Tai žmogiškai siutina. Gruzijai ir jos žmonėms sunku nejausti simpatijos. Tie, kurie nors kartą buvo Gruzijoje mane tikrai supras. Ašaromis apsiliejusios senutės, dūmuose skendintys namai ir pakelėse degantys automobiliai – tokius vaizdus matome iš Gruzijos.
Kaip Maskva drįso mesti pirštinę tada, kai visas pasaulis švenčia didžiausią taikos šventę – olimpiadą? Rusijai nusispjauti. Ji siunčia pasauliui žinutę: Juodosios jūros ir Kaukazo mes niekam neduosime.
Tai, kas įvyko dabar, galėjo atsitikti ir anksčiau. Pavyzdžiui, 2006 metų vasarą.
Tada Gruzijos saugumas gaudė rusų šnipus ir prieš visą pasaulį juos gėdino. M.Saakašvilis atsuko nugarą V.Putinui ir pareiškė apie tvirtą Gruzijos siekį tapti NATO nare, o susitikime su G.W.Bushu bruderšaftu degtinę gėrė. Snaudžiančiam lokiui tiek ir tereikėjo. Užsirūstino.
Žaibiškai buvo uždarytas Gruzijos–Rusijos pasienis, užblokuotas svarbus prekybos kelias į Vladikaukazą, pradėtos taikyti ekonominės sankcijos, trukdoma Gruzijos eksportui į Rusiją. Šis staigus įtampos pakilimas ir pasienio punktų uždarymas sujaukė mano kelionės Vladikaukazo link planus, tačiau nukreipė į Pietų Osetiją, dvidešimt kartų už Lietuvą mažesnį žemės lopinėlį, prisiglaudusį tarp aštriabriaunėmis ledo kepurėmis pasidabinusių Kaukazo kalnų.
Senu rusišku „viliuku“ į Truso tarpeklį dardėję aštuoni plačiapečiai aviganiai neramiai lingavo galvomis – ne pats geriausias metas vykti į Pietų Osetiją. Visureigis ankštas – vyrai sėdėjo vieni kitiems ant kelių, bet manęs paprašė sėstis priekyje. Gruzinui svečias – šventas.
„Lietuvius mes mylime, mylėtumėme ir rusus, bet jie mūsų mylėti nenori“, – tvirtai įsikibęs į vairą pasakojo Temuras. Kuo giliau brovėmės į tarpeklį, tuo labiau siaurėjo kelias, kol galiausiai pavirto į didelių akmens luitų krūvą, skalaujamą sraunių greitų upelių. Gruzinai sau galvos nekvaršino. Tik atidarinėjo vieną degtinės butelį po kito. Degtinė karti, bet atsisakyti negalima.
Privažiavę plačią upę visi išlipo lauk kirpti avių. Atsisveikinant pakėlė tostą už taiką ir įdavė butelį degtinės – einant pas Gruzijos pasieniečius pravers. „Uniformuoti gruzinai nenuspėjami, draugus aklai myli, priešams – negailestingi, aš tau tai kaip broliui sakau“, – atsisveikindamas patarė Temuras.
Žiūrėdamas į ant kalvos įsikūrusią Gruzijos pasieniečių tvirtovę nedrąsiai svarsčiau – priims ar surakins?
Nors mano trumpą pavardę jaunas pasienio posto vadas kone pusvalandį raitė mokykliniame sąsiuvinyje, kitas penkias dienas praleidau namą primenančioje karo lauko palapinėje.
Nuo Truso slėnio iki Cchinvalio – vos keliasdešimt kilometrų, o aplink – nė gyvos dvasios, tik piemenys ir jų bliaunančios avys bei retkarčiais užklystantys medžiotojai.
Pasieniečiai Georgis ir Dato diena iš dienos valė ginklus, o vakarais šaudydavo į skardines.
„Reikia kartais ir pašaudyti, užpuls – neapsiginsi, nespėsi ant arklio į Tbilisį nujoti“, – šmaikštavo Dato, už kiekvieną mano šūvį “kalašnikovu” į skardinę prašęs nuskusti po vieną bulvę. Tada mano paleisti tušti šoviniai žvangėjo į uolas ir akmenis. Gruzinai iš 100 metrų neprašovė nėkart.
„Sunku mums gyventi periferijose. Šiaurės Gruzijoje – abchazai ir osetinai, pietinėse žemėse – vien armėnai ir azerbaidžaniečiai, visi pjaunasi, niekas ramiai gyventi nenori. Bet kai tu grįši namo, pasakyk, kad mes gerai ir taikiai čia gyvename“, – paslaugos paprašė Dato.
Mistinė šalis ta Gruzija. Legenda pasakoja, kad Dievui dalijant žemę visos tautos pykosi ir stumdėsi, kad gautų geresnį lopinėlį, o tuo metu gruzinai šventė ir sakė tostus. Užtat gavo tai, kas liko – didelį pliką kalną, kur už gerus darbus žmonėms kentėjo Prometėjas, kur nešamas vėjo blaškosi pasiklydęs erelio klyksmas, kur sirpsta didžiausi arbūzai ir už taiką keliami tostai.