Kitaip tariant, vienas demokratijos atstovas ir du diktatoriškosios mokyklos atstovai. Regis, dviejų didžiausių autoritarinių valstybių – Kinijos ir Rusijos – politiniais vadais kone labiausiai pasitikima iš visų planetos įtakingiausių politikų. Panašu, jog Vakarų frontas turėtų rimtai susimąstyti, ypač G.W.Bushas ir JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice, kurie demokratinių vertybių eksportą pavertė šalies užsienio politikos šerdimi.
Nors būtų per drąsu šiuos metus vadinti autoritarinių lyderių metais, apklausa vis dėlto parodė, kad pasaulis, regis, linkęs labiau pasitikėti nedemokratiniais vadovais nei jų antipodais, sergstinčiais demokratijos varpinę. Gal idėjų kova vis dėlto dar nesibaigė? Mat apklausa rodo, kad permainos veja viena kitą. Tačiau akivaizdu, kad šiuo metu Vakarai toli gražu nelaimi mūšio dėl ideologinės įtakos, o laisvei, JAV prezidento G.W.Busho žodžiais tariant, dar toli iki absoliutaus viešpatavimo.
„WorldPublicOpinion.org” apklausoje dalyvavo 19 751 žmonių iš 20 valstybių. Apklaustieji turėjo pasakyti, kaip jie vertina kiekvieno iš septynių įtakingiausių politinės arenos toreadorų veiksmus politikos pasaulyje.
Vidutiniškai tik 23 proc. dalyvių – ne JAV piliečių – išreiškė „didelį” ar „šiokį tokį” pasitikėjimą G.W.Bushu. Už pastarąjį prasčiau pasirodė tik Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas, kuriuo pasitiki 22 proc. apklaustųjų, ir Pakistano politinis lyderis Pervezas Musharrafas su 18 procentų.
JTO generalinis sekretorius Ban Ki-moonas surinko 35 proc., tačiau jis iškrenta iš žaidimo, nes oficialiai neatstovauja nė vienai valstybei. Toliau - V. Putinas (32 proc.), G.Brownas (30 proc.), Hu Jintao (28 proc.) ir Nicolas Sarkozy (26 proc.).
Kas galėtų paaiškinti šį visuotinį nepasitikėjimo votumą? Trumpasis atsakymo variantas – žmonijos pesimizmo protrūkis. Išties dauguma apklaustųjų yra nepatenkinti tuo, kas dedasi pasaulyje. Anot Ivo Daalderio, buvusio JAV valstybės saugumo tarybos nario, apklausos metu gauti duomenys ne tik padeda atskleisti žmonių (ne)pasitikėjimą konkrečiais politikais, bet taip pat parodo, kaip patys žmonės jaučiasi.
Richardas Holbrooke’as, kuris Billo Clintono prezidentavimo laikais ėjo JAV ambasadoriaus JTO pareigas, teigia, kad apklausa perteikia žmonių nepasitenkinimą pasaulio vadovų veiksmais, kuriais siekiama išspręsti kylančias problemas.
Šis visuotinis negalavimas ypač išryškėja pažvelgus į rezultatus, kuriuose užfiksuota kiekvienoje apklaustoje šalyje žmonių išsakyta nuomonė. Visos, išskyrus dvi valstybes, buvo negailestingai kritiškos. Bet amerikiečiai pasirodė ypač negatyviai nusiteikę: vidutiniškai septyniais apklausoje minimais asmenimis pasitiki 29 proc. JAV piliečių, o savo prezidentu – 42 procentai.
Ši statistika galėtų būti sietina su stringančiu ekonomikos varikliu, amerikiečius užgriuvusia našta dėl vykstančių karų, teroristinių išpuolių grėsme bei užsienyje paplitusiu antiamerikanizmu. Šiek tiek nustebino arabai – palestiniečiai, jordaniečiai ir egiptiečiai. Mat jų ekonomika merdi, valdžia yra korumpuota ir neefektyvi, tačiau gyventojai linkę dėl to kaltinti ne savo, o kitų šalių veikėjus.
