„Toks yra mano gyvenimas. Nieko naujo nesužinojau nuo to laiko, kai buvau mažas berniukas, - žiūrėdamas į jam uždraustus horizontus už lango gailiai kalba vaikinas. - Svajoju apie laisvę, apie mokyklos lankymą. Jei nebūčiau toks išsigandęs, galėčiau išeiti. Taip gyventi blogiau nei sėdėti kalėjime.“
Christiano tragedija - gimti sūnumi tėvo, nužudžiusio vyrą skurdžiame Albanijos šiauriniame regione, kur vis dar gaji senovinė kraujo keršto tradicija.
Pagal Kanuną, prieš daugiau nei 500 metų Albanijoje sukurtą elgesio kodeksą, už kraują turi būti sumokėta krauju, o atkeršyti galima nužudant ne tik patį žmogžudį, bet ir kurį nors jo šeimos narį. Kanuno įtaka nyksta, tačiau per amžius jis šalyje tarnavo kaip konstitucija, reguliuojanti nuosavybės, santuokos ir žudymo reikalus.
Albanijos organizacija Nacionalinis sutaikymo komitetas, kurie siekia panaikinti kraujo keršto praktiką, yra suskaičiavęs, kad į tokias keršto akcijas nuo 1991 metų yra įtraukti apie 20 tūkst. šios šalies gyventojų, iš jų - 9500 nužudyta, o apie 1000 vaikų nelanko mokyklos, nes laikomi uždaryti namuose.
Pagal tradiciją kiekvienas vyras, kuris jau sugeba valdyti ginklą, gali tapti keršto taikiniu. Tokių Christiano šeimoje yra septyniolika. Jie visi taip pat įstrigę savo pačių namuose. Vienintelis kraujo keršto ribos - namų sienos, nes keršytojai negali peržengti šeimos namų slenksčio. Moterys ir vaikai taip pat neliečiami, tačiau kai kurie, kaip Christianas, fiziškai anksti subrendę paaugliai pasmerkiami izoliacijai namuose. Keršytojai paprastai yra aukos šeimos nariai, tačiau kartais kerštui nusamdomi profesionalūs žudikai.
Kraujo keršto tradicija žinoma ir kitose visuomenėse. Pavyzdžiui, Pietų Italijoje gerai žinoma mafijos vendeta, atsakomųjų smurto akcijų Irake griebiasi šiitai ir sunitai. Bet šis reiškinys ypač prasismelkęs skurdžioje Albanijoje, kuri siekia įtvirtinti įstatymo viršenybę po išsivadavimo iš sovietų gniaužtų.
Šalį keturiasdešimt metų valdžiusio komunistų diktatoriaus Enverio Hoxha laikais kraujo keršto tradicija buvo beveik išnykusi. Jis šią praktiką paskelbė už įstatymų ribų, kartais nepaklususius palaidodamas gyvus kartu su jų aukomis. Bet ekspertai teigia, kad po komunistinio režimo žlugimo tradicija atgavo savo gajumą.
Beveik tūkstantis vyrų, norėdami išvengti keršto, jau pabėgo į užsienį, kai kurie paprašė politinio prieglobsčio. Bet netgi tokie pabėgėliai kartais medžiojami ir nužudomi už Albanijos sienų.
Tiranos universiteto kriminalinės teisės profesorius Ismetas Elezi, kuris vyriausybei ir valdžiai patarinėja, kaip spręsti problemą, tikina, kad nauji Albanijos Baudžiamojo kodekso pakeitimai (už kraujo keršto įvykdymą skiriama 25 metų laisvės atėmimo bausmė, o už grasinimą taip pat skiriamos griežtos bausmės) padeda kovoti su kruvina praktika. Tačiau jis pripažino, kad kai kurie albanai Kanunui teikia didesnę reikšmę nei legaliai teisinei sistemai.
„Jaunesnioji karta nebesivadovauja vyresniųjų elgesio kodeksu. Bet kraujo kerštas vis dar sukelia daug problemų, nes vyras įstringa savo namuose, negali dirbti, vaikai negali eiti į mokyklą ir ištisos šeimos atskirtos nuo išorinio pasaulio“, - dėstė profesorius.
Su kraujo kerštu taip pat kovojantis Alexanderis Kola sako, kad kruvini konfliktai dažniausiai kyla dėl nuosavybės ir žemės. Vis dėlto jis pastebėjo, kad žiežirbą įskelti gali ir iš pažiūros nedidelis įžeidimas. A.Kola prisiminė neseną įvykį, kai keliolika vyrų buvo įkalinti namuose, nes vienas iš giminaičių nužudė parduotuvės savininką, mat šis atsisakė jo atžalai parduoti ledų porciją. Kitas mirtinas konfliktas įsiplieskė, kai avis užlipo ant kaimyno žemės.
