Aukščiausiems politiniams sluoksniams priklausantys asmenys ir politologai buvo įtikėję – karo Kaukaze nebus, nes jis nėra naudingas Gruzijai. Taip įtikėjo, kad, regis, įtikino ir Kremlių.
O Kremliuje vakar buvo tuščia: prezidentas Dmitrijus Medvedevas išvakarėse išskrido į sanatoriją Samaros srityje tęsti savo atostogų.
Poilsį Rusijos valstybės vadovas jau buvo nutraukęs tam, kad dalyvautų rašytojo Aleksandro Solženicyno laidotuvėse.
Dėl prasidėjusio karo Kaukaze atostogų jis nenutraukė. Tiktai sukvietė pasitarimą, per kurį buvo svarstoma padėtis Pietų Osetijos regione.
Įtakingiausias rusas – premjeras Vladimiras Putinas taip pat išvykęs: kaip 2008 metų vasaros olimpiados garbės svečias jis išskrido į Pekiną. Ir net gavęs informaciją apie aktyvių kovinių veiksmų pradžią į Maskvą negrįžo ir kalbėjo mažai.
Reagavo ne iš karto
Iki tol visa rusų vadovybė garsiai kalbėjo, kad „niekam neleis sukelti karo Kaukaze“, būtinai „apgins Rusijos piliečius“, kuriais yra daugiau nei 90 procentų Pietų Osetijos gyventojų.
Rusai buvo įsitikinę, kad Pietų Osetija – jau beveik Rusija, ir tenykščius gyventojus būtinai apgins narsūs rusų kareiviai.
Tačiau šie veiksmų griebėsi tik įsidienojus.
Gruzija neišsigando Maskvos
Dar prieš tai vienas žinomiausių Rusijos politologų Stanislavas Belkovskis pareiškė: „Naktį į lemtingąjį penktadienį, rugpjūčio 8-ąją, žlugo du mitai, kuriuos kažkada sugalvojo Kremlius ir aktyviai palaikė liberalioji Rusijos visuomenė ir įvairūs įtakingi sluoksniai Vakaruose“.
Pirmasis mitas – geopolitinė Rusijos reikšmė ir vaidmuo pastaruoju metu išaugo.
Gruzinų tankai parodė, kad Tbilisiui nusispjauti į Rusijos vaidmenį ir vietą naujausioje istorijoje. Dar prieš penkerius, juo labiau – prieš dešimt metų karinis gruzinų žygis į Cchinvalį buvo visiškai neįmanomas.
Dabar akivaizdu, kad Rusija – jau ne garantas, ne taikdarys ir net ne tarpininkas.
Kur dingo „didvyriai“?
Iš esmės žlugo ir antrasis mitas, esą prie Rusijos valdžios vairo esantys žmonės su antpečiais svajoja apie sovietų imperijos atgimimą.
Rugpjūčio 8-osios naktį visas pasaulis turėjo galimybę įsitikinti, kad jokios griežtos valdžios nebuvo ir nebūta. Todėl, kad per karą žmonės su antpečiais važiuoja fronto linijos link, o ne į poilsio ir pramogų vietas.
Suduoda karinius smūgius, o ne nusižeminę skundžiasi Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai ir nesamprotauja apie neišvengiamą taikos atkūrimą.
„Taip, šie mitai Kremliui buvo labai reikalingi, nes mūsų ilgapirščiai lyderiai turėjo rusų liaudžiai atrodyti praėjusių laikų didvyriais.
Jie esą jei ir pavogė viską, kas liko nuo sovietų valdžios, tai tik dėl šios didžios valdžios ir didžios šalies.
Bet šiandien ši niekšinga mitologija žlugo. Kartu su rusų įtakos likučiais buvusioje imperijoje apskritai ir ypač Kaukaze,“ – sakė A.Belkovskis.
Galėjo susitarti kitaip
Įvykių paaiškinimą turi ir žinoma Rusijos žmogaus teisių gynėja Valerija Novodvorskaja.
„Yra toks teisės principas: qui prodest – kam naudinga? Rusija norėjo, kad kiltų konfliktas. Maskva ir kūrė jį – tam osetinams buvo išduodami rusų pasai.
Rusija turėjo seniai liautis dalyti Gruziją, nusiplauti rankas, nusišalinti, tvirtai pasakyti osetinų politikams: „Kol yra Rusija, taip pat Kazbekas, Elbrusas ir Everestas, į Rusijos sudėtį jūs niekada neįeisite, nesitikėkite ir nesitarkite su Gruzija.
Norite būti tiesiog nepriklausomi – tai jau kita kalba, bet kreipkitės į Jungtines Tautas.
Bet jeigu norite prisėlinti prie Rusijos – šito niekada nebus“, – Maskvos mąstymą pailiustravo V.Novodvorskaja.
„Užtikrinu jus, būtų pasibaigę visi konfliktai, jie seniai būtų susitarę. Ir Gruzija su Abchazija, ir Gruzija su Pietų Osetija pamažu būtų susigyvenusios.
Dabar dar šimtą metų jie vienas kito prašys atleidimo. Bet pamažu, jei nebus judinamas šis skuzdėlynas, viskas nurims.
Bet Rusijai nelabai norisi, kad Gruziją priimtų į NATO. Vadinasi, reikalingas nemažėjantis karinis konfliktas“, – galimą scenarijų braižė V.Novodvorskaja.