Rusija -Vakarai: pusiau teisingas pusiau melas

***

Rusijos sprendimas pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę sukėlė nevienareikšmę Vakarų ir, žinoma, Europos Sąjungos reakciją. Rusijos strategai, kurie tikėjosi, jog pastarųjų savaičių įvykiai pasės nesutarimus Europos valstybėse, regis, prašovė.

Bene pirmą kartą per daugelį gyvavimo metų Europos Sąjunga be didesnių ginčų ir abejonių priėmė vieningą sprendimą. Kitaip tariant, suveikė klasikinis psichologinis efektas, kuris vadinasi „Prieš ką draugaujate?“. Europa tapo vieninga dėl Rusijos veiksmų Kaukaze.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pirmoji surengusi oficialius vizitus į Baltijos valstybes - Estiją ir Latviją - tapo savotiška Europos reakcijos išraiška. Šioje istorijoje būtent Vokietija ėmėsi „Europos lokomotyvo“ vaidmens, todėl Berlyno reakciją į situaciją Kaukaze galima priimti kaip visos Europos poziciją.

O šį reakcija negatyvi. Dabartinė Vokietijos kanclerė, priešingai nei jos pirmtakas Gerchardas Shroederis, niekada nedemonstravo ypač draugiškų jausmų savo Rytų kaimynui ir santykius su juo grįsdavo šaltoku ir praktišku dėmesiu.

Spaudos konferencijoje Taline bendraudama su Estijos premjeru Andrusu Ansipu, Vokietijos kanclerė kalbėjo lakoniškomis frazėmis. Savo stiliumi ji priminė garsųjį Vladimiro Putino pasirodymą Miunchene.

Žurnalistai, kurie jau senokai stebi Vokietijos kanclerės darbą, pastebi, jog A.Merkel tampa panaši į griežtą mokytoją. Jos tonas vis dažniau tampa sausas ir pamokantis. Ji moka kalbėti kandžiai ir visiškai nediplomatiškai, griebdama jautį už ragų, vietoj politikų pamėgtų aptakių frazių. Būtent tokią savo charakterio pusę ji pademonstravo Estijos sostinėje.

„Toliau taip tęstis negali, - rėžė A.Merkel iš tribūnos. - Provokacinė Rusijos politika privalo sulaukti tinkamo atsakymo iš Europos Sąjungos. Mes privalome palaikyti Gruziją - šis klausimas bus svarbiausias Europos Sąjungos susitikime kitą savaitę. Laimei, tam mes turime ir galimybių, ir reikiamų instrumentų“.

Net vienas didžiausių Rusijos rėmėjų Europoje Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris kalba apie „vieną sudėtingiausių krizių nuo Šaltojo karo metų“. Jis pripažįsta, kad „Rusija daro vieną iš didžiausių klaidų“ ir paragino Kremlių atsisakyti jėga paremtos politikos bei grįžti prie derybų stalo.

Todėl šioje partijoje Rusijos diplomatams neteks pasitikėti pastaraisiais metais propaguojamos programos „Steinmeierio gynyba”. Apskritai, dėl konflikto Kaukaze F.W.Steinmeierio pozicijos Vokietijos politikoje smarkiai susilpnėjo. Remiantis šachamtų terminologija, jo dabar nepavadinsi net pėstininku: F.W.Steinmeierio galimybės kitąmet tapti Vokietijos kancleriu katastrofiškai sumažėjo.

Akivaizdu, jog Europos Sąjungos narių vadovai, anksčiau palyginti stipriai nesutardavę dėl politikos Rusijos atžvilgiu, šį kartą, regis, tapo vieningi. Ir jų visų nuomonė - tokia pati, kokią išsakė A.Merkel.

Išmušė Lenkijos ir Baltijos šalių žvaigždžių valanda! Europa daugiau nebepeikia savo sunkiai auklėjamų vaikų. Daugiau nebevadina trumpiaregiais ir nebereikalauja nekelti pavojaus geriems kaimyniniams santykiams su Rusija. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis nors dar ir nešoka tribūnoje, tačiau pasitaikius progai vis ironiškai prikaišioja Europai: „Ar aš nesakiau?“, „O juk aš jus perspėjau!“

Baltijos šalys reikalauja iš galingųjų NATO valstybių garantijų dėl gynybos, jei rusų meška sumanys ir į jų pusę ištiesti savo leteną.

Ir jeigu dar visai neseniai tokie reikalavimai NATO viduje buvo vertinami tik kaip paranoja, tai dabar į visa tai reaguojama labai rimtai ir tikinama, jog Baltijos šalys neliks vienos ir pagalba joms bus suteikta.

Gruzijai ir Ukrainai žadama narystė NATO. Jeigu Gruzijai šis pažadas artimiausiu metu vargu ar bus įvykdytas (į Aljansą nepriimamos šalys, neišsprendusios konfliktų dėl teritorijų), tai Ukraina objektyviai pasistūmėjo į priekį su savo troškimu prisijungti prie NATO. Didžiulė tikimybė, kad ir NATO viršūnėse bus imtasi svarbių veiksmų dėl Ukrainos įstojimo į organizaciją.

