiktos tiesiog nuostabios sąlygos“, – sako M.Pei. Jo teigimu, didžiausi nacionalistai - miestuose gyvenantys jauni ir išsilavinę kinai, kurie daugiausia ir naudojasi internetu.
„Žinoma, turime dėkoti internetui už kur kas demokratiškesnės nuomonės atsiradimą, tačiau ši demokratizacija pasiskirsto netolygiai, todėl radikaliai nusiteikę visuomenės veikėjai naudojasi naujomis galimybėmis kur kas aktyviau nei eiliniai piliečiai“, – primena M.Pei.
Priešiškumas Vakarų pasauliui
1999 m. gegužės 8 d. iš amerikiečių lėktuvo numesta bomba tiesiu taikymu nukrito ant Kinijos ambasados Belgrade. JAV oficialūs atstovai teigė, jog laikūnai ambasadą supainiojo su serbų ginklų sandėliu. Šio įvykio metu žuvo trys kinai, ir buvo sužeisti dar septyni asmenys. Netrukus Kiniją užliejo protestų banga, o oficialūs kinų valdžios pareigūnai, šį incidentą pavadinę „kėsinimusi į Kinijos suverenumą“, pareikalavo oficialaus JAV atsiprašymo ir iškilmingai paskelbė: „Su didžiąja Kinijos Liaudies Respublika nejuokaujama“.
Kinijos nacionalizmo apraiškų, kurias paskatino minėtas įvykis, netrūko ir internete. Savo knygoje „Naujasis Kinijos nacionalizmas“, P.Griesas rašo: „Dėl itin didelio elektroninių laiškų srauto, Baltųjų rūmų internetinė svetainė buvo laikinai uždaryta“.
O kompiuterines technologijas pamėgę kinų nacionalistai įsilaužė į JAV ambasados Pekine tinklalapį ir išdidžiai paskelbė: „Galas barbarams!“
2001 m. balandį amerikiečių EP-3 žvalgybinis lėktuvas susidūrė su kinų naikintuvu F-8, kurio pilotas žuvo. Pasak Kinijos atstovų, buvo pažeista jų oro erdvė. Taigi nieko nelaukdami įgalioti Kinijos pareigūnai suėmė amerikiečius – mat šie buvo priversti nusileisti svetimos šalies teritorijoje. Kinijos atstovai paskelbė, kad JAV įgula bus paleista tik Vašingtonui viešai atsiprašius. Galų gale JAV prisipažino apgailestaujanti dėl Kinijos piloto žūties bei nepataisomai sugadinto lėktuvo – ir amerikiečiai buvo paleisti. Šiaip ar taip, ekspertų nuomone, Kinijos vadovybė pasinaudojo šiuo incidentu, kad savo piliečiams įkvėptų dar didesnį nacionalizmą.
Kinai minėtus įvykius vertina ne kaip pavienius atvejus, o kaip paskutines Vakarų agresijos apraiškas ilgoje dviejų pasaulio regionų ne itin draugiškų santykių istorijoje. Pasak M.Pei, kinai ypač jautriai reaguoja susidūrę su problemomis, kurios kelia grėsmę jų valstybės suverenumui ir integralumui, nes jų sąmonėje vis dar gyva Vakarų imperializmo atmintis.
Taigi nenuostabu, kad šiomis dienomis Vakarų valstybėse vykstantys protestai už Tibetą, skiriamas itin didelis vakarietiškos žiniasklaidos dėmesys Tibeto ir Kinijos santykiams nagrinėti bei užsienio šalių pastangos būsimas olimpines žaidynes sieti su delikačia Tibeto padėtimi Kinijoje susilaukia priešiškos reakcijos Vakarams.
Pasak Mičigano universiteto profesoriaus Kennetho G.Lieberthalo, kinų požiūris remiasi prielaida, kad tibetiečiai yra atsilikę įvairiose srityse, prietaringi ir jiems trūks plyš būtina sekti kinų modernizacijos pavyzdžiu: „Mano įsitikinimu, Kinijos gyventojams nuostabą kelia tai, kad išsivysčiusios valstybės yra pasiryžusios juos pažeminti olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos boikotu ir taip pademonstruoti savo paramą Tibetui. Juk Amerika reaguotų lygiai taip pat, jeigu Kinijos prezidentas Hu Jintao staiga atsisakytų atvykti į JAV reikšdamas savo nepasitenkinimą tuo, kaip kadaise buvo elgiamasi su indėnais mūsų šalies teritorijoje“.
K.Liberthalo teigimu, pastarųjų mėnesių protestus, įvykusius Kinijai besiruošiant olimpinėms žaidynėms, rytiečiai vertina kaip Vakarų nenorą pripažinti jų šalies įtakos augimo pasaulyje bei siekį juos pažeminti – ir nesvarbu, kad Kinija ritasi per galvą, norėdama įtikti Vakarams.