Mažiausiai negatyvių bangų skleidė dviejų greičiausiai pasaulyje augančių šalių gyventojai – kinai ir indai. Net JAV prezidentas G.W.Bushas gavo 41 proc., V.Putinas – stratosferinius 75 proc., o Hu – net 93.
„WorldPublicOpinion.org” direktoriaus Steveno Kullo teigimu, kinų dosnumas galėtų būti aiškinamas šalies ekonomikos augimu, kuris žmonėms suteikia optimizmo ir juos nuteikia kur kas džiaugsmingiau: „Kinai įsitikinę, kad gyvenimas gerėja“.
Vis dėlto šiek tiek stebina tai, kad pasitikėjimas pasaulio įtakingiausiais politikais yra nuoseklus ir atspindi tas pačias tendencijas. Tai tik pabrėžia jau kalbos štampu tapusį posakį, kad šiandien visos problemos yra visuotinės.
Tarsi pūlių pritvinkę konfliktai Irake, Afganistane, Sudane ir Konge, vis labiau jaučiamas maisto bei naftos trūkumas, klimato atšilimas – populiariausios antraštės, kurios neišvengiamai prisideda prie visuotinės pasitikėjimo minėtais lyderiais krizės. Visame pasaulyje žmonės paprasčiausiai jaučiasi atsidūrę jėgų, kurioms pasipriešinti pavieniui negali nei vienos šalies vadovas, sūkury.
Tačiau pesimizmo karštligė nepaaiškina, kodėl pakankamai gerai yra vertinami autoritarinių režimų šalininkai. Nėra kuo stebėtis, kad jie sulaukia populiarumo tarp savo tautiečių.
I.Daalderio žodžiais tariant, „autoritarinių režimų įgyvendintojai surenka gerus balus savo šalyse todėl, kad tai yra privalu“. Valdžios organų žiniasklaidos kontrolė tiek Rusijoje, tiek Kinijoje yra griežta; be to, tiek V. Putinas, tiek Hu gali kiek tinkami naudotis valstybės mechanizmu, norėdami sukurti savo įvaizdį, kuris juos tenkintų.
Tikėtina, jog šiose valstybėse apklausti žmonės jautėsi nesmagiai atvirai reikšdami savo nuomonę (ypač neigiamą) apie savo šalių politinius atstovus pasaulinėje arenoje. Be to, abiejų valstybių ekonomika klesti, beje, kaip ir kylantis patriotizmas, ir piliečiai jaučiasi dėkingi savo tautos vadams už valstybės prestižo grąžinimą pasaulio akyse.
Kur kas sunkiau suprasti, kodėl Hu ir V.Putinas gavo neblogus įvertinimus (geresnius nei bet kuris demokratijos atstovas, išskyrus G.Browną) kitose valstybėse.
Tiesa, anot S.Kullo, apklausa toli gražu neatspindi visuotinės „meilės“ autoritarinio režimo šalininkams. Nors pastarieji pasirodė šiek tiek geriau nei G.W.Bushas ir N.Sarkozy, skirtumas išties nedidelis. Taip pat reikėtų priminti, kad apklausos oficialūs rezultatai buvo paskelbti neatsižvelgus į šalių dydį.
Priešingu atveju, įvertinimai G.W.Busho atžvilgiu būtų kur kas aukštesni, nes apie jį pakankamai gerai atsiliepė didžiausių pasaulio valstybių gyventojai – Kinijos, Indijos, Indonezijos ir Nigerijos. Bet tokiu atveju ir V.Putinas būtų pasirodęs dar geriau.
Mat jį itin gerai įvertino indai bei kinai (75 %). Rusų politinis vadovas taip pat neblogai pasirodė Ukrainoje – 59 proc. gyventojų jį įvertino teigimai, Pietų Korėjoje – 54 proc. ir Irane – 48 procentai. Be to, V.Putinas, regis, yra vienintelis iš pasaulio politinės erdvės architektų, kurio reitingai pakilo 4 punktais per metus.