O jeigu Gruzija, pavyzdžiui, dabar susitaikytų su savo pralaimėjimu ir paleistų Abchaziją bei Pietų Osetiją į visas keturias puses (iš tikrųjų - tik į vieną pusę), tada ir jai atsirastų juridinių galimybių įstojimui į NATO. Nebėra jokių teritorinių konfliktų - nebėra kliūčių įstoti į NATO. Pagaliau į NATO pateko ir labai silpnos kariniu atžvilgiu valstybės - tos pačios Baltijos šalys, kurių teritorijas okupuoti agresoriui užtektų vienos paros.

Tačiau šie svarstymai - viso labo lyriniai nukrypimai. Vargu, ar Gruzija pripažins Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. To paties nedarys ir NATO šalys. Joms tai daryti tiesiog nenaudinga - juk tada reikės vykdyti pažadus ir priimti Gruziją į savo klubą. O ši šalis, skirtingai nuo Baltijos valstybių, stabilia ekonomika pasigirti negali.

Tačiau Vakarai demonstruoja ryžtingumą Gruzijos klausimu ir šį ryžtą reikia vertinti. Rusijoje paplitęs mitas, kad Europos Sąjunga priklausoma nuo Rusijos energetikos, todėl niekur nedings. Mitu įtikėjusiųjų nuomone, užtenka šiek tiek pamojuoti dujų vamzdžiais ir rezultatas bus: ES puls ant kelių ir kapituliuos.

Tačiau pastarųjų savaičių ES vadovų elgesys šį mitą išsklaidė.

Taip, Europa gauna iš Rusijos dujų ir naftos, nors teisingiau būtų sakyti ne gauna, o perka. Gauna tik tie, kurie moka simbolines kainas, pavyzdžiui, Baltarusija.

Taip, jeigu Europai bus užsukti dujų vamzdžiai, jai bus labai sunku. Tačiau ant kelių ES nepuls. To daryti neleis dvi priežastys.

Pirmiausia, neverta užmiršti naftos krizės 1970-aisiais, kai arabų šalys juodąjį auksą norėjo išnaudoti savo politinėms ambicijoms patenkinti. Dėl šių ambicijų naftos kainos pasiekė tais laikais neregėtas aukštumas, o europiečių pragyvenimo lygis smarkiai krito.

Tačiau netrukus daugelyje Europos šalių atsirado naujų technologijų, palengvinusių europiečių gyvenimo buitį. Pavyzdžiui, dvigubi langai su vaakuminiu intarpu, kurie labiau išsaugodavo šilumą namuose. Be to, Europos šalyse pradėjo steigtis energetinės kompanijos, kurių dėka labai sustiprėjo tokios šalys, kaip Norvegija, Danija ir Nyderlandai. Šios valstybės kurį laiką ir aprūpindavo Europą elektros energija.

Antra, dabartinė energetinė krizė liudija, kad Europos šalys demonstruoja aukšto lygio atsparumą. Šiuo metu situacija kartojasi rato principu: tai, ko negali pasiūlyti Rusija, gali pasiūlyti arabų šalys. Irako naftos išteklius kontroliuoja JAV ir (to nereikėtų pamiršti!) Didžioji Britanija.

Jungtiniai Arabų Emiratai, Kuveitas ir Saudo Arabija akivaizdžiai demonstruoja draugiškus santykius su Europa. O juk naftos telkinių šiose valstybėse yra daugiau nei Rusijoje.

Dėl dujų. Bet kuris energetikos ekspertas pasakytų, kad pasaulinėje rinkoje egzistuoja terminas „antrinis energijos šaltinis“ ir yra šimtai būdų, kaip kompensuoti dujų trūkumą. Apskritai, dujų stoka reiškia, kad tai gali brangiai kainuoti, todėl vienintelis dalykas, kuriuo rizikuoja Europa - pinigai.

Finansiniai praradimai Antrojo šaltojo karo metu ES valstybėms bus milžiniški, bet viena vertus, ne tokie didžiuliai, kaip tąsyk – šiaip ar taip Rusija - ne SSRS. Kita vertus, tie nuostoliai nebus pražūtingi. Remiantis apskaičiavimais, Rusijos energijos ištekliai užima trečdalį ES rinkos. Trečdalis - tai labai daug, tačiau ne tiek daug, kad Europą negalėtų tokio kiekio kompensuoti.

Pačiai Rusijai šioje situacijoje taip pat gresia nemaži nuostoliai. Tie, kurie stebi investicinį klimatą šalyje, patvirtins, kad nuo konflikto Kaukaze pradžios iš Rusijos jau „ištekėjo“ nuo 15 iki 20 mlrd. eurų vertės užsienio investicijų!