Konfliktiški santykiai su Japonija
Įtampa tarp dviejų valstybių prasidėjo per 1894–1895 m. vykusį kinų ir japonų karą. Jų santykiai dar labiau paaštrėjo 1931–1945 m., kai Kinija kentė Japonijos okupaciją. Remiantis praeities pavyzdžiais, galima teigti, kad priešiškumas tarp šių valstybių pasireiškia cikliškai ir dažnai atspindi kinų pyktį japonų atžvilgiu. Mat pastarieji nelinkę atgailauti dėl per karą įvykdytų žiaurių nusikaltimų.
Prieš Japoniją kinai demonstruoja savo nacionalizmą net ir menkiausiai progai pasitaikius. Štai ne taip seniai buvo galima stebėti didžiulį Kinijos nepasitenkinimą kasmetinėmis buvusio japonų ministro pirmininko Junichiro Koizumi kelionėmis į Tokijo šventyklą, kurioje palaidoti nuteistų Antrojo pasaulio karo nusikaltėlių palaikai.
2005 m. kilusios nesantaikos šaltinis buvo japonų istorijos vadovėlis, kuris, kritikų teigimu, pernelyg švelniai pavaizdavo japonų įvykdytas baisybes karo metu. Šis incidentas Kinijos miestuose netgi išprovokavo maištus prieš japonams priklausančias komercines įstaigas.
Viskonsino universiteto ekspertas Kinijos nacionalizmo klausimais Edwardas Friedmanas teigia, kad, 1977 m. Dengui Xiaopingui atėjus į valdžią, prieš japonus nukreiptas kinų daugumos nacionalizmas tapo vienijančia tautos jėga.
Tiesa, šalies prezidento postą užėmus Hu Jintao, pastebimos Kinijos pastangos gerinti savo santykius su kaimynine valstybe.
Nebūtinas dėmesys?
K.Liberthalo teigimu, nuo 1989 m. įvykusių Tiananmeno žudynių Kinija dažnai susilaukia kaltinimų dėl įvairių nusižengimų: „Mano manymu, daugiau dėmesio susilaukia ne tik Kinijos nacionalizmas. Atrodo, kad Kinija dabar yra visų dėmesio centre, ypač jeigu tai, kas joje vyksta, pasaulinės daugumos nuomone, yra blogai“.
K.Liberthalas taip pat pripažįsta, kad Kinijos nacionalizmas yra natūralus jos naujausių pasiekimų ir itin liūdnų istorinių pasakojimų rezultatas, o kinų nacionalistiniai protestai – tai nuoširdaus visuotinio pasipiktinimo ir šalies vadovybės manipuliacijų, skatinančių tautinį nepasitenkinimą, mišinys. Beje, pastarosios itin pasitarnauja šalies valdžiai, kai vedamos derybos su incidentą išprovokavusios pusės atstovais.
M.Pei teigimu, Vakarų pasauliui perdėtas kinų nacionalizmas kelia baimę todėl, kad demokratinių valstybių piliečių sąmonėje jis iš karto yra siejamas su komunistiniu režimu, todėl staiga vakariečiai ima tikėti Kinijos politinės sistemos neteisėtumu.
Nacionalizmo dviprasmiškumas
Šiandien Pekino prioritetų sąrašo viršuje – taikios atmosferos palaikymas namie ir savo pozicijų stiprinimas tarptautinėje erdvėje. Pasak ekspertų, nors nacionalizmas gali pasirodyti efektyvi priemonė Kinijos vadovybei neišleisti iš rankų valdžios, jis gali užkirsti kelią taikiai plėsti savo įtaką pasaulyje. M.Pei teigimu, nacionalizmas žaloja Kinijos, kaip atsakingos tarptautinio bendradarbiavimo partnerės, įvaizdį.
„Nacionalizmu trykštanti visuomenė užsieniečius verčia itin apdairiai vertinti Kiniją, o tai tikrai negerina šalies prestižo“, – teigia M.Pei.
Šalies viduje pernelyg didelis nacionalizmas taip pat kelia sunkumų autoritarinei valdžiai, kuri nepaliaujamai stengiasi užgniaužti bet kurias nacionalistines apraiškas tarp etninių mažumų, tokių kaip tibetiečiai ar uigūrai, kurie neturi teisės paskelbti savo nepriklausomybės. Pekinas, vis dar neprarandantis vilties taivaniečius ir jam pavaldžius piliečius suburti po vienu valstybės pavadinimu, Taivano nacionalizmą taip pat traktuoja kaip potencialų pavojų. Kinijos vadovybė baiminasi, kad nacionalizmas gali atsisukti ir prieš ją pačią, jeigu nepavyks įgyvendinti pažadų tautai.
Regis, „New York Times“ žurnalistas D.Kristofas buvo teisus teigdamas, kad nacionalizmas Kinijoje atsiskleidžia kaip įvairialypė ir pati sau prieštaraujanti jėga – jis gali oficialiai valdžiai suteikti legitimumo ir lygiai taip pat iš jos jį atimti.