Nuo šiandien galiu sakyti, kad žemei drebant labai gerai pasijunta mūsų trapaus gyvenimo laikinumas. Kinai, ką liudiju po šiandienos patyrimo, į tokius reiškinius žiūri kaip į neišvengiamybę, kaip anglai į lietų, todėl nepuola klykti iš siaubo. Atvirkščiai, jie pirmiausia galvoja apie artimuosius ir masiškai griebiasi mobiliųjų telefonų vos išbėgę iš pastatų į gatvę, nors asfaltas vis dar grėsmingai juda po kojomis.
Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą apie žemės drebėjimą Kinijoje.
Tokį vaizdą mačiau šiandien senojoje Kinijos sostinėje Sijane perpiet, kada Lietuvoje buvo pusė dešimtos ryto.
Tik ką buvome baigę pietauti su trimis draugais ir sėdėjau prisikimšęs atsilošęs, padėjęs ranką ant žemos pertvarėlės šalimais. Staiga ta pertvarėlė ėmė virpėti po delnu, lyg kažkas nervingas spardytų į ją, užsimetęs koją ant kojos. Atsargiai žvilgterėjau po stalu, ar ne kaimynas priešais.
Mat jie kažką tauškė tarp savęs kiniškai. Gal sunervino? Ne, ne jis. Vadinasi, kas nors man už nugaros. Nusistebėjau sau, kaip randa laiko nervintis, jei čia nespėji suvalgyti, kas lėkštėje, o tau jau naują mėsos bryzą tiesiai į lėkštę pjauna aplink zujantys berniukai su iešmais, primautais visokiausių mėsų ir jūros gėrybių.
Apžiūrinėju įstiklintą spintą, pristatytą kiniško porceliano, ir staiga matau, kad spintos durų stiklas irgi ima virpėti, lyg pro šalį važiuotų tankų kolona. Kumšteliu draugą alkūne. Jis irgi kažką keisto pajuto. Pakeliame akis, o priešais jau siūbuoja didžiulis sietynas. Ir mes, ir visi aplinkiniai vos ne vienu metu suprantame, kas vyksta. Draugas man rodo, kad, jei kas, lįsčiau po stalu. Restoranas antrame aukšte. Žmonės šurmuliuodami kyla nuo stalų, bet niekas nebėga, tik paspartintu žingsniu traukia link išėjimo. Plačiais laiptais nusileidžiame be jokių stumdymųsi. Nelabai patogu statyti koją ant žemutinės pakopos, kada ji juda. Vyrai lipdami prilaiko moteris. Ir jokių spygavimų.
Gatvėje iš pradžių atrodo, kad viskas nurimo, bet staiga vėl žemė pradeda siūbuoti po kojomis. Pirmyn atgal čiužinėja stovintys automobiliai. Važiuojantys sulėtina greitį, tačiau nesustoja. Visų akys į pastatus aplinkui: ar nepradeda skilinėti. Žemės jėga begalinė. Jausmas, lyg koks milžinas kažkur giliai po mumis verčiasi ant kito šono. Ir mes jam nė motais. Gatvė plati, tačiau akimis primetu, kad net atsidūrus viduryje viršutiniai aukštai griūdami pasiektų. O nubėgti iki vidurio – tai daugiausia, ką gali padaryti savo saugumui. Ir melstis, kad žemė neplyštų po kojomis. Kažkodėl būtent toks vaizdas iš kažkokio katastrofų filmo šmėkšteli galvoje. Visa tai trunka labai ilgą minutę. Vienas stalo bendrų juokauja, jog gaila, kad buvome restorane, kur mokama iš anksto, antraip pietūs būtų už dyka. Mat čia sumoki 35 juanius (apie 12 litų) ir gali valgyti karštų, šaltų, desertų, gerti limonadus, alų ir degtinę kiek tik lenda ištisas penkias valandas nuo 12 iki 17. Padavėjai tik žiūri, kad nebūtų piktybiškai kraunamasi ir paliekama. Ir nemačiau nė vieno girto, nors restoranas buvo pilnas.