Taip susiklosčiusią situaciją galima būtų aiškinti netikėta šalį ištikusia sėkme. Mat Rusijai priklauso didžiuliai anglies rezervai, o naftos ir dujų kaina vis dar auga. Taigi šalies apyvarta itin išaugo, o kartu ir Maskvos galia bei prestižas. Tikėtina, jog visa tai galėtų paaiškinti autoritarinio režimo propaguotojų gerus įvertinimus užsienio valstybėse.
Bet Larry Diamondas iš Hooverio instituto turi kitą versiją – kur kas labiau keliančią nerimą. Anot jo, politinio atšilimo banga, nuvilnijusi pasibaigus Šaltajam karui, nuslūgo ir virto „demokratiniu nuosmukiu“. Iškovotos laisvės ir teisės Rusijoje, Tailande, Venesueloje, Bangladeše, Filipinuose ir kitur vėl buvo įspraustos į ankstesnius rėmus, o susikūrusios naujos demokratijos patyrė sunkių išbandymų. Be to, negalima nepaminėti žalos, kurią karas Irake padarė amerikinei demokratijos plėtros strategijai bei apskritai demokratinių valstybių vadovų prestižui.
Papildomų taškų V. Putinui taip pat garantuoja ir kita sparčiai besivystanti tendencija – visuotinis antiamerikanizmo protrūkis. Reikia įrodymų? Štai, pavyzdžiui, galima palyginti dabartinio Prancūzijos N.Sarkozy, užsienio politikos klausimais palaikančio G.W.Bushą, ir jo pirmtako Jacques‘o Chiraco, kuris stengėsi būti nepriklausomas nuo amerikiečių vykdomos politikos, įvertinimus. Pastarasis 2006 m. atliktoje „Pew“ apklausoje pasirodė beveik dešimčia taškų geriau nei jo pasekėjas.
Praėjusią savaitę pasirodžiusi „Pew Global Attitudes Project“ apklausa, kurioje dalyvavo 21 valstybių, tarp jų ir nuolatinių JAV sąjungininkų, atstovai, atskleidė, kad vis daugiau ir daugiau žmonių neigiamai vertina į JAV. Tokiame kontekste Rusijos ministras pirmininkas netikėtai virsta viliojančiu atramos tašku tiems, kurie neigiamai traktuoja iš Vašingtono ir jo sąjungininkų sklindančią aroganciją.
Kai kam gali atrodyti, kad ši logika tiktų ir Hu Jintao atveju. Tiesą sakant, turint galvoje dosnias Kinijos pagalbos programas, jos tvirtą nusistatymą prieš kišimosi politiką bei Pekino pastangas šalies augimą apipinti negrėsmingumo ir taikos motyvais, būtų buvę galima tikėtis, jog Hu pasirodys netgi geriau nei Rusijos atstovas. Tačiau taip nebuvo.
Kodėl? Pirmiausia V.Putinas, būdamas Rusijos prezidentu, kartu stengėsi kurti savo asmenybės kultą, o Hu yra viso labo tik didžiulio Kinijos komunistų partijos mechanizmo dalis ir plačiai besidriekiančios biurokratinės sistemos galva. Taigi būtent komunistų partijai, o ne kuriam nors vienam vadovui, Kinijoje šiandien priklauso reali valdžia. V.Putinui pavyko iš savęs padaryti Rusijos veidą, o Hu vis dar trūksta pripažinimo pasaulinėje scenoje.
Be to, Kinijos labiau prisibijoma nei Rusijos dėl tam tikrų ekonominių veiksnių – kad ir kiek Pekinas besistengtų sužavėti pasaulį. Nors žmonės gauna nemažai naudos iš pigių kiniškų prekių, šalies nenumaldoma gamybinė jėga gąsdina pramoninius sektorius ir pramonės darbuotojus visame pasaulyje. I.Daalder teigimu, pigios kiniškos prekės virto darbo vietų mažinimo sinonimu.
