Prieš savaitę, mirgant fotoaparatų blykstėms Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy, Izraelio premjeras Ehudas Olmertas ir palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas pajudėjo taikos vidurio rytuose link. Tačiau daugelis komentatorių teigia, kad tai buvo tik dar vienas „Sarko“ šou: Olmerto kabinetas, atrodo, tuoj žlugs dėl korupcijos, o Abbasas atstovauja tik daliai palestiniečių, „Hamas“ jam nepaklūsta.
Ir nors Olmertas teigia, kad jis dar niekada nebuvo taip arti prie sutarties su palestiniečiais, Palestinos intelektualai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai susitikimuose su Europos Sąjungos žurnalistais buvo nusiteikę itin skeptiškai.
Tačiau, kaip sako patys palestiniečiai, palaikomas tik teritorijų gyvybingumas, esminių permainų stinga. Kiekvienas sutiktas prašo ne labdaros, o politinio spaudimo Izraeliui, kad Izraelis netrukdytų palestiniečiams patiems užsidirbti.
Palestinos žemės ūkio pagalbos komiteto atstovė Rula Nesnas tvirtino, kad tapo normalu, jog Izraelio kariai atvyksta į palestiniečio ūkininko žemę, iškerta ten augančius alyvų krūmus – vienintelį ūkininko pragyvenimo šaltinį, – o po kurio laiko teritorijoje pradedamos žydų naujakurių namų statybos arba žemė paimama kariuomenės reikmėms.
Taip ne tik vykdoma ekspansija į pagal tarptautinius susitarimus palestiniečiams priskirtą teritoriją, tačiau ūkininkas lieka be pragyvenimo šaltinio, jam nesumokama jokia išmoka už žemės nusavinimą. Kaip teigė Palestinos žemės ūkio pagalbos komiteto atstovė, ji žino daugybę atvejų, kai sunaikinti alyvmedžių, datulių ar kitų žemės ūkio produktų laukai buvo įrengti už Europos Sąjungos pinigus, todėl ji sako nesuprantanti, kodėl ES piliečiai yra tokie pasyvūs: „Mes esame priskiriami trečiojo pasaulio šalims ir mes iš tiesų atsiliekame nuo ES šalių demokratijos lygiu, tačiau man nesuprantama, kodėl europiečiai nėra pilietiški ir leidžia savo vyriausybėms švaistyti jų uždirbtus pinigus. Mes labai dėkingi Europos Sąjungai už pagalbą, tačiau tai, ką ji duoda mums, Izraelis sulygina su žeme“.
Tai ne vienintelė problema, kamuojanti Palestinos žemdirbius. Siekdamas apsisaugoti nuo galimų ginkluotų išpuolių, Izraelis stato sieną, kuria siekia apjuosti arabų teritoriją. Tačiau gynybinis objektas palieka be duonos kąsnio daugybę ir taip jau skurstančių palestiniečių – tvora tiesiama per ūkininkavimui tinkamas žemes, todėl labai dažnai ūkininkas atsiduria vienoje tvoros pusėje, o dirbama žemė – kitoje.
Per visą teritoriją yra įkurti 66 perėjimo postai, per kuriuos galima patekti į savo žemę, tačiau ne visiems yra išduodami leidimai. Anot Jungtinių Tautų atlikto tyrimo, tik apie 20 proc. prašančių gauna leidimus pereiti per patikrinimo postą. Tačiau net jei vienas šeimos narys ir gauna leidimą dirbti savo paties žemę, nebūtinai jis būna fiziškai stipriausias, labiausiai galintis dirbti. Kaip teigiama Jungtinių Tautų ataskaitoje apie humanitarinę užtvaros įtaką, dažnai leidimus patekti į dirbamą žemę gauna senyvi šeimos nariai, o jauni ir stiprūs lieka namuose be darbo.
Nadimas Al-Jamalis, dirbantis Tarptautiniame naujienų saugumo institute, kiekvieną rytą turi keltis mažiausiai dvi valandas anksčiau, kad iš Ramalos, esančios palestiniečių teritorijoje, galėtų patekti į Jeruzalę, nors jei nebūtų patikrinimo posto, kelionė truktų tik dvidešimt minučių.
