Apie Rusiją ir jos ginklus

Rusijos ginklavimosi tempų ir karinės retorikos stiprėjimą pastebi ir Lietuvos politikai. Ginklų kontrolės klausimai pastaraisiais metais tapo svarbia Rusijos ir Vakarų santykių dinamikos dalimi. O Lietuvai, jie svarbūs ir kaip šių santykių subjektui, dalyvaujančiam renčiant vieningą ES ir NATO politiką Rusijos atžvilgiu, ir kaip objektui, formuojant savo poziciją nacionalinės gynybos srityje. Todėl verta atidžiau panagrinėti, ką ginklai reiškia Rusijos ir Vakarų santykiuose.

Kas žvangina ginklais

Ginklų žvangėjimą visi išgirdo Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino pasisakyme tarptautinėje saugumo politikos konferencijoje Miunchene 2007 m. vasario 10 d., kai jis griežtai užsipuolė Jungtines Valstijas dėl vienašališko jėgos panaudojimo, tarptautinės teisės griovimo bei ginklavimosi varžybų kurstymo2. Tačiau ir iki tol Maskva nesutarė su Vašingtonu dėl JAV Priešraketinės gynybos sistemos kūrimo. Dabar tokios temos kaip NATO plėtra, JAV priešraketinės gynybos elementų Europoje dislokavimas, Vidutinio nuo­tolio branduolinių raketų uždraudimo sutartis (INF), Strateginės ginkluotės sumažinimo sutartis (START), Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (CFE) tvirtai prigijo Rusijos ir Vakarų politinių diskusijų darbo­tvarkėje.

Galima teigti, kad Putino administracija rimtai pasišovė peržiūrėti visus po Šaltojo karo sudarytus susitarimus vadinamojo „kietojo saugumo“ klausimais. Šį siekį lydi aiškios simbolikos pritvinkę veiksmai bei viešosios diplomatijos pareiškimai. Kasmet ypač iškilmingai pažymima Pergalės diena šiemet Maskvoje bus papuošta sovietmečiu įprastu grandioziniu karinės technikos pasirodymu.

Prieš metus buvo atnaujinti nuo 1992 m. nebepraktikuojami tolimosios strateginės aviacijos skrydžiai Arkties, Indijos, Atlanto ir Ramiojo vandenyno oro erdvėse. Skrydžiai vykdomi be išankstinių perspėjimų ir pavojingai priartėja prie NATO šalių oro erdvės, karinių bazių ar lėktuvnešių, tad NATO naikintuvai priversti pasitikti ir palydėti rusų branduolinius bombonešius. Rusija agresyviai reklamuoja naujų rūšių ginklų kūrimą, kariuomenės modernizavimą. 2007 m. gruodžio 12 d. Rusija sustabdė savo įsipareigojimų pagal CFE įgyvendinimą. Rusija taip pat paskelbė nuo 2008 m. nebeteiksianti išankstinės informacijos apie raketų paleidimą, kaip tai numato Hagos elgesio kodeksas prieš balistinių raketų platinimą (the Hague Code of Conduct against Ballistic Missile Proliferation, HCOC).

Politiškai Rusijos pozicijos esmę apibendrina šių metų vasario 8 d. Putino išdėstytos Rusijos vystymosi strategijos iki 2020 m. nuostatos: pasaulyje prasideda naujas ginklavimosi varžybų etapas, kurio kaltininkės Vakarų šalys, remdamosi savo technologi­niu pranašumu, skiriančios milijardines lėšas naujos­ kartos gynybos ir puolimo sistemoms kurti. Rusija at­­sakysianti į šį iššūkį kurdama savo naujos kartos ginkluotę, kuri techninėmis charakteristikomis nenu­sileis kitų šalių analogams ir net juos pranoks.

Kodėl Putinas taip daro? Iš dalies ši pozicija yra skirta vidaus vartojimui – gyvenimo priešų apsiaustyje psichologija labai paranki politinio režimo griežtinimui bei ideologizacijai pateisinti. Kita vertus, dalis ekspertų mano, kad Rusija labai bijanti JAV priešraketinės gynybos sistemos (toliau – PRG).