O dabar žmonių sklidinos Sijano gatvės. Kada po kokių 15 minučių važiavome su taksi namo, visas miestas matėsi ant šaligatvių: ir darželinukų grupės, ir uniformuoti bankų tarnautojai, ir ant kėdučių sutūpę seneliukai. Daugybė žmonių vis dar beviltiškai maigė nutilusius mobiliuosius, tarp jų ir mano draugas, bandantis prisiskambinti tėvams į kitą miesto galą. Mūsų vairuotojas prie šviesaforo pro langą aptarinėjo su kolega, kaip neklauso vairas per žemės drebėjimą, ir abu labai juokėsi.
Prie viešbučio gatvę tvėrė policija, nepraleisdama tiesiai tolyn automobilių, tačiau nepajėgė nukreipti aplink didžiulio srauto, ir dalis vis tiek prasmukinėjo. Tarp jų ir mūsų taksistas. Tiesiai po ta gatve tiesiamas metro, todėl padarėme išvadą, kad tikimasi pakartotinių smūgių. Ant šaligatvio stoviniavo vyrai geltonais statybininkų šalmais.
Gerai, kad mūsų tik šeštas aukštas, kadangi nuo žemės drebėjimo sugedo liftas. Į viešbutį atėjo kaimynystėje gyvenantis draugas, nes negalėjo mums prisiskambinti. Papasakojo, jog kažkur netoliese nugriuvo statybinis kranas. Pasiūliau įsijungti žinias, bet jiedu labai abejojo, ar bus kokių pranešimų. Vis dėlto įjungė, ir sužinojome, kad epicentras buvo už 500 km į pietus nuo mūsų Sičuano provincijoje, o drebėjimas jautėsi net iki Pekino, nutolusio per 1500 km. Rodė vaizdus iš aplinkinių sveikomis likusių provincijų, kelis turistus baltais viešbučių chalatais gatvėje, merginą perskelta galva, tačiau nė žodžio apie nelaimės dydį. Esą nėra ryšio su esančiais netoli epicentro. Tačiau kinai moka skaityti tarp eilučių. Pranešus, kad premjeras skubiai išskrido į Sičuano provinciją, jie palinksėjo galvomis, tardami, kad aiškiai įvyko didelė nelaimė. Bet mano kinai visko per daug nesureikšmino ir pasiūlė nueiti į turgų vaisių. Kai paklausiau, ar dažnai tokie dalykai pas juos dedasi, sakė, kad pirmą kartą pajuto tokį stiprų drebėjimą. Beliko imti pavyzdį iš jų stoiškos laikysenos.
Su pertrūkiais pradėjo veikti telefonas. Draugas iš savo sesers sužinojo, kad vos už dešimties kilometrų nuo mūsų pietavimo vietos drebėjimo būta kur kas stipresnio: tame miesto rajone dužo lempos namuose, virto baldai ir šaldytuvai, atšokinėjo apdailos plytelės, o kai kurių namų trūko sienos. Galima įsivaizduoti, kas dėjosi piečiau nuo Sijano.
Po turgaus draugas pasakė, kad nusprendė važiuoti nakčiai pas tėvus. Prieš tai kelis kartus bevaikštinėjant tarstelėjo, kad galime sulaukti pakartotinių smūgių, lyg palengva ruošdamas mane nemaloniai žiniai, o atsisveikinant patarė neiti anksti miegoti, nes realiausias naujo drebėjimo laikas yra tarp dešimtos ir vidurnakčio. Nebeklausinėjau, iš kur jis tai žino, ir, likęs vienas, aprašiau jums tokį neįprastą patyrimą. Kol baigiau, beveik atėjo dešimta. Tikėkimės, jog prognozės buvo gandų lygio. Patikrinti negaliu, nes kiniškai nemoku.