Negana to, šis procesas vis dar tęsiasi - juk verslininkai yra pakankamai nuovokūs įvertinti dabartinę politinę situaciją. Kaip savo laiku rašė puikus dramaturgas Jevgejinus Švarcas: „Pinigai dažniausiai būna labai baikštūs. Pajutę menkiausius nemalonumus, jie patys pirmieji pabėga į užsienį“.

Geriausiai J.Švarco aforizmą apie baikščius pinigus iliustruoja Maskvos biržos indeksas, žaibiškai smigęs žemyn po oficialaus Dmitrijaus Medvedevo pasirodymo. Žinoma, galima išgyventi ir su savomis technologijomis, savais ištekliais, ir susitaikyti su nuostoliais.

Kaip kalbėjo Vladimiras Iljičius (Leninas): „Jei kariauti, tai kariškai“. Todėl jau dabar geriau pamiršti apie investicijas užsienio valstybėse. Milžiniški kapitalai, akumuliuoti rusiško verslo ir sukiojęsi Europos Sąjungos rinkose, nuo šiol įstrigs Rusijoje.

„Didingas ėjimas į Vakarus“, kurį buvo galima stebėti pastaruosius trejus metus: užsienio įmonių įsigijimas, bandymai pasiekti svarbius energetinius vartotojus, dalyvavimas strategiškai svarbiuose europietiškuose koncernuose - viskam tam galima padėti tašką.

Ne nuodėmė paklausti rusų verslininkų, ar juos džiugina tokia perspektyva? Reikia suprasti, kad konfliktas su Vakarais atneš abipusės žalos - tiek Rusijai, tiek ir Europai.

Apie Europos šalis ir jų reakciją į Abchazijos ir Pietų Osetijos jau yra susiformavęs mitas, kuris paplitęs gerokai plačiau, nei mitas apie Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Jo esmė tokia: Rusija sulaužė tarptautinius susitarimus ir tarptautinės teisės normas, sudariusi precedentą, kuris leido išpilti šiukšlių maišą ant teritorinio vientisumo.

Tačiau tokį pat precedentą suformavo ne Rusija Kaukaze, o NATO šalys Balkanuose. Pripažinusios Kosovo nepriklausomybę JAV ir Europos Sąjungos šalys, kaip tik ir suskaldė Serbiją ir ignoravo Rusijos perspėjimus apie būtent tokio precedento sukūrimą. Tačiau šiandien ES valstybių politikai ne tik stengiasi to neprisiminti, bet ir apskritai savo dažnai dalijamuose interviu nemini šio fakto.

Bene vienintelis apie tai užsiminęs žmogus yra tiek Europoje, tiek Rusijoje žinomas politologas Aleksandras Raras. Apie Kosovą europiečiams jis priminė duodamas interviu naujienų agentūrai „Reuters“. Tačiau jo pastabos iki šiol tėra tarsi šauksmas tyruose. Politikai vengia apie tai kalbėti, o paklausti apie Kosovą tiesiog pasako: „Kosovas - visiškai kitoks reikalas“. Tačiau paaiškinimų, kodėl jis „kitoks“, niekas nesiteikia pateikti.

Tačiau prisipažinęs esantis Rusijos draugas (taip pat ir draugas bei biografas paties V.Putino), A.Raras pastebi, kad šioje šalyje - ne visa tiesa, o tik dalis jos. Prorusiški politikai ir politologai (jų Europoje galima suskaičiuoti ant pirštų, tačiau jų yra) laikosi nuomonės, kad neteisėtų vienos pusės veiksmų negalima teisinti kitos pusės neteisėtais veiksmais.

Apie tai kalbėjo ir Kaukazo regiono specialistas profesorius Gustavas Churchas. Jis, kaip ir A.Raras, yra vienas iš nedaugelio Europos politologų, pabrėžiančių, jog tarp Kosovo nepriklausomybės paskelbimo ir Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybių paskelbimo egzistuoja tiesioginės paralelės.

G.Churchas ir jo kolegos svarsto, jog Rusija, įvedusi kariuomenę į Gruzijos teritoriją, peržengė ribą, skiriančią sąvokų „taikdarys“ ir „okupantas“ suvokimą: „Viena yra ginti niekam nenusikaltusius Cchinavlio gyventojus nuo Gruzijos tankų, ir visai kas kita - užgrobinėti ir griauti Gruzijos miestus, planingai naikinti šalies infrastruktūrą ir aiškinti, kad tai privertė daryti įvykę faktai“.

Gaila, bet tokia nuomonė žmonių, palaikančių draugiškus santykius su Rusija, dažnai ignoruojama pačioje Rusijoje. Ignoruojama taip pat, kaip ir Kosovo atvejis Europos politiniuose sluoksniuose. Šiuo metu kiekvienas turi savo pusiau tiesą ir pusiau melą. Ir toks įvykių pateikimas yra charakteringas - jis vadinasi propaganda.