Kalbos barjeras – lyg Didžioji kinų siena

Iš visų olimpinių objektų Pekine ištrūkęs į bet kurį kitą miesto kvartalą staiga pasijunti visiškai vienas. Kaip pirštas. Nors aplink bėga, skuba, vaikšto, dviračiais mina, perka ir su prekeiviais derasi šimtai žmonių.

Susitikus žvilgsniams kinai nusišypso. Plačiai ir tikrai nuoširdžiai – ne profesionaliai komerciškai, kaip dažnas amerikietis. O jeigu ir nesišypso, sutiktas žvilgsnis būna malonus.

Pekine, atrodytų, galėtum jaustis geriau negu namuose. Žmonės čia dėmesingi, malonūs ir paslaugūs. Kartais net per daug – gali ir karaliene pasijusti.

Bet karaliene Pekine nesijauti. Veikiau vežike. Save dažnai pagauni garsiai keikiantis – angliškai, rusiškai, prancūziškai, lietuviškai – kaip moki ir papuola.

Ant kinų neburnoji – nėra už ką. Į šuns dienas dedi tą aukštesnį nei garsioji Kinijos siena kalbos barjerą.

Jeigu nemoki kiniškai, Pekino minioje ir gatvėse pasijunti vienišas.

Angliškai – kitų kalbų geriau išvis neminėti, nes kai pabandai rusiškai arba prancūziškai, žmonėms imi kelti juoką – sunku išsiaiškinti pačius elementariausius dalykus. O su kuo nors šiaip sau paplepėti kad ir apie orus – jokių šansų.

Labai prabangiame, nuo visų garsiausių pasaulio prekės ženklų lūžtančiame prekybos centre „China World Shopping Mall“ pardavėjai iš „Kenzo“ parduotuvės visaip aiškinu, rašau, gestikuliuoju, rodau JAV ir Europos žemėlapį, bet ką reiškia žodžiai „euras“ ir „doleris“ išaiškinti jai taip ir nepavyksta.

Sutikti taksi vairuotojo, kuris angliškai suprastų daugiau nei tris žodžius, kol kas neteko. Nors šios kalbos prieš žaidynes jie buvo intensyviai mokomi, kaip ir policininkai.

Su pareigūnais bendrauti neteko, o taksi vairuotojai labai stengiasi, bet angliškai dažniausiai moka tik vieną frazę: „Sveiki atvykę į Pekiną!“ Be kinų kalba užrašyto adreso į jų automobilį geriau nesėsti.

Gali iki begalybės kartoti net žinomiausių Pekino vietų pavadinimus – jokio rezultato, išskyrus Tiananmeno aikštės pavadinimą. Bet ir ją geriau parodyti žemėlapyje.

Parduotuvėse nemaža dalis asortimento yra žinomų prekės ženklų, todėl ten nuėjęs gali susigaudyti.

Užtat restorane dažnai pasijunti lyg loterijoje. Valgiaraštyje pirštu bedi į jų raštą ir meldiesi, kad išvengtum vikšrų ar panašių kulinarinių įmantrybių.

„Iš pradžių, kai čia atvykome, buvo išties sunku. Tačiau ne jie, o mes turėjome prie jų taikytis.

Šiek tiek pramokome buitinės kalbos, kad galėtume bendrauti taksi, restoranuose, parduotuvėse ir turguose. Tapo lengviau“, – prisiminė 2003 metais į Pekiną atvykusi Lietuvos ambasados Kinijoje komercijos atašė Gvido Kerušausko žmona Ela.

Kad taksi galėtų nuvažiuoti į reikiamą vietą, lietuvė su savimi ilgokai nešiojosi didelį vizitinių kortelių dėklą.

Elementarių buitinės kinų kalbos posakių pramoko ir trečioji ambasados sekretorė Aušra Bogvilaitė.

„Bet dažnai būna, kad į kinus kreipiesi jų kalba, o jie vis vien nesupranta. Pamatę užsienietį jie kažkaip užsiblokuoja“, – sakė diplomatė.

Ambasados politikos patarėja Jūratė Ramoškienė kinų kalbos mokosi intensyviai – po keturias valandas per savaitę.