Šaltojo karo laikų karinio balanso sistema rėmėsi abiejų supergalybių supratimu, kad bet koks bandy­mas­ panaudoti branduolinį ginklą baigsis totaliniu­ susinaikinimu. Šiai padėčiai įtvirtinti buvo skirta 1972 m. Priešraketinės gynybos sutartis (Antibalistic Missile Treaty, ABM), kuri numatė, kad abi šalys nuo balistinių raketų saugos tik po vieną regioną (JAV Šiaurės Dakotą, o SSRS – Maskvą). Pasibaigus konfrontacijai tarp Vakarų ir sovietinio bloko pradėjo ryškėti nauji tarptautinių įtampų kontūrai.

Vadinamajame trečiajame pasaulyje galios ir prestižo dalyku tapo įsigyti branduolinį ginklą. Pirmieji tai pasiekė Indija ir Pakistanas. Branduolinį užtaisą detonavo Šiaurės Korėja. JAV ir tarptautinė bendruomenė įdėmiai stebi Irano branduolinę programą. Vis daugiau šalių siekia įsigyti modernių balistinių raketų, galinčių nešti ir nebranduolinius sprogstamuosius užtaisus. Negana to, iškilo „nevalstybinių“ veikėjų (non-state actors) pavojus, kurio prekės ženklu tapo al Qaeda. Viena Rugsėjo 11-sios katastrofos pamokų – JAV oro erdvė esanti labai pažeidžiama. Dėl savo geografinės padėties JAV neturėjo ne tik priešraketinės, bet ir pakankamos priešlėktuvinės gynybos.

2002 m. JAV pasitraukė iš ABM ir pradėjo diegti gynybos prieš balistines raketas sistemą. Jos paskirtis – aptikti ir skrydžio metu sunaikinti pavienes balistines raketas, paleistas dėl klaidos, savivalės ar tikslingai į JAV, jos sąjungininkų ir draugų teritorijas arba JAV dislokuotas karines pajėgas. Sistemą sudaro palydovi­nė sekimo sistema, stacionarūs ir mobilūs radarai ant žemės ir jūroje, kariniuose laivuose ir bazėse instaliuo­tos raketos perėmėjos bei sudėtinga koordinavimo ir valdymo sistema.

Per šešerius metus pasiekta tech­nologinė pažanga priešraketinę gynybą iš utopinės svajonės pavertė tikrove – pastarųjų metų bandymai vyksta sėkmingai. Sistemos elementai diegiami JAV, Japonijoje, baigiamos derybos dėl radaro įrengimo Čekijoje bei raketų gaudytojų bazės Lenkijoje. Rusijos atsakas buvo, kaip jie mėgsta sakyti, „asimetrinis“ – jeigu jūs kuriate naują skydą, tai mes pasirūpinsime geresniu kardu.

Rusija pasitraukė iš strateginių ginklų sumažinimo sutarties (START II), pagrasino nutaikyti savo branduolines raketas į Varšuvą ir Prahą, prie žlugimo ribos pastatė visas ginklų kontrolės sutartis bei pradėjo agresyviai skelbti apie naujos kartos puolamosios ginkluotės planavimą. Rusija mėgina pasinaudoti Šaltojo karo laikų sovietinės diplomatijos triukais: ginklų kontrolės sutartimis bandyti apriboti Vakarų inovacijas ginkluotės srityje, o savo technologinį atsili­kimą kompensuoti kiekybiniu pertekliumi.

Tačiau net ir geresnį kardą sukurti šiais laikais­ nėra taip paprasta. Rusijos reakcija ir stiprus pasiprie­šinimas PRG kyla ne tik todėl, kad ši sistema gali būti panaudota prieš ją, sukuriant nebaudžiamo pirmojo smūgio galimybes. Kad ir kokia būtų tobula, sistema niekada užkirs kelio masyviam raketų puolimui. Didžiausią nerimą Maskvai kelia jos technologinis atsilikimas. PRG yra naujos kartos technologija, kuriai­ sukurti reikia daug laiko ir milžiniškų lėšų.