Tačiau atsikėlimas dviem valandomis anksčiau dar negarantuoja atvykimo laiku. Palestinos naujienų tarnybos (PNN) angliškos dalies direktorė Kristen Ess pasakojo, kad prie patikrinimo punkto yra tekę laukti dvi dienas: „Nors esu JAV pilietė ir izraeliečiai paprastai daug maloniau elgiasi su užsieniečiais nei su palestiniečiais, vis tiek laukiau dvi dienas, kol galėjau pereiti pro patikrinimo postą. Tai reiškia, kad mano, kaip žurnalistės, darbas yra visiškai sužlugdytas. Negaliu operatyviai nuvykti į įvykio vietą, apskritai niekada negaliu būti tikra, kad ten nuvyksiu, nes niekada nežinau, kiek laiko užtruksiu dėl prie patikrinimo postų susidarančių eilių ir ar šį kartą žydai iš viso mane praleis“.
PNN vadovas Fadi Abu Sa'da'as priduria, kad jis jaučia ir iš Palestinos administracijos bei grupuotės „Hamas“ spaudimą: „Niekam ne paslaptis, kad Palestina siaubingai kenčia nuo kyšininkavimo. Jeigu atliekame žurnalistinį tyrimą ir paskelbiame apie kyšio ėmimo atvejį, niekada negalime būti tikri dėl savo saugumo, nes kyšininkas gali būti iš „Hamas“ arba „Fatah“. Šios organizacijos nėra suinteresuotos tokių faktų viešinimu, todėl kelių mūsų kolegų jau nebėra tarp gyvųjų“.
Už kelių kilometrų nuo Ramalos miesto yra įsikūręs Bilino miestelis. Prieš ketverius metus miestelio bendruomenė buvo informuota, kad sienos statybai ir naujakuriams įkurdinti Izraelis paima beveik 1400 ha iš 2500 ha, kuriuos turi bendruomenė, kitaip tariant, kad konfiskuota bus 58 proc. visos turimos žemės, už tai nemokant jokių kompensacijų.
Nuo 2005 m., buldozeriams pradėjus statybas, Bilino gyventojai pradėjo rengti įvairias akcijas: prisirakina prie alyvmedžių, per naktį pastato savo mini namukus teritorijose, kurias norima atiduoti naujakurių statyboms, kiekvieną penktadienį rengia demonstracijas prie pastatytos sienos su Izraeliu. Vienas iš miestelio lyderių Abdullah Abu Rahme'as teigia, kad iš pažiūros beviltiška atrodžiusi kova duoda rezultatų: „Demonstracijos primena Izraeliui ir visam pasauliui, kad mes nesutinkame, jog iš mūsų būtų vagiama žemė, nesutinkame, jog atvažiuotų Izraelio buldozeriai, nugriautų palestiniečių namus ir dar priverstų gyventojus susimokėti už nugriovimą. Tarptautiniais susitarimais ši žemė buvo priskirta Palestinos valstybei ir, tiesą sakant, Izraelio teismai jau pradeda tai pripažinti – turime keletą statinių, kurių statybą uždraudė žydų teisėjai“.
Europos Sąjunga atsargiai žiūri į šį konfliktą. Iš vienos pusės išlaiko didžiąją dalį Palestinos viešojo sektoriaus darbuotojų, vykdo įvairius projektus, kad Palestinos ekonomika nesustotų, tačiau kartu vysto santykius su Izraeliu – ši šalis yra vienintelė demokratinė regiono valstybė. Izraeliui vis labiau atveriama ES bendroji rinka, pradedamos vykdyti bendros mokslinių tyrimų programos. Palestiniečiai prašo tuo pasinaudoti ir spausti Izraelį laikytis tarptautinių susitarimų, grasinant stabdyti suartėjimą.
Izraelio galią regione pajuto ir ES žurnalistai, lankęsi Palestinoje ir Jeruzalėje. Grįžtant iš Betliejaus (Palestinos teritorija) patikrinimo poste buvo išlaipintas grupės gidas palestinietis, jam neleista įvažiuoti į Jeruzalę, nors tokį leidimą, išduotą Izraelio administracijos, palestinietis turėjo.
Dar nemaloniau Izraelis ES žurnalistus išlydėjo Tel Avivo Ben Guriono oro uoste. Paaiškinus, kad kelionės tikslas buvo aplankyti okupuotas Palestiniečių teritorijas, išsamiau susipažinti su situacija regione, daugumai teko pusvalandį ar daugiau kalbėtis su Izraelio pareigūnais, aiškinti smulkiausias kelionės detales, kokią nuomonę susidarė apie šalį, apie ką bus reportažai. Iš radijo žurnalistų pareikalauta leisti perklausyti interviu įrašus.