„Man lengviau, nes jau pramokau kalbos, susišneku. Sava kalba kinai daug lengviau ir maloniau bendrauja. Žmonės džiaugiasi, kad mokaisi jų kalbos.

Bet ką tik kalbėjausi su krepšinio sirgaliumi Tomu BalaišiuSėkla ir jo kompanija. Jie Pekine angliškai nesusišneka. Beviltiška. Todėl su kinais bendrauja tiesiog lietuviškai ir gestais. Sako, kad taip net geriau“, – aiškino metus Kinijos sostinėje dirbanti diplomatė.

Per kalbos barjerą, nors jis gerokai mažesnis, tenka šokinėti ir olimpiniuose objektuose.

„Dirbti labai sunku, nes kinai nemoka kalbų. Net ir tie, kurie čia su mumis dirba.

Mums kartą reikėjo labai tikslios informacijos dėl lengvosios atletikos, bet susikalbėti nepavyko. O tarp vairuotojų angliškai nekalba nė vienas. Su jais galima dirbti tik per asistentus“, – pasiguodžia Lietuvos tautinio olimpinio komiteto užsienio ryšių direktorė Ijolė Domarkienė.

Lietuvė prisiminė: prieš žaidynes, per atstumą, su kinais buvo daug lengviau bendrauti.

Koordinatoriai Europai anglų kalbą valdė puikiai.

Olimpiniuose objektuose dirbantys savanoriai – dauguma aukštųjų mokyklų studentai – laikė kalbos testus ir surinkti iš visų šalies kampelių. Jie be galo malonūs. Ko nors paklausus prišoka keliese, bando padėti.

Bet tų kelių žmonių ir prireikia, nes dažniausiai tik su vienu jų gali neblogai susikalbėti angliškai. O jei tokio neatsiranda, grupelė tarpusavyje greitai pasikalba, ir bendromis jėgomis puola aiškinti.

Atrodytų, viskas ne taip ir blogai. Iš savanorių galiausiai gauni informaciją. Problema tik viena – kur būtum sugaišęs minutę, užtrunki ketvirtį valandos.

Nesvarbu, kad labai skubi. Tenka giliai įkvėpti ir nusiraminti. Nervinimasis ir balso pakėlimas reikalų čia nepaspartina.

Pekinas vis dėlto pateikia ir malonių staigmenų. Vaikščiodamas po miestą kartais sutinki jaunų žmonių, kurie patys prieina, prašo nusifotografuoti ir visai padoriai kalba angliškai, o nesusikalbant su padavėjais ar pardavėjais atskuba į pagalbą.

Tarp žaidynių savanorių gali sutikti vieną kitą angliškai kalbantį visiškai laisvai, kaip gimtąja kalba. Dalis jų – užsienyje gyvenantys kinai. Bet pasitaiko ir Kinijoje gimusių, augusių, užsienyje išvis nebuvusių.

Viena tokių – žurnalistų kaimelyje dirbanti 22 metų vadybos studentė Shihui. Mokytis į Pekino centrinį finansų ir ekonomikos universitetą ji atvyko iš Guangsi provincijos šalies pietvakariuose.

Mergina paaiškina, kad anglų ar kitos užsienio kalbos Kinijoje mokoma nuo 13 metų po 2-3 valandas per savaitę: „Bet priklauso nuo mokyklų. Kai kuriose užsienio kalba dėstoma ir po 10 valandų per savaitę. Jos mokosi jaunesnių kursų studentai“.

Pasak Kinijos žiniasklaidos, užsienio kalbų šioje šalyje mokosi 50 mln. žmonių, o anglų kalbos specialybę yra pasirinkę 800 tūkst. studentų.

„Prieš olimpiadą tikrai buvo juntamas sujudimas dėl kalbų ir tam tikras šuolis į priekį“, – prisiminė E.Kerušauskienė.

Kinai mokosi ne tik anglų, korėjiečių, vokiečių arba prancūzų kalbų. Lietuvos ambasadoje Pekine sekretore dirba mūsų šalyje 6 metus praleidusi ir lietuviškai išmokusi mergina.

„Jai tik sunku atrinkti būtąjį laiką, nes kinų kalboje jo nėra. Kartais ji pasakoja ir sunku suprasti, ar tai įvyko vakar, ar šiandien, ar dar bus rytoj“, – pasakojo A.Bogvilaitė.