JAV Priešraketinės gynybos agentūros metinis biudžetas viršija 9 milijardus dolerių. Tokios prabangos Rusija negali sau leisti, nors jos karinis biudžetas kasmet didėja ir 2008 m. sudarė 955,9 milijardus rublių (apie 41 mlrd. JAV dolerių), – tai maždaug atitinka Pietų Korėjos lygį.

Priskaičiavus tokias karines išlaidas kaip kariškių pensijos, vidaus kariuomenės, pasienio apsaugos ir kitų sukarintų struktūrų išlaikymas bei tam tikslui nukreipiamas pajamas iš ginklų prekybos, skaičiuojama, kad Rusijos karinės išlaidos gali siekti apie 4% DGP (palyginti su NATO šalių be JAV vidurkiu 1,74% DGP)

Tačiau politinių užmojų ir didėjančio biudžeto nepakanka, norint pasiekti relių pokyčių korumpuotoje ir demoralizuotoje Rusijos kariuomenėje, atkurti sumenkusią karinių technologijų intelektinę ir organizacinę struktūrą. Naujausi technologiniai pro­jek­tai – naujos kartos balistinės raketos „Bulava“, povandeninių branduolinių laivų „Projektas 955“ kū­rimas – stringa. Karinė pramonė nesuinteresuota inovacijomis, ji gamina ir pelningai parduoda pasaulyje ne pačius moderniausius, bet patvarius, patikrintus ir, svarbiausia, nebrangius sovietinio pavyzdžio ginklus.

2007 m. Rusija užėmė 21% pasaulinės ginklų prekybos rinkos ir buvo antroje vietoje po JAV.

Antra Maskvos motyvų grupė susijusi su taip Krem­­liaus mėgstama geopolitika. PRG diegimas, neatsi­žvel­giant į Rusijos prieštaravimus, nubraukia Kremliaus am­bicijas susigrąžinti Šaltojo karo laikų strateginį pa­ritetą, t. y. lygiomis teisėmis su Vašingtonu spręsti pasaulio problemas. JAV ir NATO sąjungininkų kantri geranoriška diplomatinė diskusija, tuo pat metu at­­kakliai „darant savo“, kelia Maskvos įsiūtį, nes pri­kišamai parodo, jog Vakarai nelabai rimtai žiūri į Ru­siją, tik­riausiai todėl, kad nelaiko jos realia grėsme nuspėjamoje ateityje.

Šioje situacijoje Kremlius neapsisprendžia tarp dviejų alternatyvų: ar mėginti rekonstruoti Šaltojo karo saugumo modelį, kam akivaizdžiai stinga ir resursų, ir sąjungininkų, ar nugalėti savo neosovietines ambicijas ir lygia greta su kitomis šalimis dalyvauti kuriant naują saugumo architektūrą, įskaitant PRG sistemą. Šiandien Kremliaus administracija, regis, nėra galutinai apsisprendusi, kaip elgtis.

Ji mėgina eiti tarsi vidurio keliu – nenutraukdama derybų ir bendradarbiavimo siekia pariteto su JAV ir NATO, antai reikalaudama teisės dalyvauti priimant sprendimus, dalytis karinėmis technologijomis, atstatyti NATO ir Rusijos konvencinių pajėgų pusiausvyrą. Grasinimai nutraukti visus egzistuojančius ginklų kontrolės susitarimus turi įrodyti Maskvos ketinimų rimtumą. Kita vertus, ekspertams sunku patikėti, kad šie grasinimai rimti, nes Rusija juk irgi naudojasi šių sutarčių vaisiais – padidėjusiu saugumu ir stabilumu.