Sociologai teigia, kad keršto akcijos apvertė aukštyn kojomis tradicinį vyrų vaidmenį Albanijos provincijoje, nes moterys dabar turi eiti uždirbti duonai, o vyras priverstas likti namuose ir atlikti ruošos darbus.
37 metų Christiano motina Vitoria pasakojo, kad savo sūnui įsakė likti namuose, kai jam buvo septyneri metai, nes jos sutuoktinis su broliu išgertuvių metu užmušė kitą vyrą. Anot jos, kitas sūnus, septynmetis Klingsmanas dar lanko mokyklą, bet greitai bus priverstas prisijungti prie brolio ir sėdėti namuose. Jos vyras ir svainis už žmogžudystę nuteisti kalėti 20 metų.
„Aš nuolat drebu ir bijau, kad Christianą nužudys, kad jie medžioja mano vaikus, - kalba ponia Luli, kuriai išgyventi su dviem sūnumis ir dviem dukromis padeda labdara. - Aš tik trokštu, kad kita šeima nužudytų ką nors iš mūsų šeimos ir šitas košmaras pasibaigs.“
Ji sako į kitą šeimą nusiuntusi tarpininką, kuris maldavo atleidimo, bet pastangos buvo bergždžios.
Aukos šeima atsisako komentuoti. Bet tarpininkas A.Kola tvirtina, kad šeima nesirengia atleisti, mat auka turėjo du mažus sūnus, kurie liko be tėvo. „Daugumos aukų šeimos mano, kad visų žudiko šeimos vyrų įkalinimas namuose yra didesnis kerštas nei nužudymas“, - sako jis.
Buvęs gimnastikos instruktorius A.Kola, Norvegijoje studijavęs konfliktų sprendimo mokslus, teigia ieškojęs įtakingų šeimos draugų ir artimųjų, kurie galėtų įkalbėti atleisti ir viską pamiršti. Pasak jo, įtikinėjimai dažnai buvo papildomi pasiūlymais priimti auksines monetas ar kitokias dovanas iš žudiko šeimos. „Aš bandžiau įrodyti, kad atleidimas yra svarbesnis už kerštą“, - pasakojo A.Kola.
Pats Christianas sako už tokį likimą kaltinantis savo tėvą, dėdę ir pasenusį elgesio kodeksą. Jis sako, kad neteisinga jį bausti už artimųjų nuodėmes.
Jo vienintelis kontaktas su išoriniu pasauliu įvyksta kartą per mėnesį, kai atvykusios labdara užsiimančios vienuolės jį apsupa ir nuveda iki automobilio, kuriuo pusvalandžiui nuveža į bendruomenės centrą. Vaikinas prisipažįsta svajojantis ištrūkti iš Albanijos, bet jo šeima neturi tiek pinigų. Jis sako galįs apsiginkluoti ir pabėgti, bet baiminasi, kad toks planas baigtųsi mirtimi.
„Kanunas kupinas idiotiškų taisyklių. Jis visiškai nesąžiningas ir beprasmiškas“, - siunta jaunuolis.
Kraujo keršto tradicija paveikė jaunimą tiek pat, kiek ir vyresnes Albanijos kartas, nes daug namuose įkalintų vyrų negauna tinkamos medicininės priežiūros.
62 metų Sherifas Kurtajus negali gydytis auglio nugaroje ir išpuvusių dantų, nes yra įstrigęs namuose nuo to laiko, kai prieš aštuonerius metus jo du sūnūs nužudė kaimyną. Jis sako, kad jo atžalos vyrą užmušė dėl to, kad šis tyčiojosi iš jų ketinimų emigruoti į Vokietiją. Dabar Sh.Kurtajui būtina operacija, tačiau jis bijo važiuoti į ligoninę, nes gali žūti nuo paleistos kuklos.
Abu jo sūnūs, nuteisti kalėti šešiolika metų, paspruko, tačiau, pasak vyro, net jei jie sugrįžtų, jam tektų likti tarp keturių sienų. Sh.Kurtajus priduria, kad net draugai bijo jį aplankyti, nes nenori mirti nuo atsitiktinės kulkos. Anot jo, kraujo kerštas padarė jį visiškai priklausomą nuo žmonos. „Aš esu Kanuno žmogus, aš buvau auklėjamas tapti šeimos galva, bet dabar žmona man yra viskas“, - nevilties neslėpė Sh.Kurtajus.
Jis dėl grasinimo nužudyti aukos šeimą gali paduoti į teismą, už tai jos nariai galėtų būti nuteisti iki trejų metų kalėjimo. Bet Sh.Kurtajus sako nuogąstaująs, kad tai sukeltų dar didesnių neramumų: „Kanunui reikia paklūsti. Už kraują reikia atkeršyti.“