„Klestinti Kinijos ekonomika ir nepaliaujamai didėjanti įtaka geopolitiniame kontekste iš tiesų gąsdina, - sako jis. – Nors Kinija stengiasi nutaisyti besišypsantį veidą pasauliui, visi aiškiai suvokia, jog ji pamažu visus triuškina – tiek politiškai, tiek ekonomiškai. Rusijos įtaka šiuo atžvilgiu yra kur kas menkesnė“.
Regis, šįkart Vakarų pasauliui nėra gerų naujienų. Ir vis dėlto atidžiai pažvelgus į apklausą, galima išvysti vilties neleidžiantį prarasti ženklą. Vienas demokratinės stovyklos atstovas pasirodė išties neblogai. Tai – Gordonas Brownas (tiesa, jo reitingai namie nestulbina).
G.Brownas yra bene vienintelis šalies vadovas, kuris savo reputaciją užsitarnavo intensyviai ieškodamas naujų sprendimų įvairioms pasaulinio lygio problemoms.
Prinstono universiteto politikos ir tarptautinių santykių profesorė Anne-Marie Slaughter teigia: „G.Browną kur kas mažiau domina jo šalies riboti interesai nei visam pasauliui aktualios problemos. D.Britanijos ministras pirmininkas išreiškia šio pasaulio vargingiausių – milijardais skaičiuojamų žmonių, kurie dažnai jaučiasi neturintys žodžio teisės, – troškimus.
Panašu, kad bent Londonas šįkart sulaukė gerų žinių. Dėl uolių pastangų padidinti paramą Afrikos šalims bei pasiekti Kioto protokole numatytus šalies įsipareigojimus G.Brownas sulaukė pripažinimo tarptautinėje arenoje. Tiesa, D.Britanijoje jo sunkus darbas vertinamas vangiai.
Taigi apklausa suteikia galimybę kitų šalių vadovams persvarstyti savo prioritetus. Britų ministro pirmininko pozicija tik parodo, jog visame pasaulyje žmonės nekantrauja pagaliau pamatyti politiką, kuris imtųsi veiksmų kovoje su šiandien pasireiškiančiais pavojais. Kaip teigia I.Daalder, galima jausti visuotinį naujo vadovavimo, kuris padėtų planetai išbristi iš susidariusių problemų, laukimą. Anot jo, bet kas, išdrįsęs apsisiausti šią ne kiekvienam pakeliamą mantiją, sulauks atlygio.
Tai, jog demokratinių valstybių vadovai buvo itin prastai įvertinti, reiškia, kad demokratinio pasaulio vedlio vieta vis dar laisva. Tačiau panašu, kad į ją pretenduoti galėtų ne bet kas, o labiausiai tikėtinas variantas išlieka JAV.
Anot S.Kullo, nors G.W.Bushas privėlė nemažai painiavos, nei vienas kitas vadovas nepasinaudojo galimybe užimti jo pozicijos pasaulinėje arenoje. Regis, pasaulis niekuo nebepasitiki. Tarkime, jog naujasis JAV atstovas žengs žingsnį į priekį ir ištars šiuos magiškus žodžius: „Aš ketinu žaisti pagal senas taisykles. Štai – darbotvarkė, pagal kurią mes galime dirbti išvien“.
Tikėtina, kad pritarimo ir pripažinimo pasauliniu lygiu reikėtų laukti išties neilgai. Žinoma, dabartis lieka neaiški ir sunkiai nuspėjama.
Aišku viena – ištraukti JAV iš duobės nebus lengva. Tačiau tinkamas žmogus, skelbdamas tinkamą žinią, - tarkime, vienas toks jaunas senatorius, žadantis įžiebti naują vilties kibirkštį žmonių širdyse, ar jo kolega iš Arizonos, kuris įsipareigojo „atgaivinti pasaulio tikėjimą“ Jungtinėmis Amerikos Valstijomis bei šalies principais glaudžiai bendradarbiaujant su JAV sąjungininkais, - gali sulaukti ne tik pasyviai atidžios klausytojų minios, bet ir aistringos palaikymo komandos.