Derybų procesas vyksta labai dinamiškai, naujų im­pulsų neabejotinai įneš vadovybės pasikeitimai Kremliuje ir Baltuosiuose Rūmuose. Šių metų balandžio pra­džioje NATO viršūnių susitikimas parėmė JAV PRG sistemos kūrimą. Po jo Sočyje susitikę Bushas ir Putinas pasirašė strateginę dvišalių santykių deklaraciją8, gana gerai atspindinčią šalių interesus. Saugumo klausimai atsidūrė pirmoje vietoje po bendro pripažinimo, kad Šal­tasis karas baigėsi: viename pakete atsidūrė teisiškai įpareigojančios strateginės ginkluotės ribojimo sutarties (post-START) rengimas, PRG, INF, ginklų prekyba ir bendradarbiavimas karinės technologijos srityje. Šio paketo paraštėje, tarp klausimų, kuriais pozicijos skiriasi, išvardijami NATO plėtra, CFE, ir kosmoso militarizacija.

Tai leistų manyti, kad Įprastinės ginkluotės Europoje sutartis (CFE) yra veikiau pasmerkta negu turi galimybių išlikti. Šios sutarties likimas gali būti kaip lakmuso popierėlis, parodysiantis, kuria linkme pasuks Rusijos ir Vakarų santykiai. O kadangi jos „gelbėjimas“ dabar jau įtraukė ir Lietuvos interesus, verta patyrinėti šią problemą atidžiau.

Norint suprasti, kas yra CFE ir kur slypi nesutarimų šaknys, neišvengiamai tenka pradėti nuo istorijos. Tai buvo pirmoji tokia sutartis Europoje, ribojanti tam tikrų rūšių ginkluotės (tankų, artilerijos, šarvuočių, kovinių sraigtasparnių ir kovinių lėktuvų) kiekį konkrečiose teritorijose ir nustatanti išplėtotą kontrolės ir pasikeitimo informacija tvarką. Sutartyje figūruoja dvi šalių grupės – Rytų ir Vakarų – kurioms buvo nustatyti vie­nodi bendri ginkluotės limitai.

Tad Varšuvos bloko iširimas ir vėlesnė NATO plėtra tiesiogiai nepažeidė CFE nuostatų. Istoriškai žvelgiant, sutartis turėjo di­delę reikšmę. Ji ne tik užtikrino iki tol neregėtą ginklų skaičiaus sumažinimą Europoje nuo Atlanto iki Uralo, bet ir sukūrė tokį tarpusavio bendradarbiavimo ir pa­sitikėjimo klimatą, kuris leido toliau mažinti karinius pajėgumus. Šiandien 23 NATO priklausančių CFE narių faktiškai turi mažiau ginkluotės, negu CFE su­tartis leido 16 NATO šalių.

Derybos dėl sutarties vyko 1989–1990 m., kai istorijos vėjai iš pagrindų keitė Europos politinį žemėlapį. Prasidėjusios tarp NATO ir Gorbačiovo vadovaujamos SSRS bei Varšuvos pakto, derybos tęsėsi griūvant Berlyno sienai, vienijantis Vokietijai, traukiantis sovietų kariuomenei iš Rytų Europos. Kai atėjo laikas sutartį ratifikuoti, nebeliko nei Varšuvos pakto, nei Sovietų Sąjungos. 1991 m. susikūrus Nepriklausomų Valstybių Sandraugai, aštuonios europinėje dalyje esančios res­publikos pasidalijo sutartyje SSRS numatytus gink­luotės limitus ir tapo CFE signatarėmis.

Sutartis įsigaliojo 1992 m., jai priklauso 30 šalių. Mažiausiai entuziazmo turėjo Rusija, manydama, kad sutartis teisiškai įtvirtino karinės supergalybės statuso netektį. Lyginant su sovietinėmis, Rusijos karinės pajėgos sumažėjo apie 45%, jos teritorija tapo atvira visų 28 šalių, tarp jų ir buvusių satelitų bei sovietinių „respublikų“, inspekcijoms. Ypač nepatenkinti buvo kariškiai, laikę sutartį žeminančiu pralaimėjimu. Jau kitais metais rusai pareikalavo peržiūrėti sutartį, pir­miausia panaikinti ginkluotės dislokavimo apriboji­mus, numatytus šiauriniame ir pietiniame flange. Tad CFE tekstų visuma pasipildė Flangų dokumentu (įsigaliojo 1997 m.) bei 1999 m. Susitarimu dėl adaptacijos, kuris iki šiol neįsigaliojo. Naujos redakcijos arba adaptuota CFE (toliau A-CFE) buvo pasirašyta šalių narių konferencijoje Stambule, per ESBO viršūnių su­sitikimą 1999 m. lapkričio 19 d. Kartu su sutarti­mi buvo pa­sirašytas Baigiamasis aktas ir pluoštas vienašalių po­­litinių įsipareigojimų, plačiai žinomų Stam­bulo Įsi­pareigojimų pavadinimu.

A-CFE panaikino dviejų blokų struktūrą – buvo įtvirtinti kiekvienos šalies individualūs limitai, nusta­tant nacionalinius limitus turimai ginkluotei ir teritorinius limitus galimam pastiprinimui iš užsienio. Adaptuota sutartis sustiprino principą, kad užsienio karinės pajėgos gali būti šalyje tik jai sutikus. Bendri ginkluotės skaičiai sumažėjo. Buvo patobulintos informacijos pasikeitimo ir inspekcijų organizavimo nuostatos, didinant karinių pajėgų skaidrumą. Pagaliau, kas aktualu Lietuvai, atsirado 18 straipsnis, nustatantis naujų narių prisijungimo tvarką.

Tačiau A-CFE taip ir neįsigaliojo iki šiol, nes jos neratifikavo dauguma šalių narių (ratifikavo Rusija, Baltarusija, Kazachstanas bei Ukraina, kuri, beje, nedeponavo ratifikacijos dokumentų). Ratifikacija užstrigo laukiant, kol Maskva įvykdys savo pažadus. Iš pradžių buvo laukiama, kol Rusija visiškai įgyvendins senosios CFE nuostatas, sumažindama savo ginkluotę Šiaurės Kaukaze iki sutartyje bei Flangų susitarime nustatytų limitų. Belaukiant atėjo 2002 m., kai paaiškėjo, kad Rusija laiku nevykdo įsipareigojimų išvesti savo karines pajėgas ir ginkluotę iš Moldovos ir Gruzijos. Šiandien Moldovos ir Gruzijos klausimas, arba priimančios šalies sutikimo klausimas, yra pagrindinė problema, kurios neišsprendus, dauguma CFE šalių vyriausybių atsisako teikti parlamentams ratifikuoti adaptuotą sutartį.

Kalbama apie Abchazijoje esančios ir rusų taikos palaikymo pajėgų esą tenaudojamos Gudautos karinės bazės perdavimą Gruzijos vyriausybei, bei Padnestrėje likusių Moldovos nepripažįstamų „taikdarių“ bei Kolbasna amunicijos sandėlio išvedimą.

Nuo 2007 m. gruodžio 12 d. Rusija sustabdė savo įsipareigojimų pagal CFE sutartį įgyvendinimą, reikalaudama, kad Vakarai nedelsdami ratifikuotų A-CFE ir pakeistų Maskvai nepriimtinas sutarties sąlygas. Putinas nepripažįsta Stambulo įsipareigojimų dėl Moldovos ir Gruzijos ir kaltina Vakarus siekiu per „užpakalines duris“ išspręsti „užšaldytus“ konfliktus Padnestrėje ir Abchazijoje.

Be to, Rusija reikalauja kompensuoti po plėtros įgytą NATO potencialą, o tai iš esmės reiškia siekį grįžti prie senosios CFE blokų pariteto struktūros. Siekdama riboti NATO veikimo laisvę ji stengiasi, kad būtų apibrėžta, kas yra „reikšmingos kovinės pajėgos“ (angl. substantial combat forces), nuo kurių dislokavimo naujose narėse žadėjo susilaikyti NATO. Dar ji reikalauja, kad būtų tučtuojau panaikinti taip vadinami flangai Rusijos teritorijoje – kariuomenės didinimo apribojimai Šiaurės Kaukazo ir Leningrado karinėse apygardose – bet tuo pat metu siūlo, kad šie ribojimai liktų kitoms, taip pat ir naujoms šalims. Rusijos nuomone, sutartį nedelsiant turi pasirašyti naujos NATO narės Estija, Latvija, Lietuva ir Slovėnija.

Įvairiuose susitikimuose Rusijos atstovai tiesiogiai užsipuola Baltijos šalis, kad jos privalo „grįžti“ į sutarties taikymo erdvę. Jie kalba apie „grįžimą“, nes originaliame CFE tekste iki šiol figūruoja Pabaltijo karinė apygarda. Bukarešte vykusiame NATO viršūnių susitikime, pasak dalyvavusių, Putinas, kabėdamas apie CFE, juokais siūlėsi paskirti Pabaltijo karinės apygardos viršininką. Viešai kaltinama, kad BV neribotai didina savo karinį potencialą – esą kadaise buvo nulis, o dabar Lietuva turinti virš 400 šarvuočių, Latvija – tris tankus, pamirštant pridurti, kad bent pusė tų šarvuočių naudojami atsarginėms dalims kitai pusei remontuoti, o tankai skirti prieštankinės gynybos mokymams. Į Baltijos šalių poziciją, kad jos sieks prisijungimo, kai teisiškai tai bus įmanoma, t. y. kai įsigalios A-CFE, Maskvos diplomatai atšauna, kad turint politinės valios, galima prisijungti ir dabar.

Matyti mus prisijungusius prie sutarties nori ne vien tik rusai. Derybose dėl CFE išsaugojimo JAV ir NATO sąjungininkai pasiūlė Maskvai paralelinių veiksmų planą arba paketą. Jo tikslas – sudaryti sąlygas A-CFE įsigaliojimui, kuris leistų išspręsti naujų narių prisijungimo ir tolesnės sutarties peržiūros problemas. Pasiekus susitarimą dėl paketo, Aljanso šalys pradėtų A-CFE ratifikaciją lygiagrečiai su Rusijos žingsniais įgyvendinant Stambulo įsipareigojimus.

Bėda ta, kad ieškant kompromisų ir norint atsižvelgti į Rusijos iškeltus reikalavimus, Vakarai nelabai turi ką pasiūlyti – atleisti Rusiją nuo Stambulo įsipareigojimų ar grįžti prie blokinės struktūros neįmanoma politiškai, flangų peržiūrėjimui priešinasi Turkija ir Norvegija, tad lieka reikšmingų kovinių pajėgų apibrėžimas (kurio labai nenori JAV) ir Baltijos šalių narystė. Tad mūsų vaidmuo gelbėjant sutartį netikėtai tampa labai svarbus.

Trys Baltijos šalys, kurių nepriklausomybės atkūrimo pozicija buvo nuosekliai grindžiama nuostata, kad jos niekada nebuvo teisėta SSRS dalis, 1991 m. rudenį nenorėjo jungtis prie šios sutarties. Pirmiausia, jos siekė išvengti bet kokių sąsajų su posovietinėmis sąjungomis ir SSRS palikimu, antra, bijojo, kad stojimas į CFE galėtų sutrukdyti sovietinės kariuomenės išvedimui, ar net ją legitimuoti, nors sutartyje ir buvo įtvirtinta nuostata, reikalaujanti priimančios šalies sutikimo užsienio karinių pajėgų buvimui šalyje.

Sprendimą išbraukti Baltijos šalis iš CFE žemėlapio nulėmė JAV ir SSRS (kiek jos dar buvo likę) dvišalės derybos. JAV poziciją pirmiausia grindė pragmatinis interesas – kad sutartį kuo greičiau ratifikuotų ties subyrėjimo slenksčiu stovinti SSRS, kad greičiau pradėtų veikti inspekcijų sistema ir prasidėtų numatytas kontroliuojamas ginkluotės mažinimas.

Sovietų Sąjungos atstovai sutiko su tokia įvykių eiga. Jeigu Baltijos šalys būtų tuo metu jungęsi prie CFE, joms būtų reikėję perduoti dalį SSRS ginkluotės limitų ir pačios ginkluotės bei suteikti teisę vykdyti inspekcijas sovietų kariniuose daliniuose jų teritorijose, kam griežtai prieštaravo SSRS generalinis štabas. 1991 m. spalį Baltijos šalyse sutarties ribojamą ginkluotę sudarė 600 tankų, 800 šarvuočių ir 400 artilerijos vienetų10. Kitos CFE narės, ypač Lenkija ir Vengrija, nebuvo įsitikinusios šio sprendimo teisingumu, tačiau į jų nuomonę nebuvo atsižvelgta. Kadangi tuo metu nenorėta keisti jau pasirašytos sutarties teksto, kad nebūtų vilkin

amas jos įsigaliojimas, tai buvo nuspręsta faktinius pasikeitimus įforminti papildomais dokumentais ir traktuoti viską kaip bendrą visumą. Todėl senojoje CFE iki šiol figūruoja Pabaltijo karinė apygarda. Techniškai sprendimas buvo įformintas 1991 m. spalio 18 d. Jungtinės konsultacinės grupės11 pirmininko pareiškimu. Jame nurodyta, kad atsižvelgiant į Estijos, Latvijos ir Lietuvos suverenitetą, CFE sutarties taikymo sritis neapima šių šalių teritorijų. Sovietų vyriausybė pateikė teisiškai įpareigojantį pareiškimą, kad CFE nuostatos (inspekcijos ir informacijos pasikeitimas) galios Baltijos šalyse tuo metu tebesančiai sovietinei ginkluotei. CFE šalys pripažino, kad šios ginkluotės inspekcijos bus vykdomos trims Baltijos šalims sutinkant ir bendradarbiaujant. Dėl šio sprendimo Baltijos šalyse buvę Pabaltijo karinės apygardos (arba sutarties nustatytos IV.3 zonos) ginkluotės limitai liko Sovietų Sąjungai, o 1991 m. lapkričio 15 d. Gorbačiovas savo įsaku panaikino Pabaltijo karinę apygardą ir įkūrė Šiaurės Vakarų karinių pajėgų grupę.12 Vėliau SSRS subyrėjimo sąlygoti teritoriniai pokyčiai, taip pat nuostata, kad sutartis netaikoma Baltijos šalims, buvo įtvirtinti CFE narių nepaprastosios konferencijos baigiamajame dokumente, pasirašytame Osle 1992 m. birželio 5 d. ir atvėrusiame kelią sutarties įsigaliojimui.

CFE vėl tapo aktualus Lietuvai po A-CFE pasirašymo Stambule, kai Lietuva rengėsi prisijungimo prie CFE galimybei. Mūsų poziciją tada išdėstė Prezidentas Adamkus: „Lietuva teigiamai vertina faktą, kad adaptuota CFE sutartis dabar taps atvira prisijungimui. Mes svarstome galimybę prisijungti prie sutarties, jeigu prisijungimo sąlygos atitiks nacionalinius interesus“.

Tuo metu Rusijos politikos strategai aktyviai siekė susieti narystės CFE ir NATO plėtros klausimus, baimindamiesi NATO karinės infrastruktūros ir pajėgų dislokavimo Baltijos šalių teritorijose, o daugelis NATO šalių buvo linkusios pritarti nuostatai, kad CFE narystė būtų logiškas žingsnis prieš stojant į NATO.

Įvykių logika šį klausimą atidėjo, Lietuva tapo NATO nare 2004 m. Tačiau Rusijos suspendavimo kontekste mūsų stojimo į CFE klausimas vėl keliamas, ir girdime raginimų iš visų pusių aktyviai rengtis šiam žingsniui taip prisidedant prie CFE išgelbėjimo. Šis pasirengimas turi du elementus: pirma, viešai patvirtinti jau anksčiau ne kartą išreikštą savo siekį prisijungti prie sutarties, kai teisiškai tai bus įmanoma padaryti; antra, pradėti neformalias konsultacijas Aljanso viduje, o vėliau ir su kitomis šalimis, rengiantis formaliam stojimo derybų procesui.

Lietuvos pozicija nekinta – CFE išsaugojimas ir Lietuvos prisijungimas prie šios sutarties nediskriminacinėmis sąlygomis atitinka nacionalinio saugumo interesus. Tačiau visi supranta, kad derybos dėl sutartyje ribojamos ginkluotės nacionalinių ir teritorinių limitų bei užsienio pajėgų pastiprinimo galimybės nebus lengvos. Pirma, ginkluotės poreikių skaičiavimas neišvengiamai kelia klausimą apie nacionalinės gynybos poreikius ir Aljanso gynybos planus.

Deja, šiuo metu ir Lietuvos, ir NATO gynybos planuotojai pirmiausia susirūpinę NATO operacijomis Afganistane ir Kosove. Teritorinės gynybos planai šiuo metu nesvarstomi, nes nėra tiesioginės karinės grėsmės, galinčios „įjungti“ gynybos planavimo mechanizmus. Tačiau neatmestina, kad kintant politiniam klimatui, gali keistis ir grėsmių įvertinimas. Antra, aiškus Rusijos interesas kuo labiau riboti Baltijos šalių gynybos potencialą ir NATO buvimą jų teritorijose. Trečia, kadangi sutartis, kuri daugeliui šalių brangi, gresia sužlugti, išgirsime ne vieną raginimą iš sąjungininkų „būti protingais“ ir apsiriboti savo turimais trimis tankais.

Prie įprastinių ginklų problema apsistojome todėl, kad ji daugiau negu kuris kitas klausimas yra susijusi su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais. Tačiau žiūrint plačiau, ši sutartis yra Rusijos ir Vakarų tarpusavio santykių dėlionės dalelė.

Nauji žmonės Kremliuje siekia išsivaduoti jau ne tik nuo Jelcino, bet ir nuo Gorbačiovo palikimo, ne tik išlaikyti įtaką Vidurio Azijoje, Pietų Kaukaze ir Ukrainoje, bet ir grįžti į globalųjį žaidimą. Remiantis principu „bijo, vadinasi gerbia“, kariniai argumentai atrodo labai patrauklūs. Tik iš pirmo žvilgsnio regisi, kad tokia politika Rusijai nieko nekainuoja.

Vakarai siekia išsaugoti bendradarbiavimą su Maskva, ieško pozityvo, šypsosi ir kantriai nukenčia rusiškos diplomatijos akibrokštus – kiršinimą, sarkazmą, melą, įsiūčio priepuolius. Tačiau iš tikrųjų juo Rusijos spaudimas didesnis, juo lengviau Vakarams išsaugoti vienybę, vėl rimtai kalbėti apie 5 straipsnio garantijas, kolektyvinę gynybą, priešraketinį skydą. Juolab kad Ukraina ir Gruzija siekia įstoti į NATO. Bendravimo su sovietais įgūdžiai dar nedingę. Vakarai blaiviai skaičiuoja, ar Rusijos retorika yra pagrįsta realiais pajėgumais, ir koks atsakas į ją tinkamiausias: dar daugiau retorikos ar daugiau priešraketinės gynybos? Populiaresnis variantas – be retorikos.

Maskvoje sėdi ne kvailiai, jie puikiai mato, kad jų griežtėjanti pozicija duoda priešingus rezultatus. Kaip toliau elgsis Kremlius, prognozuoti sunku. Šiuo metu jis pyksta ir bando remtis sovietinės politikos arsenalais. Tačiau laikas parodys, ar tai negrįžtamas posūkis ar laikina porevoliucinio laikotarpio restauracija.